aA
„Tu tikrai eisi žiūrėti moralistinio krikščioniško spektaklio apie senukų priežiūrą?“, klausia draugas. „Eisiu. Tikiuosi, nebus moralistinis“ (jei būtų, abramikienių armija priimtų jį išskėstomis rankomis). Virtualiai susišypsome iki sekmadienio.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

O sekmadienį kaip ir šeštadienį – policijos užkardos, metalo detektoriai, siauras koridorius iš Gedimino prospekto į Nacionalinį dramos teatrą, kuriuo praeinant reikia parodyti bilietą, progiesmiu narnanti įžeistųjų minia su plakatais „Kastelučis satanistas“ (atleiskite, kaip įvardinti idiotizmą jo neįžeidžiant? ne, tik ne „tikėjimo gynimu“ – taip tikrai įžeisčiau tikėjimą; ne „politiniu protestu“ – įžeisčiau demokratiją, ir ne „kita nuomone“, nes „nuomone“ vadintinas ne riksmų rečitatyvas, rožančių narstymas ar kratomos barzdos, o argumentuoti samprotavimai, nuomonei susidaryti būtinos matančios akys ir girdinčios ausys).

Sunerimę „Sirenų“ organizatoriai net išdalino žiūrovams specialiai atspausdintą Antverpeno vyskupo Johano Bonny atsiliepimą, kuriame pastarasis Romeo Castellucci spektaklį vertina labai teigiamai ir išgyvena kaip itin krikščionišką patirtį. Be abejo, tai nieko neturi bendra su menine spektaklio verte: krikščioniškas jis ar ne, ir ar patiko vyskupui – svarbu tik religiniame ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, politiniame kontekste (vyskupas pats pabrėžia kalbąs kaip Bažnyčios atstovas, ne kaip teatro kritikas). Nesant minėtų aplinkybių, gauti tokį priedą prie bilieto būtų kraštutinai keista. Netgi įžeidu (užgautų žiūrovų – kaip mąstančių subjektų – orumą: tarsi jie būtų maži, nieko nesuprantantys vaikai, kuriems spektaklio vertė ir žiūrimumas tiesiogiai priklauso nuo vyskupo „Fiat!“).

Kaip ir kiekvienas meno kūrinys, Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ – polisemiškas, keliantis klausimus, o ne dalinantis atsakymus. Paveikslais ar spektakliais tikėjimas nei griaunamas, nei stiprinamas: jų funkcijos kitos.
Nida Vasiliauskaitė

Bet palikime aplinkybes ir abu vienas kitą numatančius, vienodai nerimą keliančius perskaitymus („spektaklis – baisi šventvagystė“ versus „nurimkite, viskas gerai su tuo spektakliu – jis krikščioniškas“): o jei išties būtų nekrikščioniškas ar antikrikščioniškas? Kaip tada? Joks vyskupas neįsiterptų ir nesudrausmintų savo avelių, kurios tapo politiniu subjektu ir jau ieško grindinio akmenų nekrikščioniškam menui ir nekrikščioniškai netikėlio kaimyno kaktai?

Grįžkime prie spektaklio: koks jis? Moralistinis? Ne. Krikščioniškas? Taip, pasiduoda tokiai interpretacijai – jei ateini su išankstine krikščioniška schema galvoje. Antikrikščioniškas? Ką reiškia „anti-“? Tas „anti-“ išvis neprasmingas ne iš krikščionybės nuaustame semantiniame universume. Abu šie klausimai – šis spektaklio religinės tapatybės aiškinimasis – meniniame kontekste prasmingi ir pagrįsti maždaug tiek pat, kiek klausimas „Ar botanika yra lyginis skaičius?“.

Epizodas, sutraukęs prie teatro „religijos gynėjus“ ir tapęs parlamentinių svarstymų priežastimi – tas, kuriame mokyklinio amžiaus vaikai apmėto Kristaus atvaizdą (ne „patį Kristų“, o Antonello da Messinos sukurtą Jo atvaizdą, t.y. meno kūrinį; atvaizdo tapatinimas su vaizduojamu objektu krikščionims yra stabmeldystė, erezijų erezija, tad skirtumo nematančiųjų krikščioniška tapatybė gana problemiška, švelniai tariant) žaislinėmis granatomis – palyginti mažiausiai religiškai ambivalentiškas. 

Granatos netikros, jos nesprogsta ir nepadaro atvaizdui jokios žalos („kaip žirniai į sieną“). Nepasiekę jokio rezultato, vaikai pavargsta, suglumsta, susirenka daiktus ir grįžta, iš kur atėję. Perskaitymai? Itin tiesmukas ir primityvus: Dievas viską iškenčia, prisiima mūsų nuodėmės, lieka nesuteptas ir jas savo tvarumu atperka. Arba: ateina pas Atpirkėją „mažutėliai“ (kurių, kaip žinia, yra Dangaus karalystė), tačiau ateina nešini granatomis ir ne juokais įtūžę, nes Atpirkėjas kurčias jų skausmui, kančioms ir maldoms (šis epizodas eina iškart po beviltiškų sūnaus pastangų apvalyti ir apsaugoti nuo gėdos kūno funkcijų nebevaldantį tėvą, kurios sudarė visą iki tol trukusią spektaklio dalį – sūnus labai stengiasi rūpintis, mylėti, nepykti, bet galiausiai jį apima neviltis).

Jie rėkte išrėkia savo protestą (kurį galima interpretuoti ir kaip maldą, nes net ir apmėtymas granatomis yra kreipimosi forma, negatyvi kontakto paieška – niekas neplūsta ir nesiekia susprogdinti to, kas jam neegzistuoja), tačiau nepasiekia nieko. Kas, vėlgi, gali reikšti tiek tai, kad anapus apmėtyto (žmonių sukurto) atvaizdo nėra jokios transžmogiškos tikrovės, tiek, kad toji transžmogiška tikrovė abejingai tvyro nepasiekiama žmonių skundų, net jų nepastebėdama, tiek, kad viską ji mato ir girdi, bet veikia pagal jai vienai težinomą logiką.

Krikščionybę pažemina ir įžeidžia ne šis ir ne joks kitas esamas ar būsimas (krikščioniškas, nekrikščioniškas, antikrikščioniškas) spektaklis, o fanatikų minia, reikalaujanti Kristaus vardu uždrausti-nubausti viską, ko pati nesuvokia, kam neturi receptorių.
Nida Vasiliauskaitė

Apgailėtino, žeminančio bejėgiškumo būklėje atsidūręs tėvas (Tėvas – tradicinė įstatymus leidžiančios aukščiausios galios figūra) interpretuotinas ir kaip nyčiška „Dievo Tėvo“ (Didžiojo Kito) atrofija (nebėra tuo, kuo buvęs, tas principas mums, kad ir kaip mėgintume jį valyti ir šluostyti), ir kaip (jei pageidaujate) kraštutinė kenozės forma (o ekskrementai – inversinė sakralumo išraiška: ieškoti dieviškumo sociumo „atmatose“ yra krikščioniška par excellence). Arba kaip postmoderni tvirčiausių kultūrinių-religinių konstantų subversija, kai nebeaišku, kas yra kas, kur Tėvas, o kur Sūnus; kai pačios kategorijos praranda prasmę ir nebelieka stabilių koordinačių. Viskas priklauso nuo interpretacinių schemų interpretatoriaus galvoje.

Bet svarbiausia – pabaiga, kurią panardinti krikštykloje itin sunku. Scena ištuštėja. Tėvas su nekeistu pampersu išgūrina anapus Kristaus atvaizdo. O šio antroje pusėje kažkas pradeda vykti: daugybė rankų ir kojų jį tampo, mėgina įplėšti, tada aplieja ir išteplioja fekalijomis. Poveikis pagaliau yra: atvaizdas, kurio nepažeidė granatos, susilieja, užtemsta, išnyksta, virsta bjauriu suteptu skuduru; kol suplėšomas. Iš vidaus (Didžiojo Kito vidinė erozija? Jis nesunaikinamas maištaujant, nes maištas Jį pripažįsta ir todėl palaiko bei steigia iš naujo; ne, Didysis Kitas mums suirsta tada, kai mes su Juo susiliejame, kai užlendame „už atvaizdo“, prarandame frontalų santykį, kai nebegalime pažvelgti „tiesiai į veidą“, nes nesame toje pusėje).

Pro skudurą skylių pavidalu išlenda užrašas „You are (not) my shepherd“ (Tu (ne)esi mano ganytojas). Raidės (viltingai?) spindi „šviesa iš anapus (atvaizdo)“. Žodis „not“ pritemdytas – abejonė yra, bet „nugesinta“, saugiai padėta „į skliaustus“? Pagaliau transcendentinė Tikrovė „išgirdo mus“ ir tiesiogiai įsiveržė į mūsų medijuotą atvaizdais pasaulį? Žiūrovui krikščioniui – taip. Ne todėl, kad tą vienareikšmiškai sako vaizdas, o todėl, kad jis labai nori taip perskaityti.

Po visko, kas įvyko, toks užrašas (psalmės eilutė) ir jo konkretus pavidalas atrodo veikiau kaip kartus sarkazmas („O taip, kurgi ne!“): mechaninis šriftas pakeičia paveikslą-atvaizdą („negyva raidė“ vietoje „gyvo“ vaizdo), švytinčios skylės dvokiančiame sudraskytame skudure spindi kažkaip kraupiai ir nieko gero nežada: jei tai Tikrovė, tai ji svetima, šalta, abejinga, be veido, tuščia ir kiaura. Su veidu (TOKIU veidu, nutapytu da Messinos, dviprasmišku, kai niekada nežinai – leidžiasi jis su tavimi į kontaktą ar ne) vis dėlto būta bent santykio tikimybės, su užrašu-lozungu – nebe. Santykis – tik su mūsų pačių produktais, mūsų atvaizdais, kurie ir yra vienintelis mūsų „kitas“. Fragmentas „not“ grėsmingai ryškėja. Užgęsta „You“ (nebelieka į ką kreiptis, jokio buberiško „aš-tu“). Galiausiai užgęsta viskas. Tik kažkur tamsoje tyliai čirena... paukščiukai („amžino gyvenimo“ viltis? būtų labai juokinga, jei būtų taip naivu). Nutyla ir jie.

Kaip ir kiekvienas meno kūrinys, Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ – polisemiškas, keliantis klausimus, o ne dalinantis atsakymus. Paveikslais ar spektakliais tikėjimas nei griaunamas, nei stiprinamas: jų funkcijos kitos (galima, aišku, paveikslą naudoti kaip rožančių, arba kaip pjaustymo lentelę, arba kaip skydą, bet tada jis naudojamas ne kaip paveikslas). „Krikščionišku“ spektaklis pavadintinas tik ta prasme, kad veikia per santykį su krikščionybe, naudoja krikščioniškus įvaizdžius ir be jų nepasiduotų kultūriniam perskaitymui. Kaip ir da Messinos sukurtas atvaizdas: krikščionybė jį daro Kristaus, ne kieno kito atvaizdu, ir pasiūlo interpretacinį skaitymo tinklelį, bet ne krikščionybė jam suteikia meninę vertę (kuri išlieka net nematant – religine prasme – jame Kristaus).

Krikščionybę pažemina ir įžeidžia ne šis ir ne joks kitas esamas ar būsimas (krikščioniškas, nekrikščioniškas, antikrikščioniškas) spektaklis, o fanatikų minia, reikalaujanti Kristaus vardu uždrausti-nubausti viską, ko pati nesuvokia, kam neturi receptorių. Ne, tai ne krikščionybė – tai fašizmas (cituoju režisierių). Didžiausiu mąstančio krikščionio tikėjimo išbandymu turėtų būti mintis, kad štai šitą minią sudarantys individai irgi sukurti pagal... Dievo paveikslą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Liko mažiau nei savaitė: sprendimą dėl pensijos kaupimo priimti būtina jau dabar skaičiuoklės ir kaupimo scenarijai (1)

Lekia paskutinės dienos, kuomet dar galima nuspręsti, ar pasilikti II pensijų pakopoje ir kaupti...

Reitingų piramidėje – įspūdingi šuoliai ir nuosmukiai: politologai rado paaiškinimą Nausėdos sėkmei (93)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis yra vienas...

Gyvai / DELFI 11. Vestuvių tendencijos, lietuvių įpročiai ir kaip nepersistengti išlaidaujant (1)

Kokios yra naujausios vestuvių šventės tendencijos? Kur lietuviai taupo, o kam gali skirti...

TVF primena apie neatliktus Lietuvos namų darbus: nauji mokesčiai ir reformos sustiprintų valstybę

Lietuvai reikia struktūrinių reformų švietime ir sveikatos apsaugos sistemose, o dirbantiesiems...

Po Krymo aneksijos Rusijai užvertas kelias – vėl atidarytas Ukraina: tai neleistina nuolaida Rusijai (111)

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ( ETPA ) antradienį sutarė leisti Rusijos įstatymų...

Dagys stabdo narystę konservatorių partijoje (8)

Parlamentaras Rimantas Jonas Dagys stabdo narystę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių...

DELFI TV šuolis: po įspūdingų augimo metų tapo populiariausia interneto televizija Lietuvoje (1)

Naujienų portalo DELFI strategija investuoti į video formato turinio stiprinimą pasiteisino: kaip...

Panevėžio medikas įžūliai apmulkino ligoninę: gydė „mirusias sielas“ ir už tai gavo pinigus

Prokuratūra sukčiavusiam Panevėžio gydytojui prašo skirti 3 tūkst. eurų baudą, antradienį...

Kaune užspausta svarbi transporto arterija – uždarytas Vytauto Didžiojo tiltas (11)

Antradienio rytą ne vienam iš Kauno centro į Aleksotą ir atvirkščiai norėjusiam patekti...

Į Vilnių nusitaikė dar vieno populiaraus serialo kūrėjai: kuriamas tarptautinio šnipinėjimo trileris

Jau ne pirmą kartą Vilnius tampa patraukliu miestu užsienio kino kūrėjams. Po serialo...