aA
Sprendimai dėl Sovietų Sąjungos likimo, priimti nuo 1991 metų liepos iki gruodžio pabaigos, tiesiogiai pakeitė pasaulį.
Borisas Jelcinas pučo Rusijoje metu
Borisas Jelcinas pučo Rusijoje metu
© Reuters / Scanpix

Liepos pabaigoje Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas pasiekė lemtingą susitarimą su Borisu Jelcinu dėl Sovietų Sąjungos pertvarkymo, pakursčiusį 1991 metų rugpjūčio pučą. Gruodžio pabaigoje Gorbačiovo atsistatydinimas iš prezidento pareigų buvo paskutinis žingsnis išyrant Sovietų Sąjungai.

Nors apie SSRS griūties istoriją rašė daug akademikų ir ne tik, beveik visi jie praleido esminį laikotarpį tarp rugpjūčio pučo ir Gorbačiovo atsistatydinimo gruodį. Ukrainiečių kilmės amerikiečių istoriko, Harvardo universiteto profesoriaus Serhiijaus Plokhyjaus knyga „Paskutinė imperija“ puikiai užpildo šią spragą.

„Paskutinė imperija“ pirmą kartą pasirodė 2014 m. Tais pačiais metais politine krize Ukrainoje pasinaudojusi Rusija okupavo Krymą, o paskui pradėjo karą Donbase. Nepaisant to, kad knygoje pasakojama apie paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo pusmetį, to lemtingo pusmečio atgarsiai girdėti ir mūsų dienomis. Tai, kad 1991 m. Rusijos imperialistų kliedesiai apie „neteisingai“ Ukrainai atitekusį Krymą ir Donbasą tikrovėje prasiveržė 2014-ųjų įvykiais, buvo ne atsitiktinumas, bet greičiau dėsningumas.

1991 metų įvykius S. Plokhyjus vertina kaip iki šiol nesibaigusio didžiulio proceso dalį. Jis teigia, kad daugelį šiandienos konfliktų posovietinėje erdvėje galima buvo prognozuoti SSRS subyrėjimo išvakarėse.

Šioje erdvėje vis dar liko daug trinties, daug neišspręstų tautinių prieštaravimų ir, kas svarbiausia, – pažeminta ir nuskriausta pasijutusios postimperinės Rusijos ambicijų. Šalies, vis dar gyvenančios XX a. pradžiai būdingais teritorinio plėtimosi siekiais ir niekaip nenorinčios susitaikyti su „supervalstybės“ statuso praradimu.

Anot autoriaus, „ši knyga pakelia laiko uždangą ir leidžia pažvelgti į dramatiškus įvykius, vedusius sovietų vėliavos nusileidimo bei Sovietų Sąjungos žlugimo link“.

S. Plokhyjaus manymu, „nors prie Sovietų Sąjungos iširimo prisidėjo tiek pralaimėtos ginklavimosi varžybos, tiek ekonominis nuosmukis, demokratijos atgijimas bei komunistinių idealų žlugimas, jie nenulėmė SSRS iširimo. Tai lėmė netikę imperijos pamatai, etninė įvairovė ir sovietų valstybės pseudofederalinė struktūra. Šių lemiamų faktorių neįvertino nei „SSRS griovimu“ šiandienos Rusijoje dažnai kaltinami amerikiečiai, nei patys sovietai.

Knygos „Paskutinė imperija“ viršelis
Knygos „Paskutinė imperija“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

Nors Vakaruose SSRS dažnai vadinta tiesiog „Rusija“, iš tikrųjų ši šalis buvo brutalia jėga „suvienytas“ tautų konglomeratas. Rusai de jure vadovavo didžiausiai respublikai – Rusijos Federacijai, bet šalia buvo keturiolika kitų respublikų. Iš beveik 150 milijonų visos Sovietų Sąjungos rusai sudarė tik 51 procentą populiacijos.

Antra pagal dydį grupė buvo ukrainiečiai, kurių buvo daugiau nei 50 milijonų. Jie sudarė apie 20 procentų šalies gyventojų. Bolševikų pergalė Rusijos revoliucijoje jiems leido išlaikyti imperiją paverčiant ją pusiau federaline santvarka bent jau konstitucinės sandaros atžvilgiu. Taip Rusijos imperijos gyvavimo laikas buvo pratęstas, tačiau tolesnėje perspektyvoje tai neleido išvengti visas kitas imperijas ištikusio likimo.

Knygos autorius 2015 m. apdovanotas dviem garbingomis premijomis – „Lionel Gelber Prize“ už geriausiai tarptautinius politinius santykius nušviečiančią knygą ir „Pushkin House Russian Book Prize“ – už geriausią knygą apie Rusiją anglų kalba. Britų leidiniai „BBC History Magazine“ ir „Sunday Telegraph“ S. Plokhyjaus „Paskutinę imperiją“ pripažino geriausia 2014-ųjų istorine knyga.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Nuo pat pradžių esame sutelkę dėmesį į Baltijos valstybes. Niekada nepripažinome jų prievartinio prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Pripažinome sovietų valdžią Armėnijoje, Turkmėnistane, Ukrainoje, bet niekada jos nepripažinome Baltijos šalyse. Mes palikome veikti Baltijos šalių diplomatines atstovybes; saugojome Baltijos auksą, mums patikėtą 1940 metais.

JAV Kongrese jaučiama labai tvirta nuomonė, jog Baltijos valstybės turi būti laisvos, ir čia veikė labai stipri ir aktyvi Baltijos bendruomenė – Jungtinis Baltijos-Amerikos nacionalinis komitetas, su kuriuo labai dažnai susitikdavau kaip Baltųjų rūmų pareigūnas. Mūsų administracija labai norėjo paremti Baltijos šalių teises.

Ilgalaikė, nors ne visada aktyvi Amerikos parama Baltijos šalių nepriklausomybei buvo neatskiriama JAV užsienio politikos dalis Šaltojo karo laikotarpiu. Pagal jį, tarpukariu nepriklausomos Baltijos valstybės pateko į gretas tautų, kurios buvo neteisėtai užgrobtos Sovietų Sąjungos. Kitaip buvo traktuojamos Moldavija, Vakarų Ukraina bei Vakarų Baltarusija, prijungtos prie tarpukario Rumunijos ir Lenkijos, bet jas taip pat SSRS aneksavo tuo pačiu metu kaip ir Baltijos valstybes – po 1939 metų Molotovo-Ribbentropo pakto.

Šioje atskirtyje vadovautasi savita logika: kitaip nei Baltijos šalys, nė viena iš pastarųjų teritorijų nebuvo nepriklausomos tarpukariu ar pripažintos tokiomis pagal tarptautinę teisę. Taigi JAV užsienio politikos ekspertų požiūriu, Baltijos šalių pozicija buvo ypatinga, jos priskirtos tai pačiai kategorijai kaip Lenkija, Vengrija ar Čekoslovakija. Vadovaujantis šia logika, sovietų atsitraukimas iš Rytų Europos nebuvo baigtas tol, kol Baltijos šalys neatgavo savo nepriklausomybės.

Michailas Gorbačiovas  Lietuvoje 1990 m. sausį.
Michailas Gorbačiovas Lietuvoje 1990 m. sausį.
© RIA/Scanpix

Tokio požiūrio anaiptol nesilaikė ir vargu ar iki galo suprato Maskvoje. Sovietams Baltijos šalys buvo ne Rytų Europos dalis, o veikiau buvusios Rusijos imperijos sudėtinės dalys, prarastos per 1917 metų revoliuciją dėl imperialistų įsikišimo. Jie jas atgavo po Molotovo-Ribbentropo pakto, vėl prarado 1941 metais ir atsiėmė per kruviną karą su Hitleriu. Maskvos požiūriu, Vakarų sąjungininkės priėmė šią naują geopolitinę realybę Teherano ir Jaltos konferencijose.

Paleisti Baltijos šalis buvo neįsivaizduojamas dalykas tiems sovietų lyderiams, kurie buvo įstrigę Šaltojo karo mąstymo gniaužtuose ir tikėjo, jog perimdami šį regioną, jie atsiteisė už neteisybę, kurią Rusijai po revoliucijos užtraukė Vakarai. Iš tiesų nepaleisti Baltijos valstybių skatino baimė, jog joms leidus pasitraukti, bus sukurtas precedentas kitoms sovietų respublikoms, o tai reikštų SSRS žlugimą.

Kaip kartą Jackui Matlockui pasakė sovietų užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė, Baltijos tautos nebuvo vienintelės, kurios buvo paimtos ir laikomos jėga.

Gorbačiovas ir jo patarėjai, griežtosios linijos šalininkai, pasirinko panaudoti jėgą. Bandymas buvo nesėkmingas. Pagrindinė jiems iškilusi užsienio politikos kliūtis buvo Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų Vakarų valstybių pozicija.

Apie jėgos panaudojimo Baltijos regione kainą Gorbačiovui itin tiesmukai paaiškino George’as Bushas, sovietų karinėms pajėgoms panaudojus griežtas priemones 1991 metų pradžioje. Laiške, kurį Gorbačiovui perdavė ambasadorius Matlockas sausio 24 dieną, Bushas pabrėžė ketinantis tęsti Amerikos ekonominį bendradarbiavimą bei pagalbą žlungančiai sovietų ekonomikai, atsižvelgiant į jos elgesį Baltijos regione.

„Tikėjausi tapti pozityvių žingsnių liudininku bei pamatyti, kaip su išrinktaisiais Baltijos valstybių lyderiais randamas taikus šio konflikto sprendimas, – rašė JAV prezidentas. – To nesulaukus ir jei šioje situacijoje nebus teigiamų pokyčių, neturėsiu kito pasirinkimo, kaip tik reaguoti. Taigi, jei netrukus tokių pozityvių žingsnių nežengsite, įšaldysiu daugelį mūsų ekonominių santykių elementų, tokių kaip eksporto-importo kredito garantijos, Biržos prekių kredito korporacijos kredito garantijos, „ypatingo partnerio statuso“ Sovietų Sąjungai parama Tarptautiniame valiutos fonde ir Pasaulio banke bei daugelį mūsų techninės pagalbos programų. Šalia to, nepateiksiu Jungtinių Valstijų Senatui svarstyti Dvišalės investicijų sutarties ar Mokesčių sutarties pritarimui ir tvirtinimui, kai ir jeigu jos bus baigtos rengti.“

Viena laiško pastraipa buvo skirta JAV ekonominės pagalbos Sovietų Sąjungai istorijai, atsižvelgiant į sovietų elgesį su Baltijos šalimis. „Aš gerbiau asmeninį jūsų prašymą ir pasirašiau Prekybos sutartį nepaisant ekonominės blokados, kurią Sovietų Sąjunga paskelbė Lietuvai, – rašė Bushas. –
Jūs mane patikinote, jog stengsitės taikiai išspręsti visus nesutarimus su Baltijos šalių lyderiais. Praėjus keletui savaičių, jūs nutraukėte blokadą ir pradėjote dialogą su Lietuvos ir kitų Baltijos šalių lyderiais. Nuo to laiko mūsų bendradarbiavimas ekonominėje srityje prasiplėtė bei pasiekė kulminacinį tašką, kai gruodžio 12 dieną, reaguojant į sudėtingas aplinkybes, su kuriomis jūsų šalis susidūrė atėjus žiemai, mano sprendimu buvo padaryti tam tikri žingsniai.“

Tačiau griežtos karinių pajėgų priemonės Baltijos šalyse, teigė Bushas, ekonominę pagalbą pavertė neįmanoma. „Tenka apgailestauti, – toliau rašoma laiške, – jog atsižvelgiant į dviejų pastarųjų savaičių įvykius, kai Baltijos šalyse žuvo mažiausiai dvidešimt žmonių, ramia sąžine aš negaliu, o iš tiesų ir neketinu toliau eiti šiuo keliu.“

Michailas Gorbačiovas  Lietuvoje 1990 m. sausį.
Michailas Gorbačiovas Lietuvoje 1990 m. sausį.
© RIA / Scanpix

„Niekas nenori matyti, kaip griūva Sovietų Sąjunga“, – tame pačiame laiške George’as Bushas rašė Gorbačiovui. Jis nenorėjo sovietų prezidento klaidinti. Bushas ir jo administracija iš tiesų neketino žlugdyti Sovietų Sąjungos ją spausdami dėl Baltijos regiono šalių nepriklausomybės.

Kai 1988 metais sovietų užsienio reikalų ministro pavaduotojas Anatolijus Adamišinas JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo Thomo Simonso prašė: „Prašau, prašau, prašau, neatidarykite antro fronto Baltijos šalyse“, – jam buvo pasakyta, jog Jungtinės Valstijos neketina to daryti, nes JAV politikoje nebuvo numatyta skatinti Sovietų Sąjungos iširimo. Tai buvo tiesa 1989, 1990 ir netgi 1991 metais. Vis dėlto, kad ir ką Bushas manė apie savo ir jo administracijos veiksmus, Baltijos šalių nepriklausomybės rėmimas prilygo Sąjungos irimo skatinimui.

Tai, jog Gorbačiovas pastaruosius dvejus savo valdžios metus pasikliovė Vakarų ekonomine parama, buvo vienas iš veiksnių, jį įpareigojusių spręsti Baltijos šalių krizę šioms maištaujančioms respublikoms suteikiant vis didesnę autonomiją. Tai buvo slidus kelias. Pagal sovietų konstituciją, kuri, prasidėjus perestroikai, sovietų politiniuose procesuose nustojo būti negaliojančių taisyklių rinkiniu, Baltijos respublikos turėjo tokias pačias teises kaip ir kitos Sąjungos respublikos, tarp jų ir trys didžiausios – Rusija, Ukraina ir Kazachstanas.

Gorbačiovui ir jo patarėjams pasiūlius įstatymus, Baltijos šalims suteikiančius specialių teisių, kitų respublikų lyderiai pasijuto diskriminuojami ir pareikalavo lygybės. Kai Gorbačiovas ir centro vyriausybė į tokius reikalavimus nereagavo, respublikos pasirūpino pačios. Tokia logika buvo vadovaujamasi ir tuomet, kai viena po kitos suverenitetus ėmė skelbti ir kitos respublikos, pradedant Estija 1988 metų rudenį. Iki 1990 metų vasaros tai išplito visoje Sovietų Sąjungoje. Skelbiant nepriklausomybės deklaracijas po pučo vadovautasi Baltijos pavyzdžiu.

Kaip gana puikiai suvokė Baltieji rūmai, skatindami Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimą jie kenkė Gorbačiovui, o kartu ir JAV interesams kitose pasaulio dalyse. Baltijos šalių nepriklausomybės reikalavimas kirtosi su globaliais JAV planais. „Ant kortos pastatyta tiek daug, kad tai paveiks ir kitus pasaulyje, tai susiję ir su mumis pačiais“, – apie Baltijos šalių problematiką Bushas rašė Gorbačiovui 1991 metų sausio 23 dieną.

Paskutinės dienos SSRS: kodėl sovietai taip nenorėjo paleisti Baltijos šalių
© Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas 1991 metų liepos 29 dieną Maskvoje

„Mintyse sukasi ginklų kontrolė, taip pat Afganistanas, Kuba, Angola ir daug kitų regioninių klausimų. Tada susiduriame su savaime suprantamu vokiečių ir lenkų atsargumu, kurie nenori nesėkmių su Sovietų Sąjunga.“ Trumpai tariant, kaip pastebėjo tuometinis nacionalinio saugumo patarėjo pavaduotojas Robertas Gatesas, Busho administracija turėjo rūpintis svarbesniais reikalais: Baltijos šalių nepriklausomybės siekis galėjo statyti į pavojų Amerikos ir Sovietų Sąjungos dialogą.

Dar buvo Amerikos vietinės politikos klausimai. Bushas, kuriuo dešinieji respublikonai niekada visiškai nepasitikėjo, turėjo labai atidžiai įsigilinti į Amerikos baltų siekius. „Spaudoje JAV Baltijos šalių bendruomenės lyderiai ir kiti „ekspertai“ gerokai mane kritikavo už tai, jog esu per daug nuolaidus, priimu Gorbačiovo „naujovišką mąstymą“ ir reformas už gryną pinigą“, – po daugelio metų prisiminė jis.

Rengdamasis kelionei į Maskvą ir Kijevą liepos mėnesį, Bushas gavo laišką, pasirašytą keturiasdešimt penkių Kongreso narių. Jie primygtinai siūlė viršūnių susitikimą panaudoti „gerokai paspausti sovietus tiesiogiai ir iš esmės kalbėtis su Baltijos valstybių lyderiais“.

Baltijos šalių nepriklausomybės klausimas buvo įtrauktas į Busho aptartinų dalykų sąrašą ne tik pokalbiui su Gorbačiovu, bet ir su Borisu Jelcinu bei Leonidu Kravčiuku, dviem kitais sovietų lyderiais, su kuriais tikėjosi susitikti šio vizito metu. Gorbačiovas suskubo cituoti sovietų įstatymus, pagal kuriuos, kaip Bushas ir žinojo, išstojimas buvo beveik neįmanomas.

JAV prezidentas atsidūrė tarp dviejų ugnių – vienoje pusėje buvo Gorbačiovas, bandantis išsisukinėti, bet neketinantis nusileisti dėl Baltijos šalių nepriklausomybės, kitoje – dar uolesni kritikai namuose. Įvertinus Baltijos emigrantų organizacijų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jų rėmėjų Respublikonų partijoje daromą spaudimą, nesunku įsivaizduoti, kad prezidentas Bushas ir jo patarėjai tiesiog darė tai, ką jiems diktavo JAV vietinė politika, tikėdamiesi, jog sumaišytos užsienio politikos dėlionės detalės galiausiai pačios kažkaip susidėlios.

Tam tikra prasme taip ir įvyko. Žlugęs pučas atgaivino Busho viltis, kad Gorbačiovas iš tiesų gali paleisti Baltijos valstybes. „Apdairusis Gorbačiovas, – diktuodamas rugpjūčio 21 dienos garso dienoraščio įrašą pasakė jis, – turėtų mažiau jaudintis dėl savo dešiniųjų politikos – karinių pajėgų, KGB ir pan. – problemų ir galbūt mums pavyks pasiekti persilaužimą derantis dėl Kubos, Afganistano, Baltijos šalių ir pan.“

Baltijos valstybėms, kurios nepriklausomybę buvo paskelbusios prieš pučą arba jo metu, reikėjo Sąjungos parlamento sprendimo tam, kad jų nepriklausomybė taptų visiškai teisėta, ir Baltijos lyderiai dar kartą kreipėsi pagalbos į Amerikos prezidentą. „Ar galėtumėte, Gerbiamas Prezidente, patarti M. Gorbačiovui paremti tokį nutarimą, – buvo rašoma Lietuvos parlamento lyderio Vytauto Landsbergio laiške, atsiųstame į Vašingtoną netrukus po pučo žlugimo, – galbūt šis klausimas bus išspręstas greitai ir teigiamai.“

Borisas Jelcinas
Borisas Jelcinas
© RIA/Scanpix

Landsbergis manė, jog tai paskutinė Gorbačiovo proga įrodyti savo demokratinius sugebėjimus. „Nežinome, ar ilgai M. Gorbačiovas išliks savo pozicijose, nors gal jam pavyks dalyvauti aptariant Baltijos nepriklausomybės klausimą ir bent taip išsaugoti savo politinę reputaciją“, – tvirtino Landsbergis. Jis Busho paprašė neatidėliojant „atnaujinti pripažinimą Lietuvai“.

Spaudimas Bushui suteikti JAV pripažinimą Baltijos valstybėms vis augo nuo pat pučo žlugimo. Rugpjūčio 23 dieną respublikonų senatorius Slade Gortonas iš Vašingtono rašė Bushui prašydamas pripažinimo ir tvirtindamas, jog „bet koks galimas ryšys – bet kokia sąsaja tarp tų šalių ir Sovietų Sąjungos – buvo neabejotinai nukirstas, kai karinės pajėgos prieš jas panaudojo jėgą“.

Senatorius turėjo galvoje nepaprastosios padėties Baltijos respublikose įvedimą per pučą. Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų uždelsė pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Mažesnės šalys, pradedant Islandija, pripažinimą pareiškė beveik iš karto po to, kai Estija ir Latvija paskelbė apie nepriklausomybę, atitinkamai rugpjūčio 20 ir 21 dieną. Jelcinas ir Rusija tą padarė rugpjūčio 24 dieną.

Bushas tuomet Gorbačiovui nusiuntė telegramą, kurioje pranešė, kad Jungtinės Valstijos nekantrauja ir Baltijos šalių nepriklausomybę pripažins rugpjūčio 30 dieną. Gorbačiovas jo paprašė palaukti iki rugsėjo 2 dienos tikėdamasis, jog tą dieną Baltijos valstybių nepriklausomybę pripažins jo Valstybės taryba. Kaip žinia, vėliau paaiškėjo, kad naujoji taryba nesusirinko iki rugsėjo 6 dienos.

Bushas ilgiau laukti negalėjo. Jis savo pranešimą paskelbė rugsėjo antrą – kaip ir Gorbačiovas prašė. Tai buvo paskutinė atostogų Kenebankporte diena. Po pietų iš terasos gėrėdamasis jūros vaizdu, Bushas į savo diktofoną įrašė: „Šiandien surengiau spaudos konferenciją. Pripažinau Baltijos valstybes. Paskambinau Estijos ir Latvijos prezidentams, prieš kelias dienas kalbėjausi su Landsbergiu iš Lietuvos. Jiems pasakiau, ką ketiname daryti. Paaiškinau jiems, kodėl laukėme dar kelias dienas.

Bandžiau pasitelkti Jungtinių Amerikos Valstijų galią ir prestižą, o ne demonstruoti pozą, nelenktyniauti, kas pirmas, o paskatinti Gorbačiovą judėti greičiau ir paleisti Baltijos šalis.“ Laiške, nusiųstame Landsbergiui prieš kelias dienas, jis rašė: „Niekada nepripažinome priverstinio Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos ir didžiuojamės, jog palaikėme Lietuvos žmones jiems sunkiu pastarųjų penkiasdešimt vienerių metų laikotarpiu.“

Kaip elgtis su Sovietų Sąjunga, buvo opiausias prezidento Busho darbotvarkės klausimas sugrįžus iš atostogų rugsėjo pradžioje. Problema buvo ta, jog nei Bushas, nei jo patarėjai neturėjo aiškios vizijos, ką daryti toliau: Baltieji rūmai, spręsdami sparčiai besivystančią situaciją, reagavo kaip niekad greitai. Manyta, kad tomis aplinkybėmis tai buvo vienintelė derama pozicija. Galbūt taip ir buvo. Prezidentas, kaip pats prisipažino, „visiškai nemanė, jog Jungtinėms Valstijoms naudinga apsimesti, kad gali atlikti svarbų vaidmenį nulemiant to, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, rezultatus“.

Bushas ir jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas baiminosi, jog per didelis Jungtinių Valstijų aktyvumas gali paskatinti dar vieną pučą. „Jungtinių Valstijų reikalavimai ar pareiškimai galėjo atnešti priešingų rezultatų ir paskatinti pasipriešinimą pokyčiams tarp sovietų griežtosios linijos šalininkų“, – vėliau rašė Bushas ir Scowcroftas.

Rugsėjo 5-ąją, dieną, kai suvažiavimas Maskvoje nusprendė atmesti sovietų konstituciją ir pasinaikinti, Bushas sušaukė Nacionalinio saugumo tarybą. Darbotvarkėje dominavo saugumo klausimai: branduolinio arsenalo mažinimas ir sovietų atsargų saugumas, bet nemaža dalis susitikimo laiko buvo skirta aptarti platesnei strategijai sovietų atžvilgiu, kurios lig tol trūko Baltiesiems rūmams. Prezidentas susitikimą pradėjo pareiškimu, kad „Baltijos šalims pagaliau išsilaisvinus ir pasipylus kitų šalių nepriklausomybės pareiškimams, situacija yra komplikuota“.

Iš tiesų tokia ji ir buvo. Administracija nubrėžė aiškią takoskyrą tarp jos politikos Baltijos šalių ir likusių Sovietų Sąjungos respublikų atžvilgiu. Tai, kas buvo gerai Baltijos valstybėms, buvo blogai Ukrainai. Bet net jei kas nors ir būtų linkęs rinktis palaikyti centrą prieš respublikas, kur to centro reikėjo ieškoti – prie Jelcino ir jaunųjų jo revoliucionierių, ar prie Gorbačiovo ir jo patyrusių liberaliųjų reformuotojų?

Spaudoje Bushas jau ilgą laiką buvo talžomas dėl to, kad palaiko Gorbačiovą ir ignoruoja Jelciną. Ar dabar jis turėjo visiškai susidraugauti su Jelcinu? „Nors Jelcinas buvo didvyris, tikras herojus, koks jis bus po mėnesio?“ – prisimindamas šią dilemą prabėgus metams, rašė prezidentas ir jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

Tą dieną Bushas tarėsi su savo patarėjais, bet taip pat juos informavo, jog rinktųsi atsargumą. „Neturėtume veikti vien dėl to, kad pasirodytume, kaip intensyviai dirbame“, – susirinkusiems pasakė jis. Vienintelis asmuo kambaryje, kuris neprijautė Busho atsargumo požiūriui, buvo penkiasdešimtmetis Nacionalinio saugumo tarybos susitikime dalyvavęs gynybos sekretorius Richardas Cheney. Kitaip nei Scowcroftas ir prezidentas, Cheney tikėjo, jog Jungtinės Amerikos Valstijos galėtų ir turėtų daryti įtaką situacijai Sovietų Sąjungoje.

Paskutinės dienos SSRS: kodėl sovietai taip nenorėjo paleisti Baltijos šalių
© Vida Press

„Manau, jog šie įvykiai dar anaiptol nė nekvepia pabaiga, – susirinkime pasakė jis. – Galime sulaukti ir autoritarinio režimo. Man susirūpinimą kelia tai, ką maždaug po metų nuo šios dienos atsakysime į klausimą, kodėl nepadarėme daugiau, jei reikalai pakryps blogąja linkme.“ Jis linko prie iniciatyviosios strategijos: „Turime imtis ryžtingų veiksmų ir kreipti įvykius reikiama linkme.“

Cheney spaudė stiprinti administracijos ryšius su sovietų respublikomis, kas iš tiesų paspartintų SSRS iširimą ir savo ruožtu sumažintų grėsmę iš sovietų pusės bei po kurio laiko – Pentagono biudžeto išlaidas. Gynybos sekretorius nepadarė skirties tarp Baltijos šalių ir Ukrainos nepriklausomybės. Jo manymu, Jungtinės Valstijos turėjo paremti naujas valstybes, jei šios norėjo būti nepriklausomos. Kol kas jis pasiūlė atidaryti Amerikos konsulatus visose sovietų respublikose.

Anot jo, faktas, kad Amerikos ir G-7 humanitarinė pagalba buvo tiekiama per centrą – mintis, iškelta Scowcrofto – buvo „seno mąstymo apraiška“. Savo atsiminimuose Bushas ir Scowcroftas Cheney pasiūlymą apibūdino kaip „menkai užslėptas pastangas paskatinti SSRS iširimą“.

Reaguoti į Cheney iškeltą iššūkį galiausiai teko Jamesui Bakeriui – asmeniniam Busho bičiuliui, kuris, kaip žinojo visi Baltuosiuose rūmuose, stipriai veikė jo nuomonę. Kaip ir Cheney Bakeris tikėjo, jog Amerikos pozicija gali veikti įvykius Sovietų Sąjungoje. „Nors viskas bus sprendžiama vietoje, mūsų žodžiai – kaip ir per pučą – turės didžiulę įtaką tam, kaip veikia lyderiai“, – buvo skelbiama pranešime, Bakeriui parengtame jo personalo.

Prieš Nacionalinio saugumo tarybos susirinkimą Bakeris spaudai paskelbė penkis principus, kuriais buvo paremta JAV politika tame regione. Tai buvo žinia buvusių sovietų respublikų lyderiams apie Amerikos lūkesčius jų atžvilgiu.

Štai kokie jie buvo: taikiai siekiama tautos apsisprendimo teisės, egzistuojančių sienų neliečiamybės, pagarba demokratijai ir teisinei sistemai, pagarba žmogiškosioms teisėms, ypač etninių mažumų atžvilgiu bei galiausiai, ir ne mažiau svarbu, pagarba tarptautiniams įsipareigojimams SSRS – Valstybės departamentas ryžtingai nepritarė START susitarimo nutraukimui, dėl kurio ką tik derėtasi su Gorbačiovu.

Bakeris ir jo Valstybės departamento patarėjai nenorėjo nuvilti Gorbačiovo po to, ką jis padarė gerindamas sovietų ir Amerikos santykius. Jie Gorbačiovą ir jo aplinkos žmones žinojo, mėgo ir galėjo nuspėti. Niekas Valstybės departamente nebuvo gerai susipažinęs su Borisu Jelcinu ar jo užsienio reikalų ministru Andrejumi Kozyrevu, jau nekalbant apie kitų respublikų lyderius.

Buvusiam sovietų užsienio reikalų ministrui Eduardui Ševardnadzei artimi žmonės JAV valstybės sekretorių perspėjo, kad centro valdžia byra ir stiprėja nacionalizmas. Bakeriui Valstybės departamento po pučo parengtame pranešime buvo nurodoma, kad „iškilo reali galimybė, jog pastaruoju metu paskelbtos nepriklausomybių deklaracijos gali atvesti prie teritorinių, ekonominių ir karinių ginčių tarp respublikų“.

„Turime palaukti dėl konsulatų respublikoms ir daryti tai, ką galime, kad sustiprintume centrą“, – NSC susirinkime pasakė Bakeris. Jis taip pat skubėjo iškelti potencialias problemas, kurias gali nulemti Sovietų Sąjungos iširimas, o ypač jėgos panaudojimo ir kraujo praliejimo tikimybę bei branduolinių ginklų platinimo galimybę.

Cheney neįtikino tai, ką išgirdo. Jis manė, jog admininistracija nemato iškylančių galimybių. „Ką turėtume daryti dėl santykių su Ukraina? – iškeldamas pagrindinę problemą, atsiradusią nepriklausomybę paskelbus antrai didžiausiai Sovietų Sąjungos respublikai, paklausė jis. – Mes reaguojame.“

Prezidentas Bushas paklausė, ar Ukraina prisijungtų prie Sąjungos. „Apie tai nėra nė kalbos, – atsakė Cheney. – Mes suinteresuoti, kad Sovietų Sąjunga iširtų savanoriškai. Jei tai bus savanoriškas susijungimas, tai jis ir įvyks. Jei demokratija sušlubuos, mums geriau, kai jie maži“, – argumentavo jis.

Bakeris atsakė: „Mūsų interesas – taikus Sovietų Sąjungos iširimas. Nenorime dar vienos Jugoslavijos.“

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(104 žmonės įvertino)
4.5288

Top naujienos

Gauti koronavirusu užsikrėtusios moters šeimos narių tyrimų rezultatai: visi ėminiai neigiami atnaujinta 22.56; dar laukiama vieno mėginio rezultatų (47)

Praėjusią naktį pranešus, kad iš Italijos sugrįžusi 39 metų moteris yra užsikrėtusi...

Į infekcines ligonines vežami žmonės iš visos Lietuvos, kol kas naujų susirgimų nenustatyta

Į penkias šalies ligonines, kuriose yra specialiai pritaikyta infrastruktūra ir infekcinių ligų...

Rizikingą žingsnį ir lūžusią derinių lentą aptaręs Jasikevičius galiausiai pasisakė ir apie virusą

Krepšinis „Žalgirio“ arenoje penktadienį turėjo padėti pamiršti tiek Italijoje, tiek...

Svarbi pergalė lenktynėse dėl TOP-8: prireikė pratęsimo, bet „Žalgiris“ patiesė Milano ekipą (629)

Penktadienio vakarą Nemuno saloje vykusiose Eurolygos 26-ojo turo rungtynėse Kauno „Žalgiris“...

Užsienietis nesitikėjo tokio akibrokšto gydymo klinikoje: moka visus mokesčius, bet paslauga – neprieinama (34)

Lietuvoje jau kelerius metus gyvenantis ir dirbantis užsienietis labai nustebo, kai jam prireikus...

Žaidimas degtukais virš parako statinės: ar Turkija įtrauks NATO į Trečiąjį pasaulinį karą su Rusija? (523)

Jungtinių Valstijų kariuomenė atsargiai vertina savo vaidmenį Sirijoje . Tačiau Jungtinių...

Keliaujantiems į Kijevą: neaplankyti šios vietos būtų nuodėmė (10)

Keliauti po Ukrainą ir neužsukti į vietinį turgų būtų visiška nuodėmė. Orijus sako, kad...

Vitalija Guobė

Karas šeimoje: kodėl geria garsių vyrų žmonos? N-18

Kai eilinį kartą pro langą kieme pamačiau kelis prabangius automobilius su man nelauktais...

Legendinės primabalerinos Anos Pavlovos paslaptys: sutuoktiniui keršijo ilgai ir stebino širdies žiaurumu (10)

Ja visi žavėjosi, ji buvo vadinama „dieviška“ ir „nepakartojama“. Kalbėta, kad ji tikras...

Internautai su Tapinu priešakyje pasipiktino Vadimo Zizo įrašu koronaviruso akivaizdoje: siūlo kaukes už 64 eurus (128)

Koronaviruso akivaizdoje imtos pardavinėti kaukės už daugiau nei 60 eurų sulaukė internautų...

|Maža didelių žinių kaina