Pradėsiu nuo to, kad „priešo“ sąvoką šiame komentare vartoju su liūdna, bet realistiška ironija. Kitos pažiūros neturėtų paversti jokio žmogaus jūsų priešu, tačiau mūsų visuomenėje susipriešinimo ir priešinimo tendencija labai ryški.

Leftistai, neoliberalai, rightwingeriai, altrighteriai, marksistai, komunistai, veganai, mesėdžiai, medžių gynėjai ir jų priešai, įvairiausių formacijų -filai ir -fobai.. Galima šį sąrašą tęsti iki begalybės. Kasdien besidauginančios tapatybės sukuria vis naujas skirtis, kurios atveda į natūralius pasaulėžiūrų susidūrimus ir konfliktus.

Vienas svarbiausių šiandienos uždavinių – pabandyti susitarti ir išvengti įtampos, kylančios iš to, kad nuomonių ir pažiūrų įvairovė savaime neužtikrina racionalių takoskyrų, erdvių, kuriose gali atsiverti bendražmogiškas matmuo.

Pasiūlysiu jums dešimt būdų, kurie gali padėti perkalbėti jūsų priešą arba atrasti žmogų kitamintyje.

Kitos pažiūros neturėtų paversti jokio žmogaus jūsų priešu, tačiau mūsų visuomenėje susipriešinimo ir priešinimo tendencija labai ryški.

Pirma. Suprasti problemos esmę.

Daugelio konfliktų ar įtampų priežastis – paprasčiausias problemos nesupratimas. Nė vieno iš ginčo pusių nepabando suprasti, kodėl kitoje pusėje tvyro pasipiktinimas arba kodėl siūlomi būtent tokie sprendimai.

Tarkime, pasipriešinimas įvairioms LGBT bendruomenės iniciatyvoms visuomenėje dažnai kyla ne tik dėl homofobinių nuostatų ar neapykantos kitokiems, bet ir dėl nerimo, kylančio dėl tradicijų, vertybių, visuomenės sanklodos kaitos.

Kitoje visuomenės pusėje tvyro nesupratimas, kad dalis žmonių gyvena socialinį gyvenimą ir kuria santykius, kurie yra laikomi neteisėtais, nepaisant to, kad savo forma niekuo nesiskiria nuo vadinamųjų tradicinių.

Dažnai į kitokias pažiūras reaguojama tiesiog reikalavimu keistis. Bet nesupratę problemos esmės neturime jokios teisės pulti dėstyti reikalavimus. Tik užčiuopę nervą, kurio dirginimas judina kažkurią iš konflikto pusių, galime kelti prasmingus klausimus tolesnei diskusijai.

Antra. Susipažinti su pažiūromis.

Natūralu, kad kitokios pažiūros iššaukia norą priešintis ir tiesiog neigti. Politiniame lauke priešas dažniausiai tiesiog apibrėžiamas vienu ar kitu terminu ir savaime išstumiamas iš diskusijos lauko.

Štai jis yra liberalmarksistas ir kalba ties tuo baigta. O šis – nacionalistas. Tokie greiti apibrėžimai ir dažnai kompleksiškų asmens pažiūrų trivializavimas nepadeda ne tik jūsų susitarimui. Nežinojimas ar nenoras žinoti, kokios yra kitos asmens pažiūros, kokie jas lemiantys argumentai, emocijos ar įtampos, nesuteikia galimybės ir pabandyti pakeisti jas ar derėtis.

Šiuo metu viešojoje erdvėje daug švaistymosi pažiūras nurodančiais ir dėl jų kaltinančiais teiginiais, bet mažai žinojimo, kokios išties tos pažiūros ir kodėl jos turėtų būti neišgirstamos.

Trečia. Argumentuoti ir vadovautis patikrintais faktais.

Alternatyvių faktų (tiksliau, alternatyvaus jų interpretavimo) eroje kalbėti apie pasitikėjimą logika yra labai sudėtinga. Bet gebėjimas argumentuotai ir nuosekliai dėstyti savo pažiūras vis dar turi didelę galią.

Alternatyvių faktų (tiksliau, alternatyvaus jų interpretavimo) eroje kalbėti apie pasitikėjimą logika yra labai sudėtinga. Bet gebėjimas argumentuotai ir nuosekliai dėstyti savo pažiūras vis dar turi didelę galią.

Svarbiausia, nepasiduoti manipuliacijoms ir sofizmams, kai keliami klausimai apie išimtis, galimas klaidas ar alternatyvius scenarijus. Tarkime, antivakserių argumentacijoje labai dažnas galimos grėsmės argumentas. Kadangi moksle praktiškai nebūna reiškinių, atvejų ar veiksmų, kurie neturėtų klaidos, šalutinių efektų ar netikėtų padarinių galimybės, antimokslinės pažiūros dažnai grindžiamos abstrakčiu klausimu: o kas jei ne?

Jūsų gebėjimas likti faktų ir argumentų kalboje turėtų būti susijęs ir su prasmingų bei neprasmingų klausimų atskyrimu.

Ketvirta. Atsižvelgti į emocijas.

Viena rimčiausių klaidų, kuri pasitaiko diskusijoje su kitaminčiais – manymas, kad jums užteks išmesti geri sudėstytus faktus ir čia kalba bus baigta.

Žmogaus pažiūros yra paremtos ne tik faktais ar nebūtinai faktais. Labai dažnai vienas ar kitas įsitikinimas turi ir savo kontekstą, savo emocijų lauką, savo vertybinius sprendimus ir kitus asmeninius dalykus, kurie nekinta susidūrę su nuogais faktais.

Emocinis laukas yra labai svarbus diskusijai ir tai akivaizdžiai pasimato istorinės atminties ar politinių pažiūrų debatuose. Oponentui gali ant stalo išdėstyti nors ir šimtus istorinių tyrimų ar faktų rinkinių, bet gali neįtikinti, kad jo garbinama asmenybė nėra herojus arba nekenčiama – niekšas.

Todėl įrodymo procese negalima tik baksnoti į faktus, bet ir sukurti nuoseklų pasakojimą, apeliuoti, parodyti įvairius kontekstus, atvesti link moralinio sprendinio ne jėga ar prievarta, o perspektyvų ir naujų interpretacijų parodymu.

Penkta. Atskirti pamatines ir gretutines pažiūras.

Pažiūros nėra lyg savotiški dokumentai, tvarkingai sudėstyti į stalčiuką. Jei reikėtų vizualinio sprendimo, pademonstruoti kaip veikia žmonių pažiūrų sistemos, geriausiai tiktų planetų sistemų modelis. Su centre esančia žvaigžde ir aplink ją besisukančiomis planetomis.

Jei reikėtų vizualinio sprendimo, pademonstruoti kaip veikia žmonių pažiūrų sistemos, geriausiai tiktų planetų sistemų modelis. Su centre esančia žvaigžde ir aplink ją besisukančiomis planetomis.

Dažnai žmonės turi kertines pažiūras, aplink kurias gravituodamos sukasi mažiau reikšmingos pažiūros ir įvairūs su jomis susiję sprendimai. Tarkime, daugelis kataliko moralinių pažiūrų bus nulemta ar veikiama jo religinių įsitikinimų, kurie sudarys branduolį. Daugelis liberalo sprendimų bus nulemta liberalizmo ideologijos ir jos supratimo, ir t.t.

Savaime suprantama, kad asmeninės patirtys, nauji informacijos laukai ar kintantis pasitikėjimo lygis veikia gretutines pažiūras, tačiau išjudinti pamatines yra žymiai sudėtingiau. Ateistas vargu ar sugebės atversti religingą žmogų į savas pažiūras ir atvirkščiai. Bet jie gali bandyti susitarti dėl, tarkime, mirties bausmės moralumo ar amoralumo.

Ne kirsdami į centrines pažiūras, o tardamiesi dėl gretutinių pasieksite žymiai geresnių rezultatų.

Šešta. Ne komunikuoti, o kalbėtis.

Pastarųjų dienų kova su skeptikais dažnai virsta komunikacinėmis kampanijomis ar masinėmis informavimo, bombardavimo faktais praktikomis.

Į šią kovą pasitelkiami įvairūs visuomenėje žinomi veidai, politiniai lyderiai, mokslininkai ir kiti autoritetą turintys asmenys. Neteigiu, kad šios kampanijos neturi įtakos ar nepasiekia tam tikrų rezultatų. Visgi, komunikacija ar apeliacijos autoritetu labai dažnai atsimuša į skeptiko nuojautas, kad šis įrodinėjimo procesas yra kažkokia apgavystė.

Žymiai didesnį efektą ar potencialesnę galimybę pakeisti pažiūras turi žmogiškas pokalbis, kuriame yra ne pranešėjas ir auditorija, o žmogus ir kitas žmogus. Įtikėjimas planingos komunikacijos, teisingų šūkių pasirinkimo ir intensyvaus spaudimo galia dažnai priverčia užmiršti, kad didžioji dalis persivertimų ir pokyčių įvyksta dialogo ar net reflektyvaus monologo forma.

Paprasčiau sakant, pažiūros žymiai lengviau glūdinasi ne režisuojamoje komunikacijoje, o spontaniškame ir žmogiškumą atskleidžiančiame dialoge.

Septinta. Išsaugoti kantrybę.

Bandymas pakeisti grupės žmonių pažiūras yra ilgalaikis procesas. Neužtenka prispausdinti astronomijos vadovėlių tam, kad didžioji dalis žmonių patikėtų, jog Žemė yra apvali ir sukasi aplink Saulę.

Visi didieji ar mažesnieji pasaulėžiūrų pokyčiai truko dešimtmečius. Šiuolaikybėje juntamas lūkestis tuojau pat pakeisti situaciją ir apversti dalies žmonių pasaulį aukštyn kojomis atrodo ne tik drąsus, bet ir kvailokas.

Šiuolaikybėje juntamas lūkestis tuojau pat pakeisti situaciją ir apversti dalies žmonių pasaulį aukštyn kojomis atrodo ne tik drąsus, bet ir kvailokas.

Susidūrus su kitaip mąstančiu žmogumi ir supratus, kad jo neveikia jūsų apeliacijos į faktus ar emocijas, neverta pulti jo nurašyti į kvailius. Galbūt matydamas jūsų pastangas ir kantrybę jo atžvilgiu, jis galiausiai įsiklausys ir permąstys savo poziciją.

Aštunta. Pripažinti savo klaidas.

Errare humanum est. Klysti žmogiška. Filosofijoje dažnai atrandamas argumentas, kad žmogų nuo gyvūnų skiria kalba. Kaip pasakytų Martinas Heideggeris: kalbinis santykis su būtimi.

Bet taip pat tikslu pasakyti, kad žmogus nuo gyvūno skiriasi ir klaidos galimybe arba tiksliau galimybe reflektuoti ir pripažinti savo klaidas.

Dažnai diskusijose bandoma pademonstruoti neklaidingumą, manant, kad tai sustiprins ir jūsų ginamas pažiūras, tačiau klaidos pripažinimas dažnai sukuria žymiai stipresnį empatijos jausmą ir priverčia oponentą permąstyti savo poziciją, galbūt atrandant ir savo klaidingumo galimybę.

Devinta. Kurti bendrų idėjų tinklus.

Kaip minėjau, žymiai didesnė galimybė, kad jums pavyks pakeisti ne centrines, o gretutines, nebūtinai svarbiausias žmogaus pažiūras. Kokia to nauda?

Žmonės yra linkę pasitikėti dalykais, kurie vyksta jų aplinkoje ir kurie siejasi vienas su kitu žymiai labiau nei jų akyse abstrakčiomis ar svetimomis idėjomis. Tarkime, klimato kaita yra sunkiai suprantama mokslo kalbos nesuprantančiam ar nenorinčiam suprasti žmogui, kuris už savo lango retkarčiais išvysta sniego.

Žymiai daugiau galimybių, kad jis susimąstys apie klimato kaitos procesą, pamatęs iki kritinės ribos nusekusią Nerį arba sužinojęs, kad jo giminaitis patiria didelių problemų savo ūkyje, kurias lemia nenuspėjami ir mūsų klimato juostai nebūdingi gamtiniai reiškiniai.

Labai svarbu įvairiais klausimais kurti bendrus idėjų tinklus, pademonstruoti žmonėms, kad jų aplinkoje yra vieną ar kitą poziciją palaikančių, suprantančių žmonių, kurie gali būti jiems pavyzdžiu. Kelios pasiskiepijusios ir gerai besijaučiančios bei saugesnės kaimynės gali būti paskata suabejoti ir močiutei antivakserei.

Kelios pasiskiepijusios ir gerai besijaučiančios bei saugesnės kaimynės gali būti paskata suabejoti ir močiutei antivakserei.

Dešimta. Skirti laiko.

Viena iš didžiausių šiuolaikybės nuodėmių – laiko fragmentavimas. Mes norime greitų sprendimų čia ir dabar. Efektyvus turi būti ne tik vakcinų pristatymas ir dalinimas, bet ir žmonių perkalbėjimo procesas. Nagi, greičiau užkurkite tą informacinę kampaniją ir įtikinkite visus!

Bet žmonių pažiūros labai retai kinta staiga. Dar rečiau jas keičia spaudimas, prievarta ar jų pasipriešinimo ignoravimas.

Turime susitaikyti, kad visada bus dalis žmonių, kurie principingai skeptiškai žvelgia į daugelį mokslo, kultūros ar socialinio progreso požymių. Tiesą sakant, nenorėčiau ir nelinkėčiau niekam gyventi pasaulyje, kuriame visi bus vientisų pažiūrų dalimi.

Absoliutaus tikrumo nėra moksle, neturi būti jo ir visuomenėje. Svarbiausia, kaip mes sprendžiame šią netikrumo ir klaidos problemą. Ar pasiduodame baimei ir pykčiui, ar stengiamės visuose procesuose matyti žmogiškumą?

Ne išspręsti pažiūrų skirtumus, o sutaikyti ir susikalbėti bandant perkalbėti – tokia turėtų būti mūsų visuomenės kryptis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (50)