N.Vasiliauskaitė: Vėlinės ir kiti įdomūs reiškiniai

Nudirbus įprastinius žemės ūkio darbus (taip mūsų pilietis reiškia meilę ir dėmesį savo numirėliams; tiems, kas dar nežino, reikia priminti, kad ravėjimas – labai garbinga, tradicinė, tautinė dvasinės bendrystės forma), įtampa atslūgsta: viskas gerai, ir žvakių daug, ir lapai nesimėto. Ritualas baigtas. Indulgencija gauta. Pokalbių tema dviems būsimoms savaitėms (“Ar jūs aplankėte? – Aišku, aplankėme. Negi mes kokie…?”) – taip pat. Galima važiuoti atgal.

Pasitenkinimas didelis (“Atlikta!”), o vargo, kai pagalvoji, ne tiek ir daug. Lauktuvių numirėliams galima pigiai ir patogiai įsigyti supermarkete (guli jos kaip tik greta laikraščių, alaus ir apelsinų), o kad padėtos fizinės pastangos būtų tvaresnės, verta pagalvoti apie beveik nemirtingą kiliminę dangą iš skaisčiai žalio šeriuoto plastiko (visai kaip žolytė: gražu ir praktiška).

Štai, žvelgia į tokią pievelę iš poliruoto akmens “paprasto žmogaus” portretas (kartais truputį išsigandęs fotoobjektyvo) ir šypsosi plačia programine paskutiniųjų dešimtmečių Lietuvos numirėlių šypsena: širdingai, kasdieniškai, “visai kaip gyvas”, taip ir nesupratęs, kad numirė (“Et, ko tik tame gyvenime nepasitaiko.”). Kai kurios damos įsigudrina tai padaryti beveik koketiškai (rožė plaukuose, žvilgančios lūpos, primerktos akys: nepraeikite pro šalį).

Lankytojams ta šypsena reprezentuoja deramą, normalų, padorų “paprasto žmogaus” (“tokio, kaip mes visi”) finalą: būtent taip ir turi atrodyti civilizuoti numirėliai, jaukiai įsitaisę tarp skudurinių lelijų, bronzinių erškėčių, neaiškios kilmės šventųjų, kanoninių marijų ir graudulingų epitafijų (“Liūdi savieji” – Šit kaip? O mes jau buvome bepamaną, kad liūdi visas pasaulis! “Tragiškai žuvę” – Kovėsi herojai su likimu, kovėsi ir pralaimėjo… ir antikinis patosas pašiaušė dar gyvo skaitytojo plaukus). Tokius ir aplankyti malonu, ir vaikų negąsdina (“Nieko tai tetai nenutiko, tiesiog ėmė ir persikraustė čionai tarsi į naują butą”).

Tarp kitko, paminklas “paprastam žmogui” (beveik kiekvienas “paprastas žmogus” tikisi paminklo, nors ir kuklaus) – labai keistas, istoriškai naujas ir menkai apmąstytas reiškinys. Nežinia, kaip jam pavyksta taikiai sugyventi su išdidžiai skelbiamu savojo objekto, kurio pamiršti tenedrįsta ateities kartos, “paprastumu”: paminklai juk statomi tam, kas nepaprasta, antraip praranda “paminklo” funkciją ir primena ne tai, kam atminti buvo pastatyti, o patys save ir savo nesėkmę.

Mūsų aptariamu atveju, taip ir atsitinka: paminklas primena ne tą, kas buvo individualu ir mirė, ne konkretų asmenį ir jo išskirtinumą (jei tokio būta), o gentį, klaną, pavardę, po kuria dažnai slepiasi visa artimai bendravusi kompanija (užrašai: “J. ir P. Kazlauskai”, “Petraičiai A., A., D. ir E.”), kurią iššifruoti gali tik tie, kam teko laimė ją pažinti – tie, kas gali prisiminti be paminklo. Užuot žymėjusi atminties vertą individą, pavardė tampa vieninteliu to individo požymiu: apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis turėjo (kažkokią) pavardę – vardui pakaks ir pirmos raidės. Tikriausiai todėl dėkingi gyvi pavardės savininkai tą paminklą ir pa(si)statė.

Arba, dar geriau: “Čia guli mūsų mama”. Nei vardo, nei pavardės, nei kas tie “mes”, į kuriuos nuoroda tapo toji x (jos vardas – nuoroda į kitus, tai jie, o ne ji, čia svarbūs, jie, švento naivumo kupini, nesivaržydami reiškia dėkingumą formuodami prasminį centrą netgi jos antkapyje, kuris, pasirodo, visai nėra jos; juk ką gali turėti ta, kurios egzistencija – būti kito vektoriumi, būti rodykle?). Paminklas kažkieno mamai, kuri neturėjo pretenzijos būti “aš” – kurios kaip subjekto iš viso nebuvo. Paminklas tam, ko nebuvo. Faktinė jo paskirtis – priminti ir įtvirtinti kaip tik tą nebuvimą (ši aplinkybė turėtų pralinksminti Jacques Lacano skaitytojus).

Taigi… Keistų dalykų galima aptikti bevaikštant po kapines… Neegzistuojantys subjektai, buitinis tragizmas, kičas, patosas, kraupūs hienų juokeliai, kosminės “paprastumo” pretenzijos… Šaipausi? Nieko panašaus: toji vieta tokia ir turi būti. Būtent tokia – naivi ir ciniška (taip, naivumas gali būti ciniškas, ir dar kaip gali, bet apie tai – kitą kartą).