aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – „geležiniu kancleriu“ vadinto Vokietijos vienytojo Otto von Bismarcko provaikaičio Heinricho von Einsiedelio atsiminimus „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“.
Į nelaisvę paimti vokiečiai fronto linijoje per garsiakalbį skaito sovietų parengtus atsišaukimus, raginančius tautiečius pasiduoti.
© Leidykla "Briedis"

1942 m. rugpjūčio 30 d. Stalingrado fronte jaunas Liuftvafės pilotas H. von Einsiedelis patenka į sovietų nelaisvę.

Čia po patyčių ir smūgių, idėjiškai paveiktas Raudonosios armijos komisarų, vyras nusprendžia pasirašyti jų parengtus propagandinius lapelius, kuriuose abejojama Vokietijos pergale.

Po kurio laiko Bismarcko provaikaitis įtraukiamas į antifašistinės vokiečių belaisvių organizacijos kūrimą. Šią organizaciją prižiūrėjo sovietų saugumo karininkai. Jauno aristokrato nepasitenkinimas nacių režimu, siekis išvaduoti Vokietiją nuo Hitlerio pamažu virto susižavėjimu marksizmu.

Aprašydamas idėjų kaitą, vidines abejones ir svarstymus H. von Einsiedelis stengiasi paaiškinti savo veiksmų motyvus, tarsi pasiteisinti pokario kartoms.

Prieš skaitytojų akis iškyla sudėtingi vokiečių belaisvių tarpusavio santykiai: karininkai svarsto, ar neišduoda priesaikos Trečiojo reicho fiureriui ir kancleriui, „raudonieji“ belaisviai nekenčia „rudųjų“, siekia patraukti į savo pusę neapsisprendusius, stovykloje nuolat rezgamos intrigos.

Pradėjęs dirbti nacionaliniame komitete „Laisvoji Vokietija“ H. von Einsiedelis mato, kaip belaisvius veikia sovietų propaganda, kokiam tikslui įkurta antifašistų mokykla. Knygoje jis vaizdžiai aprašo į SSRS nuo nacių režimo pabėgusių užkietėjusių stalinistų, W. Ulbrichto ir E. Weinerto, veiklą, pasakoja, kaip į savo pusę pavyko patraukti Stalingrade pasidavusios 6-osios armijos vadą feldmaršalą F. Paulusą, iš pradžių nesileidusį su raudonaisiais agitatoriais į jokias kalbas.

Į Vokietiją H. von Einsiedelis paleidžiamas 1947-aisiais, prabėgus dvejiems metams po Trečiojo reicho sutriuškinimo.

Čia jis dirba prokomunistinio laikraščio „Tägliche Rundschau“ žurnalistu, įstoja į Kremliaus kuruojamą Vokietijos vieningąją socialistų partiją.

Tačiau pamažu buvęs karo belaisvis vis labiau nusivilia prievartiniais komunizmo Rytų Vokietijoje diegimo metodais, skundais, represijomis, tarp komunistų išvešėjusiu karjerizmu. 1948 m. gruodį jis priima sprendimą trauktis į vakarinį Berlyno sektorių, o iš ten – į Vakarus.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“ viršelis
Knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

***

Vokietijos dalinių padėtis katastrofiška, rusų artilerijos, tankų ir lėktuvų pranašumas didžiulis. O fronto linija, užuot trumpėjusi, vis ilgėja, nes Hitleris uždraudė bet kokį taktinį ar strateginį pasitraukimą. Rusai jau prie Kijevo, o čia vis kovojama dėl Melitopolio.

Ką tik grįžau iš fronto. Valandų valandas važiavome pro be pertraukos šaudančias baterijas ir „Katiušas“. Vokiečių artilerija vos atsako. Vokiečių lėktuvus mačiau tik kartą: aštuonis Ju-88, kurie iš 6 km aukščio bombardavo lauko pozicijas, kas, savaime suprantama, buvo visiškai beprasmiška.

Pilnos įtampos tos valandos, kai tamsoje į priešakines linijas manevruojame savo sunkų automobilį su garsiakalbiu ir per stepes bei virš apkasuose ir blindažuose pasislėpusių abiejų armijų kovotojų nugriaudžia mūsų garsiakalbio signalas:

– Dėmesio, dėmesio, kalba nacionalinis komitetas „Laisvoji Vokietija“!

Priešais vokiečių pozicijas iškeltas plakatas: „Šauk į žmogėdrą Hitlerį!“
Priešais vokiečių pozicijas iškeltas plakatas: „Šauk į žmogėdrą Hitlerį!“
© Leidykla "Briedis"

Paprastai diktorius pirmiausia praneša karines ir politines naujienas, tada kalbu aš arba Friedrichas Wolfas. Mėginame kuo objektyviau informuoti vokiečių kareivius apie tikrąją padėtį fronte ir pažadinti juos iš rezignacijos ir letargo.

Rankinės granatos, „Katiušos“, tankai ir bombos – štai kuo laimėsime karą. Reikia žudyti vokiečių fašistus. Tai vienintelė propaganda, kurią jie supranta.
Ištrauka iš knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“

– Vokietijos karininkai ir kareiviai! Tautos likimas – jūsų rankose. Turite suprasti, kad Hitleris kiekvieną karo dieną Vokietiją stumia vis giliau į katastrofą. Neleiskite avantiūristams be sąžinės ir toliau jūsų maitinti tuščiais pažadais. Tęsiamas karas nepakeis Hitlerio režimo likimo. Jis sunaikins mūsų Tėvynę. Draugai! Jūs žinote, kokia yra padėtis, bet klausiate savęs, ar galite ką nors pakeisti kiekvienas atskirai. Draugai, tokių kaip jūs – milijoninė armija! Trijų pasaulio galingiausiųjų nesutriuškinsite. Bet jūs – galinga jėga, jei susivienysite prieš tikrąjį Vokietijos priešą, Hitlerį. Fronto kareivių organizacija! Visų rangų vienijimasis prieš Hitlerį visuose Vermachto daliniuose. Prieš Hitlerį! Gerai viską suprantantys ir drąsūs draugai daugelyje divizijų jau susivienijo į pogrindines judėjimo už laisvą Vokietiją grupes ir susisiekė su mumis. Sekite jų pavyzdžiu! Junkitės į mažas grupes ir kovokite už mūsų šūkius:

Hitlerio nuvertimas padedant armijai! Tvarkingas atsitraukimas iki Reicho sienų! Neatidėliotinų paliaubų sudarymas! Kartais vienu žodžiu, viena sumania kritika galima atverti draugui akis. Veikite pogrindyje, kol įtikinsite visą dalinį. Nuo individo prie grupės. Nuo grupės prie karinės dalies. Taip reikia rengti sukilimą prieš Hitlerį. Būkite tikri, kad tarp generolų pakanka ryžtingų vyrų, kurie imsis veiksmų, kai žinos, jog fronto daliniai yra jų pusėje. Kiekvienas šiandien gali ir turi veikti!

Draugai! Pirmyn, už laisvą ir taikią Vokietiją!

Reakcijos į šią kalbą labai skirtingos. Daugelyje vietų frontas nugrimzta į tylą ir klausosi. Prašome kareivių tris kartus iššauti į orą, jei sutinka su mumis, ir jie tai daro. Tačiau kituose daliniuose piktai blykčioja kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnys, o kartais prie mėginimų mus nutildyti prisideda net ir artilerija. Taip, siunčiami smogiamieji būriai mūsų likviduoti. Tokiais atvejais įdomi ir rusų vadų fronte reakcija. Vieni mus ir tada kaip įmanoma palaiko bei pabrėžia draugiškus jausmus ir simpatijas vokiečių antifašistams, kiti savo ruožtu pyksta, nes esame papildoma našta jų daliniams:

Aš apskritai dar nesutikau belaisvio, kuris nebūtų susidūręs su nepaprastai žiauriu elgesiu. Aišku, organizuotoms nacių žmogžudystėms nėra lygių, bet rusų žvėriškumas, jų žiaurumo ekscesai fronte – taip pat baisūs.
Ištrauka iš knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“

– Rankinės granatos, „Katiušos“, tankai ir bombos – štai kuo laimėsime karą. Reikia žudyti vokiečių fašistus. Tai vienintelė propaganda, kurią jie supranta.

Visi argumentai veltui. Nedaro įspūdžio netgi Lenino citata, kad karas paprastam kareiviui tėra nuolatinės kovos už savo gyvybę būsena, kurios jis savo iniciatyva negali pakeisti. Tačiau būtent čia, Rytų fronte, ši citata labai tinka. Pogrindžio veikla Vermachte yra kur kas pavojingesnė už karą fronte. Nėra jokio stimulo pasiduoti, nes vokiečių kareiviai kontratakose per dažnai susiduria su nužudytais belaisviais. O neseniai vienas mūsų fronto propagandininkų matė, kaip girtas rusas nušovė tris kareivius, perbėgusius pas mus po jo kalbų per garsiakalbį. Aš apskritai dar nesutikau belaisvio, kuris nebūtų susidūręs su nepaprastai žiauriu elgesiu. Aišku, organizuotoms nacių žmogžudystėms nėra lygių, bet rusų žvėriškumas, jų žiaurumo ekscesai fronte – taip pat baisūs. Dieve, pasigailėk mūsų, jei šis karas nesibaigs iki tol, kol rusai įžengs į Vokietijos teritoriją! Jei jie įžygiuos kariaudami!

3. Vokiečių kario kūnas. Net Hitlerį priešiškai vertinantys vokiečiai dažnai nenorėjo pasiduoti, nes „saugią ir šiltą“ nelaisvę žadantys sovietai pasidavusius tiesiog sušaudydavo.
3. Vokiečių kario kūnas. Net Hitlerį priešiškai vertinantys vokiečiai dažnai nenorėjo pasiduoti, nes „saugią ir šiltą“ nelaisvę žadantys sovietai pasidavusius tiesiog sušaudydavo.
© Leidykla "Briedis"

(…)

Sėdžiu kartu su pulkininku Tiulpanovu, Friedrichu Wolfu, papulkininkiu Baratovu ir pulkininku Maltopoliu, organizavusiu rumunų karo belaisvių legioną, ir klausausi radijo. Netrukus iš aludės Bügerbräu1 Miunchene Hitleris kreipsis su kalba į senąją partijos gvardiją. Trečiojo dešimtmečio Alaus pučo metinių proga. Vakar buvome pakviesti į Spalio revoliucijos 26-ųjų metinių iškilmes. Ką tik pasidavė Kijevas, ir rusai spindėjo pergalės džiaugsmu.

Jei sovietų propagandos teiginys, kad armijos moralė priklauso nuo visuomeninės santvarkos, kurią gina, pažangumo ir socialinio teisingumo, yra teisingas, tai Trečiasis reichas, palyginti su Sovietų Sąjunga, – tiesiog pavyzdinė valstybė.
Ištrauka iš knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“

Kai tokios nuotaikos, mane įsiutinti gali net ir bet koks komunistas ar rusas, kuris, remdamasis Raudonosios armijos laimėjimais, imtų ką nors pasakoti apie sovietinės valstybinės santvarkos pranašumus.

Jie juk paprasčiausiai triuškina mus savo didžiuliu žmonių skaičiumi ir technikos pranašumu. Ir naudojasi visu tuo lėtai bei atsargiai, o tai tiesiog erzina. Jei vokiečių armija turėtų tokį pat pranašumą, ji seniai būtų išvijusi rusus už Uralo, šiems net nespėjus įkvėpti oro. Tačiau rusų užnugaris turbūt dvigubai didesnis nei kariaujantys daliniai. Įsakymai perduodami tik per pasiuntinius ar radiją. Net Tolbuchinas neturi telefono ryšio su Maskva ar armija. Kai jam papasakoju, kad, būdamas leitenantas, galėjau kiek noriu privačiais reikalais skambinti iš Kalačo į Berlyną (nors oficialiai tai buvo uždrausta), jis manimi tiesiog nepatiki.

Jei sovietų propagandos teiginys, kad armijos moralė priklauso nuo visuomeninės santvarkos, kurią gina, pažangumo ir socialinio teisingumo, yra teisingas, tai Trečiasis reichas, palyginti su Sovietų Sąjunga, – tiesiog pavyzdinė valstybė. Dar Stalingrado „katile“ daugiau rusų perbėgo į vokiečių pusę nei atvirkščiai. Ir jie labai nustebo iš vokiečių išgirdę tą patį, ką iš savo propagandininkų: kad vokiečių armija apsupta. Jie netikėjo savais vadais. Šiandien irgi perbėga daugiau raudonarmiečių nei vokiečių, kaip man neseniai papasakojo Tiulpanovas.

Friedrichas Wolfas tokius samprotavimus vadina „fašistiniu bagažu“, rasine puikybe, „nacionalizmu“! Jis jaučia pareigą ginti valstybės dogmą apie sovietinio žmogaus pranašumą ir, jei kas nors jo teiginius palaiko absurdu, taip įniršta, kad tampa neįmanoma diskutuoti. Visi komunistai taip reaguoja. Tuo jie panašūs į nacius.

Nematau jokios būtinybės tam. Juk bolševikai nekalti, kad rusai civilizacija, technika ir organizacija taip atsilikę nuo Vakarų. Neįmanoma objektyviai įvertinti sovietų pasiekimų, jei neigiamas šis atsilikimas. Ar rusų tauta iš tiesų tokia tingi bei buka ir neturi jokio pasitikėjimo savimi, kad ją nuolatos reikia raginti tokia propaganda? Man atrodo, tai sukelia tik nepaprastą nevisavertiškumo kompleksą, neleidžia pamatyti ir pašalinti silpnųjų pusių bei verčia klaidingai vertinti situaciją.

Tačiau tada, kai nekalba apie propagandines tezes ir dogmas, rusai – nuostabūs žmonės: nepraradę pirmykščio tikrumo, temperamentingi, geraširdžiai, svetingi ir taip lengvai gali paskęsti akimirkoje. Tada net jų ničevo skamba gražiai.

Kai šventės sambrūzdyje vakar gana liūdnas ir kamuojamas niūrių minčių sėdėjau prie „garbingų asmenų“ stalo, mane netikėtai užkalbino vienas rusas. Šiek tiek išsigandau. Būtų ne pirmas kartas, kai mane ar kitus vokiečius storžieviškai keikia ir įžeidinėja girtas rusas. O šis pulkininkas buvo neapykantą kurstančios propagandos Raudonojoje armijoje specialistas ir žinybos vadovas, niekada neslėpęs priešiškumo man. Tačiau, mano nuostabai, jis atsiprašė. Kai atvykau į frontą, į mane žiūrėjo su didžiausiu nepasitikėjimu. Vokiečiai išžudė jo šeimą. Jis dar galėjo suprasti, kad buvo nušautas jo sūnus partizanas, bet kad vokiečiai paėmė įkaitais ir nužudė jo žmoną bei vienuolikmetę dukterį, negalėjo atleisti. Todėl nekentė visų vokiečių. Ir niekada netikėjo mano nuoširdumu. Bet kai šešias savaites mane stebėjo, sužinojo iš kitų apie mano darbą ir apie tai, ką pasakoju apie Vokietiją, pakeitė nuomonę.

– Atsiprašau, kad blogai galvojau apie jus. Kai sužinojau, su kokiu pasišventimu jūs ginate Tėvynę nuo neteisingų kaltinimų, kad, nepaisydamas visko, didžiuojatės esąs vokietis, nusipelnėte didžiausios mano pagarbos.

Šis pokalbis buvo kaip signalas. Vienu kartu visi rusai ėmėsi kviesti mane į savo ratą kaip vienas iš jų. Kiekvienas staiga žinojo kažką gera papasakoti apie Vokietiją. Jie kvietė mane šokti ir džiaugtis su jais, ir tvirtino esą įsitikinę, kad Vokietijos po Hitlerio nuvertimo laukia nuostabus atgimimas.

Pulkininkas paplojo man per petį:

– Negalvokite per daug. Ničevo, viskas praeina. Šiandien prazdnik (šventė). Pasidžiaukite su mumis, pašokite, išgerkite.

Jam baigus, išjungiu radiją ir pasižiūriu į rusų veidus. Jie pirmą kartą klausėsi Hitlerio kalbos. Kokia gili praraja tarp šių isteriškų šūksnių ir ramių jų valstybės veikėjų, tiksliai apgalvojančių net kiekvieną propagandos melą, kalbų.
Ištrauka iš knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“

Tai buvo vakar. O dabar kalbės Hitleris.

Radijuje pasigirsta Badenweiler2 maršas. Fiureris įžengia į Bürgerbräukeller. Girdime jo kimų, šaižų balsą. Kalba mirtinoje tyloje. Jam nutilus, kai akivaizdžiai laukia audringo džiūgavimo ir pritarimo, pirmose eilėse pasigirsta pavieniai plojimai, prie kurių niekas neprisijungia. Jis vis labiau jaudinasi, vis garsiau rėkia, tačiau jam nepavyksta sužavėti minios.

– Kas čia tokio, kad mes Rytuose pasitraukėme kelis kilometrus... – rėkia jis ir tada suglumęs sumikčioja. – O gal... gal... gal kelis šimtus kilometrų. Jei šis išbandymas palauš vokiečių tautą, aš dėl jos neišliesiu nė ašaros.

„Tai – pabaiga“, – sukirba viltis mano galvoje. Kalbėti tokias baisybes jis gali tik žinodamas, kad artinasi jo paties galas. Nesulaukia atsako net iš senosios gvardijos.

A. Hitleris kalba susirinkusiems Miuncheno Bürgerbräukeller aludėje. 1943 m. lapkritis.
A. Hitleris kalba susirinkusiems Miuncheno Bürgerbräukeller aludėje. 1943 m. lapkritis.
© Leidykla "Briedis"

Bet tada mano viltys ir vėl dūžta. Pranešimą apie kerštą Anglijai ir salos nusiaubimą per dvi savaites pasitinka pašėlęs, džiūgaujantis rėkimas. Ar tokios dabar nuotaikos Vokietijoje? Ar besikaupianti neapykanta nukreipta į išorinį pasaulį? Ar taip reaguoja tik ten susirinkusi partijos šutvė?

Jam baigus, išjungiu radiją ir pasižiūriu į rusų veidus. Jie pirmą kartą klausėsi Hitlerio kalbos. Kokia gili praraja tarp šių isteriškų šūksnių ir ramių jų valstybės veikėjų, tiksliai apgalvojančių net kiekvieną propagandos melą, kalbų.

Tiulpanovas nusišypso.

– Karas dar ilgai tęsis, – galiausiai pasako. Paprieštaraujame jam. Vokietijoje turi suprasti šį bankroto paskelbimą. Vermachtas imsis veiksmų. Tačiau Tiulpanovas išlieka skeptiškas:

– Juk matote, net iš Stalingrado generolų tik vos penktadalis nusigręžė nuo Hitlerio, o dalinių vadai karo lauke visada linkę žiūrėti į reikalus optimistiškiau nei karo belaisviai lageriuose.

Tikiuosi, jis klysta.

1 1923 m. lapkričio 8 d. šioje aludėje prasidėjo Alaus pučas. 1933–1939 m. Hitleris kiekvienų metų lapkričio 8 d. čia sakydavo kalbą pučo dalyviams. Po nesėkmingo pasikėsinimo į Hitlerį joje 1939 m. lapkričio 8 d. kasmetis pasirodymas buvo perkeltas į aludę Löwenbräukeller.

2 Badonviller maršas – kompozitoriaus Georgo Fürsto (Georg Fürst, 1870–1936) Bavarijos karinis maršas, nacių suvokietintas kaip Badenweiler. Nuo 1934 m. naudotas Hitlerio kaip oficialus fiurerio maršas, pranešantis apie jo atvykimą ir dalyvavimą viešuose renginiuose.

Leidykla „Briedis“
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kelionių rinką turėjęs sudrebinti TUI užtruko: sklando gandai dėl būsimo vadovo

Vasarą pasigirdus žinioms, jog į Baltijos šalis žengs didžiausias kelionių operatorius TUI,...

Vis blogiau ir blogiau: rytoj laukiama krušos, poryt – šalnų talžys stiprus vėjas (23)

Smarkūs vėjai, įkyrūs lietūs, žema oro temperatūra dieną ir šalnos naktį – taip trumpai...

Džiaugsmą dėl popiežiaus vizito temdė nemalonūs poelgiai: vilniečiai dalinasi nuoskaudomis papildyta (209)

Nors policijos atstovas teigia, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas buvo itin sklandus, vilniečiai...

Vilnietis pasipiktino: jau vairavimo mokyklose moko, kaip važiuoti A juosta (24)

Būsimas vairuotojas, važiuojantis vairavimo mokyklos automobiliu viešajam transportui skirta eismo...

Puola vilkai – žmonės nebeturi kaip gintis (23)

Vi­są Lie­tu­vą su­krė­tė Ra­sei­nių ra­jo­ne, Aks­ti­nų apy­lin­kė­se,...

Lina Kairytė į darbą grįžo prabėgus keturiems mėnesiams po gimdymo: net artimieji sakė, kad mane visi dėl to suės (20)

LNK žinių vedėja Lina Kairytė (33) – viena iš nedaugelio moterų Lietuvoje, kuri praėjus...

Maldeikienė nesitraukia: kliuvo ir Šimonytei, ir konservatoriams (219)

Praėjusių metų gale sakiusi, kad į prezidentus kandidatuos, jei rinkimuose nedalyvaus Ingrida...

Aiškėja daugiau detalių apie Kaune sužalotą kūdikį: tėvas, įtariama, jį spardė ir daužė rankomis dar papildyta (80)

Sekmadienio naktį neblaivus tėvas įtariamas iš rankų išmetęs ir sužalojęs savo 4 mėnesių...

„Maxima“ vadovės pažadas: sumažinus PVM ir kainos iš karto sumažės (447)

Nelaukdami valdžios sprendimų, kaip bus pažabojamas kainų augimas prekybos tinkluose, jų atstovai...

Dar vienas smūgis rinkimuose – pavojaus signalas Putino režimui (66)

Rusijos valdančioji partija per savaitgalį vykusius regioninius rinkimus patyrė dvi retas...