Nes smurtas gimdo ne tik baimę, bet ir klausimus. Palikime konkrečią situaciją konkrečioje mokykloje. Pažiūrėkime į problemą plačiau.

Pirmas klausimas: ar tai tik pavienių psichopatų elgesys? Ar tai tik “psichinio vystymosi disharmonijos “ išraiška?

Žinoma, galima pasakyti, kad taip. Juk neretai dar prieš tai tokie vaikai būna “sunkūs”, “nestabilūs”, “agresyvūs”. Tiesiog reikia tokius uždaryti ir gydyti?

Tačiau Amerikos moksleiviai , sušaudę savo klasiokus ir mokytojus, augo ne atsilikusioje šalyje. Psichologų ir psichiatrų ten užtenka. Ir bent vieną iš tų vaikinų gydė vaistais.

Ar pagydyti mūsų ligoninėje panašiais vaistais panašūs vaikinai tikrai nebebus agresyvūs? Atrodo, kad vaistų neužtektų. Žinoma, kai kurie polinkiai yra įgimti. Bet konkrečią agresiją gimdo ne pats įgimtas polinkis, o tai, kaip subjektyviai vaikas su tokiu polinkiu suvokia savo mokyklą ir savo klasiokus. Jei jis suvokia aplinką kaip priešišką, jis potencialiai pasiruošęs gintis puldamas.

Dauguma kriminalistų, psichologų ir policininkų jums pasakys: kuo labiau potencialiai pavojingi žmonės bijo aplinkos, tuo tampa pavojingesni. Užpulti, kad neužpultų tavęs - tai dažna impulsyvaus elgesio formulė. Vadinasi, neužtenka būti stabiliu. Reikia dar suvokti aplinką kaip draugišką.

Antras klausimas: ar mūsų mokyklose yra objektyviai priešiška aplinka, ar tai tik subjektyvi atskirų mokinių nuomonė?

Žinoma, galima pasakyti, kad mūsų mokyklos išgarsėjo aukštu vaikų smurto lygiu. Kad tai objektyvu: nedaug kur mokytojai draugauja su vaikais. Kad vaikai žemina vaikus. Kad tokie jau žiaurūs mūsų mokykliniai kolektyvai.

Tačiau ne visi vaikai, ne visi mokytojai, o jei ir taip - šiomis aplinkybėmis ne kiekvienas griebiasi peilio. Reikia dar kažko ir tas kažkas- subjektyvi reakcija į objektyvius santykius. Objektyvius santykius (“aš nenoriu su tavimi draugauti”, “ tu- psichas”, “ tuoj pat išeik iš klasės!”) vaikas interpretuoja kaip priešiškus, ima elgtis dar labiau gynybiškai, aplinką priima tai kaip grėsmę ir imasi atsakomųjų veiksmų.

Mokyklinė sistema - direktorius, mokytojai, moksleiviai, jų tėvai - atsako į vaiko rodomą priešiškumą priešiškai ir atstumiančiai. Gaunasi uždaras ratas. Aplinkiniams atrodo: vaikas mus provokuoja ! Vaikui atrodo: jie provokuoja mane!

Dabar reikia tik “trigerio”, paleidžiamojo mechanizmo ir kuri nors kito vaiko ar mokytojo pastaba paleidžia impulsyvų elgesį. O jei dar agresija buvo vaiko šeimoje (tėvas ar mama, brolis ar sesuo smurtauja), vaikas be didesnių stabdžių agresyviai puola aplinkinius.

Kuo didesnė vaiko savigarba - tuo rečiau.

Kuo daugiau vaikas turi nesmurtinio vyriško elgesio pavyzdžių – tuo rečiau.

Kuo stabiliau aplinka sugeba reaguoti į vaiko “provokacijas” - tuo rečiau.

Trečias klausimas: ką galima daryti?

Kažkas turi nutraukti uždarą ratą. Pataikyti į jautrius agresijos atsiradimo ir nykimo taškus. Galimi takiniai:

1. Ne kelti vaiką ant pjedestalo, o sistemingai kelti jo savigarbą (muštis negalima; tu gerai darai tai ir tai ; tu darai tai šiandien geriau nei vakar; padėk kitiems, nes tau geriau tai išeina; ir jokių palyginimų su kitais !);

2. Nesmurtinio vyriško elgesio pavyzdys - tam reikalingi vyrai mokytojai (jei, žinoma, jų yra), kurie galėtų su tokiais vaikais ir apskritai su berniukais turėti daugiau pamokų nei moterys mokytojos. Politika, orientuota į vyrų įtraukimą į mokyklas. Aukštesnis mokytojo prestižas. Darbas su berniuko šeima - ypač su tėvu.

3. Stabilizuoti aplinkos reakciją į “provokacijas”. Išmokti “priimti, suvirškinti ir bei atsakyti” į vaikų agresiją. Uždavinys nelengvas, bet išsprendžiamas, ruošiant būsimus pedagogus. Ne tiek teoriškai, kiek praktiškai. Yra ,tarkime, psichodrama - metodas, kurio esmė - iš anksto suvaidinti su mokytojais arba net vaikais įvairias su agresija susijusias ir kitokias situacijas.

4. Būti ne prieš vaiką, nebėgti nuo vaiko, nesilenkti iš baimės link vaiko. Būti su vaiku.

Ir štai galima reakcija : gerb. psichoterapeute! Kodėl jums neišėjus iš savo kabineto ir nepradėjus atlikti šio kilnaus darbo?

Ne visi psichologai sėdi užsidarę savo kabinetuose. Ne jie sėdi užsidarę. Kai mūsų buvęs psichoterapinis centras turėjo darželyje grupę sunkiems vaikams, mes vedėme grupę ir auklėtojoms. Ir grupė, ir centras užsidarė. O psichodramas mes su savo kolegomis ir dabar darome ne pirmus metus - ir Pedagoginiame universitete, ir kitur. Sėdi užsidarę ne psichologai, o kažkas, kas dar kol kas jų nežino, o gal bijo, pyksta ir nepasitiki. Sėdi nežinojimas ministerijose, sėdi nepasitikėjimas mokytojų kambariuose, sėdi nuoskaudos prie mokyklinių suolų.

Tačiau kartu ten sėdi ir išmintis, ir sąžinė, ir noras mokytis bei mokyti, ir siekis galvoti bei uždavinėti klausimus. Kol mes darome tai drauge ir darome ne dėl atlyginimo, o dėl palikuonių - yra prasmė gyventi.