Pamanė matyt (išties neregėtas įžūlumas!), kad naujoji valdžia teiksis su jais kalbėtis, bent dėmesį atkreips, bent apsimes, kad kalbasi. Cha, tikri buduliai! Padugnės-runkeliai-bolševikai – kas gi su tokiais kalbasi?! Neįtikėtina: jie ką – patį Andrių Kubilių ar patį Arūną Valinską (ne šiaip kokį kaimelio agitbrigadininką, o Seimo pirmininką) tikėjosi pamatyti?! Ir ...išsakyti jiems savo nepasitenkinimą? Mintis, verta buduliškų galvų! Bizūną tokiems! Kad neužmirštų, kas esą (piliečiais, mat, pasijautė, Konstitucijos prisiskaitė).
Padorūs žmonės (valdžia bendrauja tik su tokiais, o tokie, savaime suprantama, yra tie, kuriuos valdžia tokiais pripažįsta) juk viską žino, viską supranta: riaušės buvo suplanuotos iš anksto ir priminė „Jedinstvo“ mitingus. Klausiate, kur įrodymai? Liaukitės juokinę: kokie dar įrodymai?! Juk ką tik perfrazavau premjerą: padorūs – įsidėmėkite, p a d o r ū s – žmonės supranta, kad protestuoja ir reiškia nepasitenkinimą valdžia TIK TIE, kas nepadorūs (buki, girti, papirkti, rusakalbiai – BUDULIAI).
Amoralumas, kriminaliniai polinkiai, psichologinis „nesaugumo jausmas“, racionali valstybės išdavystė bei iracionali agresija – vienintelės protestų, neramumų, riaušių priežastys. Karolis Klimka dar išvakarėse pastebėjo: „Riaušių dalyviai būtinai vaizduojami kaip apsvaigę, apkvaišę ir pakvaišę, nes sveiki ir normalūs žmonės niekada sau neleis kelti riaušių arba jose dalyvauti, net dalyvauti tokiuose mitinguose. /.../ Taip pateikdami riaušių problemą valstybinės galios atstovai tikisi diskredituoti smurtinio protesto politinę reikšmę“.
Pagal šią logiką, kitokie – mąstantys, blaivūs, išsilavinę – žmonės neprotestuoja (gerai įsidėmėkite, mielos avelės: lojalumas valdžiai – lakmuso popierėlis, indikuojantis jūsų mąstymo potencialą). Jie valdžią gerbia. Dėkoja jai už rūpestį ir vertybės. Už galimybę dėkoti. Jei ir išeina kada į gatves, tai tik iš didelio džiaugsmo, iš pasididžiavimo gyvenimu laisvoje „didvyrių žemėje“. Tokie neprasčiau už premjerą suvokia, kad manyti kitaip yra mažų mažiausiai nepadoru, dar daugiau, potencialiai nusikalstama, nes organizuotose protesto akcijose visada gali atsirasti „budulių“ ar provokatorių, o kiekvienas, šalia jų atsidūręs, vertas tiktai guminės kulkos.
Ir teisingai: neverta pernelyg smulkintis – akciją juk surengė profsąjungos, kurioms tik ir knieti sukurstyti „budulius“; toks bolševikinis blogis kaip profsąjungos išvis neturi teisės egzistuoti. Nepasitenkinimas priimtais įstatymais, politinė antipatija konservatoriams mūsų krašte išsišifruoja tik kaip „bolševizmas“, o „bolševikų“ laukia ašarinės dujos (ir ne tik: jei minioje kas nors meta į langą akmenį – visiškai teisėta pradėti į ją šaudyti; geriausia, aišku, būtų šaudyti profilaktiškai – nelaukiant, kol koks „budulis“ langus iškuls).
„Kokia kalba kalbėjo protestuotojai?“, „Kas juos sukurstė?“, „Labai jie išsilavinę ar nelabai?“ (tarsi „nesukurstyti“ žmonės negali būti nepatenkinti, tarsi turgaus prekeiviai neturi teisės ko nors reikalauti, tarsi LR pasą turi tik „teisingos“ etninės kilmės individai) – klausimai, kuriais išsigandę valstybinės galios struktūros bando suvaldyti padėtį.
Mane, tuo tarpu, šitos struktūros domina kur kas labiau nei protestavusi publika: kaip vadintina, ką atstovauja valdžia, atsisakanti pripažinti socialines įtampas, politinį protestą suvokianti kaip „kvailumą“, „apsvaigimą“, „chuliganizmą“ ar „bolševizmą“, politinį pasirinkimą matanti tik tarp „bolševizmo“ ir neokonų, savus piliečius be skrupulų vadinanti „buduliais“ ir – jei kas – nukreipianti į juos ginklus (kad pamokytų „civilizuoto“ elgesio)? Svarbu ne kas „įpylė žibalo į ugnį“ – svarbu, kaip ta ugnis gesinama.