P. Markevičius. Informacinio karo frontuose savi naikintuvai neskraidys

Šios savaitės įvykis – Seimas atmetė LR prezidentės teiktas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, bet pasiryžo svarstyti Lino Balsio siūlytąsias.

Ar buvo pasirinktas geresnis variantas, o gal tiesiog sužaistas galios žaidimas?

Nei taip, nei kitaip. Tiesiog Seimas prašovė pro šalį. Šiandien pasaulis pripažįsta, kad Baltijos šalys atsidūrė informacinių atakų iš Rusijos centre. Nors NATO ir ES saugumo tikslais siunčia papildomus naikintuvus, amerikiečiai plukdo tankus ir dislokuoja pėstininkus, Lietuvos Respublikos Seimas nemano, kad už karo propagandą reiktų skirti sankcijas arba stiprinti Lietuvos gyventojų europinę tapatybę. Priešingai – pasiklausius kai kurių Seimo narių aišku, kad negalima leisti sunykti mūsų rusiškajam identitetui. 

Prezidentės teiktose Visuomenės informavimo įstatymo pataisose svarbūs trys siūlymai – siekiama reglamentuoti, kad už LR Konstitucijoje esantį draudimą skleisti karo propagandą, būtų galima taikyti sankcijas; bandoma visus rinkos dalyvius, kurie Lietuvos vartotojams sudaro sąlygas matyti televizijos kanalus (taip pat ir VIASAT), prilyginti retransliuotojams ir jų Lietuvoje skleidžiamų programų turiniui taikyti vienodus reikalavimus; nustatyti, kad pagrindiniame retransliuojamame pakete 90 proc. retransliuojamų televizijos programų būtų transliuojamos oficialia Europos Sąjungos kalba.

Paulius Markevičius

Toliau galėsime mėgautis tokiais dokumentiniais (norėtųsi dėti į kabutes) filmais kaip „Aš, Putinas. Portretas“, kuris sekmadienio rytą rodomas per „Viasat History“ kanalą. Trumpai – akivaizdi propaganda, kurioje mūsų saugumo garantas – NATO – pateikiamas kaip gana agresyviai nusiteikęs aljansas, nukreipęs savo raketas į Rusiją.

Visi šie siūlymai esamame geopolitiniame lauke turėtų būti traktuojami kaip gana švelnūs ir liberalūs (ko tikriausiai nepastebėjo arba nenorėjo pastebėti Seimo liberalų frakcija). Pavyzdžiui, jau dabar kabelinės televizijos turi tik nuo 12 iki 20 proc. programų ne Europos Sąjungos kalbomis, o įstatymo pataisos siūlo, kad jų liktų ne daugiau kaip 10 proc., paliekant galimybes tiems, kurie pokyčiais nebus patenkinti, ir toliau aktyviai vartoti ne rusiškas programas už papildomą mokestį. Pataisomis siūloma reguliuoti tik pagrindiniame televizijos pakete, kurį gauna kiekvienas paslaugos naudotojas, esančių programų kalbas. 

Visai natūralu, kad po 10 metų Europos Sąjungoje turėtume labiau ir geriau pažinti kultūrinę Europos padangę. Mes tiek daug bendrų sprendimų ir reglamentų priimame kartu su kolegomis iš kitų 27 ES šalių, kad mūsų problemos yra gana panašios, o įsivedę eurą lietuviai dar geriau supras kitus europiečius – tiesiog turės niekada nesibaigiančią pokalbių temą. Vis dėlto, europinės tapatybės stiprinimas skamba gerokai grėsmingiau nei rusiško mentaliteto palaikymas 25 metus laisvos ir nepriklausomos Lietuvos gyventojų sąmonėje, todėl šis siūlymas iš Seimo narių susilaukė aršios kritikos. 

Kitas siūlymas – visus rinkos dalyvius, kurie Lietuvos vartotojams sudaro sąlygas matyti televizijos kanalus, prilyginti retransliuotojams – yra paremtas paprasta rinkos logika, kad sąlygos turi būti lygios visiems ir nuostata, kad visas Lietuvoje transliuojamas televizijos turinys privalo nepažeisti Lietuvoje galiojančių įstatymų. Negalima nesutikti su kabelinių televizijų atstovų argumentais, kad įstatymai turi galioti visiems panašias paslaugas tiekiantiems subjektams. Iki šiol Lietuvoje paslaugas teikiančios palydovinės televizijos kažkodėl nebuvo laikomos retransliuotojais, todėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijai laikinai nustačius kai kurių rusiškų kanalų retransliavimo ribojimus, VIASAT ir toliau šiuos kanalus transliavo. Ar neslypi po šiuo neveiklumu kieno nors interesai? Klausimas atviras.

Kad ir kaip būtų, prezidentės pataisas Seimas grąžino teikėjo taisyti, o L. Balsio pataisoms, kuriomis irgi siūloma stiprinti kultūrinę tapatybę, pasisekė geriau. Gal todėl, kad jose nebandoma reglamentuoti retransliuotojų veiklos ar nustatyti sąlygų ne Lietuvos jurisdikcijoje esančių televizijos kanalų turiniui.

L. Balsio pataisos taikomos tik transliuotojams, taigi tik toms televizijoms, kurios yra įsikūrusios Lietuvoje. Pataisomis taip pat nustatoma, kad televizijos programų transliuotojai ne mažiau kaip 10 proc. televizijos programos laiko, jei tai įmanoma, turi skirti Europos ir Nacionaliniams kūriniams, sukurtiems nepriklausomų kūrėjų ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus.

Šiai nuostatai prieštaraujančių televizijų atstovų nebuvo – tikriausiai naujai atgimusi lietuviškų serialų, taigi ir nacionalinių kūrinių, mada padės šį reikalavimą įgyvendinti be didesnių sunkumų. O ne lietuviškuose kanaluose ir toliau galėsime mėgautis tokiais dokumentiniais (norėtųsi dėti į kabutes) filmais kaip „Aš, Putinas. Portretas“, kuris sekmadienio rytą rodomas per „Viasat History“ kanalą.
Trumpai – akivaizdi propaganda, kurioje mūsų saugumo garantas – NATO – pateikiamas kaip gana agresyviai nusiteikęs aljansas, nukreipęs savo raketas į Rusiją. Juk ne dėl prevencijos jie viską daro, juokiasi Putinas, simpatiškas politikas, kuris nori atsiriboti „nuo naujųjų Rusijos turtuolių“. Pažiūrėjus apima dvilypė būsena – filmas toks paveikus ir kartu taip akivaizdžiai propagandinis, kad jį galima rodyti kaip pavyzdį studentams. O geriausia iš viso nerodyti niekam.

Po antradienio tapo aišku, kad kaip niekad pažeidžiamoje informacinėje Lietuvos padangėje LR Seimas neleido pakelti nei vieno mūsų pačių „prevencinio naikintuvo“. Tačiau informacinėje erdvėje niekas kitas jų už mus, deja, nepakels. Informacinio karo frontuose ir toliau skraido Putino „portretai“.