Taigi, mums labai atšilimas palankus. Galbūt, jis netgi palankesnis už euro įvedimą. Pagaliau mes mažiau leisime pinigus orui šildyti ir investuosime į pelną nešančius verslus!
Tik kažkaip mūsų žmonės šiuo optimistiniu pasiūlymu nelabai skuba naudotis. Jei jau bankai ima investiciniais klausimais nemokamai konsultuoti, ir dar pinigų tau duoda, jei konsultacija nepatiko - reiškia trūksta verslumo. O štai panašiai šąlantiems skandinavams netrūksta - jie keliskart daugiau už mus investuoja. Kodėl? Nes investavimas reikalauja svarbios psichologinės savybės. Kuri čia irgi vystosi, tik negreitai.
Ši savybė - mokėjimas ne tik gauti, bet prieš tai atiduoti.
O iš čia kyla visa Vakarų pasaulio etika. Kai kas ją sieja su protestantizmu, tačiau panašu, kad ji nesusijusi nei su religijomis, nei netgi su santvarka. Ji susijusi su žmogaus įsitikinimais apie davimą ir gavimą. Būtent - tikėk, kad atiduodamas gausi.
O sąžiningi mūsų žmonės kartais iš vis nieko neleidžia. Jie labai taupo. Nes yra įsitikinę: gavai - turėk. Bijok atiduoti. Neišleisk. Laikyk kumštyje. Tokių rasite labai daug.
Kita kategorija žmonių - pavadinkime juos “godūs vartotojai”- labai dėl to taupią žmonių kategoriją smerkia. Tik bijo kažko negauti. Atsilikti nuo kitų. Ir stengiasi gautus pinigus išleisti į kokius nors dalykus. Ir kažkodėl vis į tuos pačius. Pirma: nusipirkti džipą. Antra: nusipirkti sklypą statyboms. Trečia: išvažiuoti į egzotišką šalį.
Žinoma, jei žmogus gyvena krašte, kur keliai siaubingi, be džipo jis neapsieis. Tačiau kam reikalinga pirkti džipą didmiestyje, kurį kamuoja kamščiai, suprasti nėra lengva. Neretai džipuose sėdi subtilios moterys, kurios nedrąsiai paaiškina, kad džipe jos jaučiasi saugesnės. O iš ko kyla nesaugumas? Iš to, kad mažai pasitiki gyvenimu.
Taigi, džipas didmiestyje - tai tavo netikėjimo išdava ir nereikalinga investicija į saugumą. Jokio pelno ji neneša. Kaip ir apskritai lietuvio manija - automobilis- tai nykstanti nuosavybė. Ji neša nuostolį. O paplitęs pas mus įprotis pirkti dar vieną automobilį šeimoje, jei dar važiuoja senas – iš viso labai keistas . Šis lietuvių įprotis seniai stebina europiečius. Kurie žymiai dažniau, nei mes, važinėjasi su dviračiais ar visuomeniniu transportu. O tuos pinigus, kuriuose mes išleidžiame džipams, investuoja į verslą.
Tačiau antra idėja, apimanti mūsų žmones, gavusius pinigų- nusipirkti sklypą. O jame pasistatyti namą. Žinoma, jei tai daro verslininkas, prekiaujantis žeme- tai jo tikėjimo išdava. Tačiau jei namą stataisi sau – moralinės, fizinės ir psichologinės sąnaudos neatsiperka. Vakarų žmonės per tai perėjo. Nes dar prieš dvidešimt metų paaiškėjo, kad 97 proc. vokiečių, susirgusių radikulitu, prieš tai labai vienpusiškai atsiduodavo būtent namo statyboms, intensyviai protinei veiklai, pasiekimams. Ir iki nulio sumažindavo laiką, praleistą su šeimomis. Dėl ko jie ne tik susirgdavo, bet su jais išsiskirdavo žmonos ir nutoldavo vaikai. Kam tuomet tušti namai ? Štai tau ir išsipildžiusi svajonė...
Trečia idėja - kelionės. Austrija, Kroatija. Turkija, Egiptas, Ispanija. Perspektyvi svajonė- Tailandas. Kartais - Peru. Apie tai, žinoma, smagu pasvajoti. Tačiau kam tai daryti, kol jaunas ? Kodėl nepalaukus vyresnio amžiaus ? Juk dauguma Vakarų turistų – seniai...
Į tai mūsų žmonės mikliai atsako: nes mūsų pensijos ir po dvidešimties metų bus mažos. Tačiau kas sako, kad tame amžiuje reikės gyventi tik iš pensijos? Žmogus, investuojantis šiandien, gaus dividendus brandžiame amžiuje. Kas tuo netiki, tas tik patvirtina: tikėjime visa paslaptis. Tikėjime ateitimi plius atšilusiame klimate. Klimatas jau atšilo. Trūksta tikėjimo - ir tik tuomet mes tapsime Vakarų europiečiais.