aA
Kai “Femen“ aktyvistės motoriniu pjūklu nupjovė Kijevo centre stovėjusį didelį medinį kryžių (vietoje kurio skubiai atstatytas laikinas), taip protestuodamos prieš Maskvos teismo sprendimą dvejiems metams įkalinti merginų pankroko grupę „Pussy Riot“, feministų forumuose imta svarstyti, kaip vertinti tokį aktą.
"Femen" Kijevo centre nupjovė stačiatikių kryžių
"Femen" Kijevo centre nupjovė stačiatikių kryžių
© AFP/Scanpix

Taip, mes besąlygiškai už globaliai žinomu simboliu spėjusių tapti „Pussy Riot“ poziciją ir laisvę, tačiau ar bet koks – netgi toks – paramos išreiškimas yra adekvatus, korektiškas, efektyvus, tinkamas? Ar dabar nepadaugės sakančių „Ir teisingai tas „Pussy Riot“ nuteisė – žiūrėkite, jos (jos ar jų šalininkės – nebesvarbu) iš tiesų įžeidinėja tikinčiuosius, tyčiojasi iš krikščionybės, kursto religinę neapykantą, užuot, kaip teigia, protestavusios vien prieš Valdimiro Putino autoritarizmą ir patriarcho Kirilo I atvirą paramą jam?“. Arba tų, kuriems sekuliarizacijos procesai, visuomenės priešinimasis katalikų ar ortodoksų Bažnyčių pastangoms diktuoti politinio ir asmeninio gyvenimo taisykles atrodo ne kas kita, kaip ataka prieš krikščionybę (skriaudžiamos avelės vaidmuo vilkui visuomet parankus)? Argi absurdiškas šūksnis „Gelbėkite, feministės puola! Viską, kas šventa!“ dabar neįgaus bent šiokio tokio realaus pagrindo? Galų gale, tai turto niokojimas, kurį galima kvalifikuoti kaip vandalizmą (Kijevo milicija jau iškėlė baudžiamąją bylą dėl chuliganizmo, nors kol kas niekas nebuvo suimtas).

Jei jausmų įžeidinėjimą sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems? Ar dažnai tenka girdėti apie įžeistus netikinčiųjų, ateistų, agnostikų jausmus?
Nida Vasiliauskaitė

Klausimas Qui bene? (kam naudinga: organizatorėms ar galios struktūroms, kurioms jos bando pasipriešinti?) – viena, o klausimas apie tokių veiksmų etiškumą ir religinės neapykantos kurstymą – kita. Taip, kai kuriems tikrai atrodo, jog tai įžeidžia jų, kaip tikinčiųjų, jausmus (pasikėsinta į centrinį Tikėjimo simbolį – matyti pjaunamą kryžių šventenybe jį laikančiam asmeniui gali būti kraupu), tačiau ir kaltinimai „Pussy Riot“ narėms grįsti „įžeistais jausmais“ – visiškai ignoruojant politinę žinią – nors į jokį simbolį jos net nemanė kėsintis. Be abejo, „įžeistais jausmais“ čia manipuliuojama, tačiau visiškai nuoširdžiai įsižeidusių, nieko nesupratusių irgi netrūksta.

Jausmai – dalykas sunkiai racionalizuojamas, jų pažeidimo ar nepažeidimo iš išorės matuoti bei patikrinti neįmanoma. Teisme galiausiai argumentuojama ne jasumų „gilumu“ ar įžeidimo subjektyviu skaudumu, o jausmų pobūdžiu : jei jausmai atitinka tam tikrą politiškai pripažintą tipą (yra, tarkime, religiniai ar etniniai) – skųstis, reikalauti bausmės ir moralinės žalos atlyginimo galima, tačiau jei neatitinka, jei kieno nors jausmus (iš tikrųjų ir labai stipriai) žeidžia, pavyzdžiui, gatvėse iškabinėti idiotiški reklaminiai plakatai, neestetiški pastatai, pro kuriuos tenka kasdien praeiti, kitų nepagarba jo mėgstamai knygai, atlikėjui ar filmui, ar plūstamoji, „netikėliu“ jį laikanti didžiulę įtaką šalyje turinčios (ir siekiančios turėti dar didesnę) institucijos retorika – tokie jausmai į satisfakciją pretenduoti dažniausiai negali, jų netgi egzistavimas nepripažįstamas.

Lenkiu štai kur: jei jausmų įžeidinėjimą (tarsi per se) sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems? Ar dažnai tenka girdėti apie įžeistus netikinčiųjų, ateistų, agnostikų jausmus? Ar jų įsižeidimas kviečia solidarizuotis panašiai kaip kitų įsižeidimas dėl nupjauto kryžiaus? Pacituosiu vieną „Facebook“ diskusijos dalyvę: „įdomi situacija, kai jausmai, emocijos, tuo pačiu ir teisė įsižeisti, išgyventi, skaudintis traktuojami kaip tikinčiųjų atributas, paliekant netinkinčius grynojo racionalumo erdvėje. /../ netikintieji, prilyginami mašinoms, kurias pagamino ir valdo protas. Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų - taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui”.

Kryžiaus nupjovimas beveik automatiškai net daugumos netikinčiųjų laikomas brutaliu poelgiu, prilyginamu (šiuo konkrečiu atveju, nepagrįstai) bažnyčios langų daužymui, tačiau kai religiniai simboliai valdingu gestu nužymi savo teritoriją po visą ne vien religijos išpažinėjų gyvenamą (taigi, „ne savo“) miestą ir šalį, kai religinė retorika uzurpuoja ir nusavina iki tol jai nepriklausiusias viešas strategines erdves, neatsiklausdama, ką apie tai mano nereligingi ar kitaip religingi gyventojai – mes net nepastebime.
Nida Vasiliauskaitė

Kryžiaus nupjovimas beveik automatiškai net daugumos netikinčiųjų laikomas brutaliu poelgiu, prilyginamu (šiuo konkrečiu atveju, nepagrįstai) bažnyčios langų daužymui, tačiau kai religiniai simboliai valdingu gestu nužymi savo teritoriją po visą ne vien religijos išpažinėjų gyvenamą (taigi, „ne savo“) miestą ir šalį, kai religinė retorika uzurpuoja ir nusavina iki tol jai nepriklausiusias viešas strategines erdves, neatsiklausdama, ką apie tai mano nereligingi ar kitaip religingi gyventojai – mes net nepastebime. Tai juk taip įprasta, taip normalu! Tarkime, buvusi „Žalgirio“ stotelė Vilniuje nejučia tampa „Kunigo Broniaus Laurinavičiaus“, o šalia atsiranda klaikus smūtkelis (visas didžiulis, estetiškai šlykštus smūtkas, kurio slegiantis vaizdas verčia krūpčioti ne vieną praeivį). Smulkmena, bet tokių daug.

Arba nelabai smulkmena: auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.

Žinoma, ne visi simboliai (at)kuriami suvokiant jų reikšmę (pvz., vienas kolega pastebėjo, kad arkikatedros frontoną po sovietmečio vėl papuošusi šv. Elena – imperatoriaus Konstantino motina, viena centrinių Rytų krikščionybės figūrų, būtent ji stovi centre ir laiko kryžių – simbolizuoja Rusijos imperinę galią Lietuvai bei Lenkijai, kurias, šalimais Elenai, atstovauja jų dangiškieji globėjai šv. Stanislovas su šv.Kazimieru). Atstatėme, nesuprasdami ką. Bet nieko tokio – vis tiek beveik niekas nepastebi ir nežino. Ko nepasakysi apie Seimui kelią rodantį auksinį kryžių.

Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus. Man, pvz., vandalizmas yra ne tik knygų deginimas ir bažnyčių griovimas, bet ir kukli „jausmingųjų“ intencija kryžiais (ar kokias kitais kažkieno grupinės tapatybės simboliais) nusmaigstyti visą pasaulį, įkalinant kiekvieną, kas nepaplos ir nesitrauks iš kelio. Kryžiaus nupjovimas pateisintinas tik vienu atveju – kai jis transformuojasi į Kalaviją (galios, nutildymo, agresijos, smurto simbolį).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
3.0000

Top naujienos

Šimonytė tikina informacijos apie Bartoševičių negavusi: su Seimo pirmininke kalbėta kitu klausimu (2)

Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen užsiminus, kad sausio 20 d. po susitikimo su...

Čmilytė pripažino: tą penktadienį kalbėjau su Šimonyte prokurorės ir Seimo pirmininkės versijos skiriasi kitu klausimu (30)

Sausio 20-ąją po susitikimo su generaline prokurore, kurio metu ji pranešė apie prašymą šaukti...

Dingusio Mykolo motina išplatino jautrią žinutę, siūlo atlygį už reikšmingą informaciją atnaujinta

Vilniuje antradienį tęsiama šeštadienį dingusio nepilnamečio Mykolo Davidonio paieška. Paauglio...

Lietuvos kurorte – turistų štilis: užsieniečiai vis dar bijo karo, o lietuviai taupo (1)

Vienas pagrindinių Lietuvos kurortinių miestų Birštonas pernai pasigedo turistų, ypač iš...

Rusijos „Lukoil“ naftos perdirbimo gamykloje – didelis gaisras (2)

Rusijos Žemutinio Naugardo srities Kstovo mieste esančioje naftos perdirbimo gamykloje kilo...

Holgeris Roonemaa, Oliveris Kundas, Julija Sandul, delfi.ee

Iš karo Ukrainoje lobsta ir ginklų tiekėjai, ir tarpininkai: nešvaraus sandorio pėdsakai atvedė į Estiją (1)

Kai Rusijos kariai Bučos gatvėse šaltakraujiškai žudė ukrainiečius, Ukrainos kariuomenei...

Viename moderniausių šalies muziejų apsilankiusi šeima čia pasijuto nepageidaujama: vežimą liepė tempti laiptais

Suplanuotas kultūringas jaunos vilniečių šeimos savaitgalis baigėsi karčiu nusivylimu, kai su...

Buvęs Ukrainos žvalgybos vadovas: jau žinome, ko tikėtis iš Rusijos artimiausiu metu apie planuojamą karą žinota dar 2021 metais (1)

Ukrainos kariams sugebėjus sustabdyti priešą ir atsiimti dalį okupuotų teritorijų, Rusijos...

Iš Turkijos ir Sirijos plūsta tragiški vaizdai (3)

Turkijos nelaimių ir ekstremalių situacijų valdymo tarnybos (AFAD) duomenimis, Turkijos ir Sirijos...

Brangs lietuvių mėgstamiausi vaisiai: kilogramo kaina gali siekti ir 2 Eur (3)

Šiuo metu kilogramas bananų vidutiniškai kainuoja pusantro euro, tačiau prekybininkai ir vaisių...