Štai pasaka apie Raudonkepuraitę mažoms mergytėms gali pakišti mintį neklausyti mamos (neiti į mišką) ir nepasitikėti savo senele (ja apsimesti gali ir vilkas). Pasaka apie slibinams kapojamas galvas gali sukelti norą tapti karžygiu, o karžygiui, kol sutiks tikrą slibiną, reikia ant ko nors pasitreniruoti – pradžiai tiks ir kaimynų kačiukas.

Pasaka apie gaidelį, iškirtusį vištelei akį ir pasiteisinusį lazdyno suplėšytomis kelnytėmis, išmintingai pataria savo nuoskaudas perkelti kitam, silpnesniam, ir atskleidžia teisingumo paieškų beprasmiškumą (pasekmių-priežasčių grandinė veda pas vilką, kuris, būdamas piktas, „padarė, ką ir norėjo padaryti“, nieko nesigaili ir yra pasirengęs poelgį pakartoti).

Pasaka apie trečią brolį Joną, stebuklingiems triukams, atsitiktinumams ir nesusipratimams padedant gavusį pusę karalystės ir dar princesę priedo, skatina nerealius lūkesčius, kursto nepamatuotą puikybę bei nuvertina paprastą „sveiką protą“ – tokį nepamainomą kasdieniame praktiniame gyvenime. Prisiskaito Joneliai, užauga ir kandidatuoja paskui į prezidentus.

Nida Vasiliauskaitė:
Netgi žaislus derėtų peržiūrėti: pagalvokime, ką skatina mergaičių prisirišimas prie tos pačios lyties Barbės, nurenginėjimas, prausimas, glostymas (...) - gal geriau Barbes atiduoti berniukams?

Netgi į šeimą orientuotoji Pelenė pavojinga – ji skatina išbandyti heteroseksualius santykius. Taip, skatina – po šiuo teiginiu pasirašytų ne tik „Vakaro žinios“, bet ir tokios solidžios institucijos kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos vyskupų konferencija, „Gender Loops“ projekto pasaką apie dviejų princų meilę įvertinę kaip visuomenę ir valstybę žalojantį „tiesioginį ir akivaizdų siūlymą išbandyti homoseksualią patirtį“ (būkime logiški: pasaka apie du princus yra apie seksą lygiai tiek, kiek ir pasaka apie princą ir Pelenę – pirmoji siūlo „tiesiogiai ir akivaizdžiai išbandyti“ homoseksualias praktikas TIK TUOMET, jei heteroseksualias praktikas siūlo išbandyti antroji). Išklausys vaikučiai pasaką – ir (kaip po branduolinio sprogimo) nebeliks nei visuomenės, nei valstybės.

Idant taip neatsitiktų, būtina skubiai imtis priemonių – išmatuoti Valstybine šeimos koncepcija visą vaikų (ir net tik vaikų) literatūrą bei žodines tradicijas (pavyzdžiui, uždrausti gausią ir, šiuo atžvilgiu, stebėtinai vieningą folklorinę lyriką apie nelaimingai „nutekėjusias“ jaunamartes, nes, užuot ugdę rezignaciją, tokios daineles gali ir sutrikdyti kilnią „rengimo šeimai“ misiją).

Netgi žaislus derėtų peržiūrėti: pagalvokime, ką skatina mergaičių prisirišimas prie tos pačios lyties Barbės, nurenginėjimas, prausimas, glostymas (bet Keną duoti joms irgi nepatartina: kas čia dabar, maža mergaitė, pažeisdama „natūralią lyčių tvarką“, mokosi manipuliuoti suaugusiu vyru, laiko jį savo nuosavybe, o panorėjusi gali net išmesti, pakeisti kitu ar apkulti) – gal geriau Barbes atiduoti berniukams?

O kas nutinka, kai mergaitė klausosi tradicinės pasakos apie herojų, išbandymų pabaigoje apdovanotą didžiausiu prizu – karaliaus dukra? Skaitytojas/klausytojas, ypač dar mažas, juk turi tendenciją tapatintis su protagonistu – kur garantija, kad penkiametė pasakos klausytoja to prizo nepanorės kartu su savo broliuku?

Anksčiau, nei tėveliai ir auklėtojai viską sudėlios į vietas pagal NŠTA (Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos) nurodymus: „Taip negalima, prizai, nuotykiai, heroizmas – ne tau, tavo natūrali paskirtis – būti prizu“. Išvada: mergaitėms skaitymas kenkia, o vienintelė teisinga pasaka– „Ką senelis padarys – viskas bus gerai“.

Piliečiai, būkime budrūs!

P.S. Sovietiniai animaciniai personažai krokodilas Gena ir Kūlverstukas susipažino šitaip: Gena gauna siuntinį, išpakuoja, o iš dėžės iššoka užsimiegojęs keistas sutvėrimas. “Kas tu: berniukas ar mergaitė?” – paklausia krokodilas. “Nežinau…”, – atsako sutrikęs Kūlverstukas. Mačiusieji tą epizodą užsikrėtė ir tapo homoseksualais – va jie ir kelia šiandien visas problemas.