Pasigirdo kalbų, jog toks vizualinis sprendimas skatina smurtą: plakato Geležinis Vilkas, besitaikantis nukąsti „terliotojui“ ranką (palyginkime žaizdos formą su Vilko dantimis), nors ir lydimas policiją iškviesti raginančio teksto, de facto praneša kiek kitokią, nei deklaruojama, žinią – „Vilnieti! Nebūk abejingas – panaudok, jei reikės, prieš „terliotoją“ fizinę prievartą! Jis eikvoja mūsų pinigus (plakate akcentuojama būtent materiali žala miestui) ir todėl nusipelno kruvinos bausmės!”.
Miesto valdžios reakcijos į šiuos nuogąstavimus būta ne mažiau keistos nei pats plakatas: savivaldybės Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja, nesileisdama į diskusijas, esą nusišaipiusi: „Kodėl manote, kad tai vilkas tą ranką sužalojo? O gal tepliotojas jau paišė susižalojęs? Nėra ten jokios smurto propagandos“. O savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento direktorius Rimantas Ramanauskas raiškia plakato kalba (bemaž tapatindamasis su Geležiniu Vilku) pasisakęs dar atviriau: „Reikia nukapoti nagus tiems, kurie kasmet miestui padaro pusę milijono litų žalos. Už tuos pinigus galėtume įrengti daugiau vaikų žaidimo aikštelių, suorganizuoti labdaringų pietų ar kitų naudingų dalykų“ .
Tuo, atrodo, istorija ir baigėsi: kritika „atremta“ paprasčiausiu „ne, smurto neskatina [nes taip sakome mes]“ bei užgaulia išties mažaraščio pamokėle apie metaforų supratimą. Savivaldybės sudėtis bei meras po rinkimų pasikeitė, o aštriadančiai plakatai tebekabo. Įdomu tai, kad pastebėtas buvo tik vaizdo agresyvumas, bet ne vaizdo ir jo užsakovų bei autorių retorikos koreliacija ir už vaizdo tvyranti (išeitų, oficiali) miesto ideologija – niekas jos lyg ir nekomentavo, tarsi plakatas tikrai būtų tik apie graferius/tagerius ir smurtinį „problemos sprendimą“. O vertėtų.
Preliminariai galime naiviai paklausti: kodėl miestiečių ir savivaldybės atstovų reakcijos tokios skirtingos? Kaip čia yra, kad vieni lošteli atgal abstulbinti stambiu planu iškabintų nukandamų rankų, o kiti kategoriškai atsisako net svarstyti tokią interpretacijos galimybę ir netgi taikosi apkaltinti „nederamai“ plakatą supratusius („greičiausiai jie susiję su terliotojais“ ar patys „nori ir toliau nebaudžiamai terlioti“: taigi, cit, nes...!). Kodėl demonstratyviai ignoruojama miestiečių (tuo metu dar ir būsimų rinkėjų) nuomonė? Ar ši vizualinė agresija yra tik forma be turinio? Nevykęs mėginimas sudrausminti miesto sienas aprašinėjančius žmones? O gal būdas perteikti kai ką daugiau, specifinę politinę žinią?
Atsakymo reikėtų ieškoti pačiame plakate. Pirmiausia, kodėl „sudrausmintoju“ pasirinktas būtent Geležinis Vilkas? Ką reiškia šito legendinio personažo – valstybės, tautos ir miesto simbolio – iškvietimas? O dar Gedimino pilis (iš kurios jis, reikia manyti, iššoko – kaip ir iš Gedimino sapno) su besiplaikstančia nacionaline vėliava? Šiandien „Geležinis Vilkas" nurodo ir Motorizuotąją pėstininkų brigadą (didžiausią Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų padalinį), o tarpukaryje taip vadinosi ultra-tautininko Augustino Voldemaro suformuota radikali sukarinta organizacija.
Taigi, plakatas „karą terliotojams“ simboliškai skelbia pačiu aukščiausiu – ir rimčiausiu – lygiu, pasitelkdamas pačią Valstybę ir Naciją (etnine prasme, nes Gediminas populiarioje vaizduotėje tapo viena iš lietuvių etnosą steigiančių herojinių figūrų) su jos karine galia bei mitologizuotą-romantizuotą praeitį („mūsų protėvius“). Tai reiškia, kad tiek gatvės menininkai, tiek tageriai in corpore (skirtumo miesto valdžia nemato) tampa net ne chuliganais, o... sostinės, valstybės ir nacijos priešais: kiekvienas, piešiantis ant sienų ar manantis, kad tie piešiniai gali būti meno ir/ar socialinės kritikos forma, kėsinasi – pagal šią logiką – į visa, kas šventa ir iškrenta iš valstybės monopolizuotos normalios daiktų tvarkos.
Antras momentas – rausva spalva: dažų flakonas, dažais sutepti „terliotojo“ pirštai ir žaibo zigzagu virš Gedimino pilies trykštantys dažų purslai. Rausva anaiptol nėra itin mėgstama Vilniaus graferių, bet čia ji kažkodėl tampa vandalo spalva ir – kombinacijoje su kitais vizualiniais plakato elementais – suteikia pastarojo personai bei veiklai tam tikras interpretacines gaires.
Zigzagas, matyt, neatsitiktinai primena žaibo kirtį iš dangaus ir, lyg Dievo kerštas, kviečiasi gerai žinomą radikalios krikščioniškosios dešinės „apginkime šeimą“ diskursą: vilko agresija pateisinta, jis „tik gina“ socialinę miesto tvarką, jis pats yra rausvumo atakuojama auka.
Žodžiai „terliojimas“, „terlius“, „terlioti“ plakate ir jo užsakovų bei kūrėjų komentaruose irgi iškalbingi: „terlioti“ – juk ne tik pagaminti prastos kokybės piešinį, bet ir sutepti, išpurvinti, užteršti, sugadinti pažeidžiant (numanomą) pirminį sterilumą. Terliotojai – skelbia plakatas – yra blogi, nes sutepa Vilnių ir patys yra tik mažos purvinos šiukšlės (terliai), šluotinos lauk be didesnių skrupulų.
Tad antigrafičių kampanija konstruojama kaip kampanija „už švarą“ (švarios sienos, švarus miestas, švari tauta, švarios ir tyros mūsų bendrapiliečių sielos) ir viešų erdvių kontrolę. Už geležinėn rankon suimtą miestą, kuriame nebūtų ideologiškai, socialiai, estetiškai, o gal net ir etniškai (prisiminkime, graferiai šioje vizijoje yra ir lietuvybės – ją reprezentuojančio Vilko – priešai) bei seksualiai „teršiančių kitų“.
Dar viena šiame savivaldybės kūrinyje užkoduota žinutė – anti-intelektualizmas: stiprus, sveikas, galingas, šarvuotas vilko kūnas nugali paliegusį, nesubrendusį, nevyrišką graferį. Brutalus karinę galią demonstruojančios legendinės bestijos triumfas prieš vien dažais ginkluotą menininką, o pergalės forma aiškiai fizinė: vitališkumo kupina mitinės praeities galia reanimuoja, atgaivina, „apvalo“ mūsų purviną, suterštą, nutolusią nuo šaknų, taigi dirbtinę, nenatūralią simbolinę tvarką, pilną jai svetimų įsibrovėlių ir besipriešinančių elementų.
Sujunkime šiuos signalus į vieną ir gausime ganėtinai informatyvų terliotojo veidą: jis yra prieš miestą, valstybę, naciją ir jų šlovingą praeitį (prieš Geležinį Vilką), prieš visą civilizuotą visuomenę (jis – vandalas). Netgi turbūt prieš privačią nuosavybę (gadina „mūsų turtą“) – kaip koks turtingiesiems pavydintis veltėdis „komunistas“. Bet tuo pačiu – nors prieš jį simboliniame lygmenyje metamos visos pajėgos – jis nei stiprus, nei grėsmingas, nei rimtai pavojingas, nei nusipelnantis priešui skiriamos pagarbos; jis – tik purvina šiukšlė anapus-sociumo ir jo taisyklių, ir todėl visos priemonės prieš ją leistinos.
Tokiu būdu paprasta antigrafičių kampanija savivaldybės dėka virsta politiniu įvykiu: graferis tampa Priešo figūra, į kurią kanalizuojami visi kraštutinės dešinės siaubai ir blogio atributai be jokios atrankos ir pagrindimo (na ir kas, kad realybėje nėra jokio –išskyrus atsitiktinį – ryšio tarp „buvimo graferiu/tageriu“ ir „buvimo kitu“ aukščiau minėtomis prasmėmis: Priešas, pasak šios folklorinės logikos, privalo būti visiškai ir iki galo blogas). Graferis dabar jau ne šiaip graferis ir netgi ne šiaip chuliganas-terliotojas: valdžios diskursas naudojasi juo kaip proga apreikšti visuomenei kraštutinės, su neonaciais flirtuojančios dešinės „kieta ranka sutvarkyto“ pasaulio viziją ir, anot žinomo posakio, pasitreniruoti „ant kačiukų“.
Plakato kontekstas šią interpretaciją tik patvirtina: jį užsakiusios tuometinės savivaldybės atstovai patys, paklausti, patys simptomiškai nemato problemos, kalba ta pačia brutalia plakato kalba („reikia nukapoti nagus“), o savivaldybės politika iš tiesų rėmė kraštutinės ekstremistinės dešinės idėjas bei simpatizavo neonacių pastangoms uzurpuoti patriotizmo sampratą per Valstybės Nepriklausomybės šventę: prisiminkime kasmetinį proginį žygį Gedimino prospekte, po kurio tik šįkart pagaliau apsižiūrėta, jog – keistas dalykas – neonacių vis dėlto ESAMA!
Ne praeityje, dulkių nugultose knygose ar pas antipodus, ne slaptų Rusijos specialiųjų tarnybų agentų šmeižto, Naujosios Kairės išpūsto burbulo ar kelių suklaidintų intelektualų baimių pavidalu, o čia, dabar, labai realiai, apčiuopiamai, fiziškai.
Viskas, regis, yra: ir teleskopinės (į eitynes atsineštos) lazdos, ir kumščiai, ir šūkiai, ir priešų (tiksliau, šluotinų „šiukšlių“, nevertų priešo vardo) sąrašai, ir savivaldybės palaiminimas, ir militaristinis fizinės jėgos kultas, ir Trečiojo Reicho nostalgija dvelkianti atributika, ir didingos politinės ambicijos, ir potencialaus kandidato į fiurerius mįslingos užuominos apie galimą kraujo praliejimą (dėmesio: vėl rankų kapojimo metafora, nors jos kontekstas kitas), ir dūminiai užtaisai prieš „netinkamų“ filmų žiūrovus jau naudojami testuojant tolerancijos smurtui ribas. Bet viešumoje – vis ta pati neblėstanti pareigūnų, apžvalgininkų, politikų nuostaba su pakikenimais: „Tai jie – tikri? Kas galėjo pamanyti! Baikite, čia tik grupelės paauglių chuliganizmas...“.
O rankas kapojantys plakatai vis kabo – gal juos irgi užsakė tik grupelė paauglių?