- Atstovaujate judėjimui „Naujoji kairė 95“. Kuo naujoji kairė skiriasi nuo senosios kairės?
- Senoji kairė postsovietiniame regione suprantama kaip ekskomunistai, t.y. buvusi nomenklatūra, ir siejama su nostalgija sovietiniam režimui. Kadangi jokios nostalgijos jam nejaučiame ir nei idėjiškai, nei socialiai neturime nieko bendra su tokia „kaire“ (kabutėse, nes beveik jokių kairiųjų vertybių įgyvendinimo buvusioje Sovietų Sąjungoje mes, kaip ir absoliuti dauguma šiuolaikinių Vakarų kairiųjų, nematome), pasivadinome „Naująja kaire“ ir jau pirmuoju inauguraciniu aktu aiškiai pasakėme, ką apie tą specifiškai suprastą senąją kairę manome.
Žinoma, tuo jokiu būdu neatsiribojame nuo istorinės kairiosios minties – prasidėjusios XVIII amžiaus emancipaciniais politiniais-intelektualiniais sąjūdžiais – kurios fundamentalios vertybės (laisvė, lygybė, socialinis teisingumas, solidarumas, socialiai angažuotas kritinis mąstymas) yra svarbios ir mums.
- Ko pirmiausia siektų NK95 atstovai, jei patektų į Seimą? Kurie darbai Jums asmeniškai atrodytų svarbiausi?
- Nesame politine partija, bet keli iš mūsų – politologinį išsilavinimą turintys Jolanta Bielskienė ir Tomas Tomilinas – šiemet ketina, beje, skirtingų partijų sąrašuose siekti Seimo nario mandato. Nepasigilinus gali skambėti paradoksaliai, tačiau pirmiausia mes tikimės grąžinti pačią politiką į apolitišką ir toliau depolitizuojamą Lietuvos politinį gyvenimą, kuriame vis dar „visi atstovauja visiems“ ir bemaž kiekviena partija, kurios ideologinė tapatybė paprastai apsiriboja vien pavadinimu, kaip savo potencialų elektoratą mato tiesiog „Lietuvos žmones“, o ne konkretų visuomenės segmentą, vienijamą panašių interesų, socialinės ir ekonominės padėties ar pažiūrų.
- Ar Jums įdomi Lietuvos viešoji erdvė? Ko joje pasigendate?
- Pirmiausia – argumentavimo, rašymo ir teksto suvokimo kultūros, elementaraus gebėjimo skaityti ne vien batų priežiūros instrukcijos, reportažo ar pamokslo žanrams priskirtinus tekstus, t.y. suvokti, jog ne kiekvienas sakinys skaitytinas kaip direktyva veikti ar moralas, kad egzistuoja tokie teksto režimai kaip ironija ar sarkazmas (ir kad jie netapatūs autoriaus „pykčiui“), kad hiperbolė yra retorinė figūra, ne silogizmo dalis, o metaforoje svarbus ne tik turinys, bet ir forma (kuri taip pat numato turinį). Kad šauktukas nereiškia, jog jį padėjęs žmogus pašoko šaukdamas nuo kėdės, o klaustukas nereiškia, kad jam iš nuostabos virsta akys.
Kad nėra jokios „rakto skylutės“, pro kurią komišku popfroidizmu besimaitinančiam skaitytojui atsivertų vaizdas į autoriaus vaikystę ir pasąmonę – kad ir kaip tas vargšas negudrus skaitytojas norėtų tikėti savo telepatiniais sugebėjimais. Kad ad hominem – ne konkretaus asmens pavardės paminėjimas kritiniame kontekste, ne baksnojimas į jo logines klaidas ar šaipymasis iš stiliaus, o jo pozicijos griovimas ar gynimas logiškai nieko bendra su ta pozicija neturinčiomis pastabomis apie tikras ar tariamas to asmens savybes, būsenas ar poelgius.
Kad vulgarumas nėra sąmojis, o kritika nėra neapykanta (kaip ir primityvus užkalniškas plūdimasis nėra jokia kritika). Kad „myliu/nekenčiu“ perspektyva tinka nebent aiškinantis santykius su kaimynais – ir tai nelabai – o ne santykius su idėjomis ir teorijomis.
Deja, Lietuvos viešoji erdvė itin primityvi ir provinciali – ir savo interesais, ir komunikavimo formomis. Korektiška, normali diskusija, kurios dalyviai turėtų ausis, ne vien gerkles, nepamatuotas ambicijas ir moralinį pasipiktinimą – itin retas dalykas. Tarkime, per pastaruosius penkerius metus buvo prirašyta gana nemažai tekstų, kurių autoriai mėgino artikuliuoti savo neigiamą santykį su tuo, ką – kaip jiems atrodo – aš manau vienu ar kitu klausimu, tačiau tarp jų kažin ar atsirastų bent keli, pagrįstai vadintini oponavimu ir verti rimto atsakymo, o ne pasišaipymo (ką kartais ir padarydavau). Diskusijai reikia principinės lygybės, bet iki jos paprastai nepakylama, o geranoriška kenoze sukurti jos nepavyks.
Kaip minėjau, trūksta pačios politikos – debatų dėl politinių idėjų, argumentuotų socialinio bendrabūvio vizijų. Supratimo, kad tai gerai, normalu, būtina, jei norime turėti įtaką sprendimų, kurie, savo ruožtu, turi įtaką mūsų gyvenimams, priėmimui. Tačiau politika – net nespėjusi įsisteigti – stumiama iš viešosios erdvės kaip beprasmis „politikavimas“ (ko vertas vien šitas naujadaras), mėginant viešų reikalų tvarkymą prilyginti UAB administravimui ir deleguoti įvairiems „ekspertams“, o dominuojanti ideologija neigia savo politinį-ideologinį turinį mėgindama apsimesti „tiesiog tiesa“.
- O kas yra tiesa? Ideologas tiki, kad yra teisus. Ir kas ta dominuojanti ideologija?
- Esminis ideologijos požymis, kaip taikliai pastebėjo dar Louisas Althusseris, yra savojo ideologiškumo nematymas ir neigimas: kai tik subjektas ima kalbėti „tiesiog tiesą“, apeliuodamas į to, ką jis sako, normalumą, natūralumą, savaime suprantamumą ir pan., jis kalba būtent ideologijos, kurios atžvilgiu neturi jokios kritinės distancijos, balsu. Ideologija niekada neprisistato – „aš esu ideologija“. Atvirkščiai, ideologijoje nugrimzdusiai sąmonei ideologijų veikiami atrodo tik kiti, kai tuo metu aiškiai suvokti savo politines prielaidas, politines simpatijas ir antipatijas ir pasakyti „taip, aš turiu politines pažiūras – ideologija „x“ man yra priimtinesnė nei ideologija „y“, nes... – kaip tik ir reiškia nebūti tos ideologijos užvaldytam.
Labai paprastai: politikoje tiesa niekada nėra „tiesiog tiesa“, „tiesa apskritai“. Tai visada yra tiesa kažkieno požiūriu, dalykų padėtis matoma tam tikru socialiniu kampu ir tik todėl, kad turimi būtent taip vaizdą tinklainėje fokusuojantys akiniai. Todėl verčiau – korektiškiau – kalbėti ne apie tiesas, o apie vertybines preferencijas, teorines prielaidas ir interesus.
- Vadinamuosiuose „vertybių karuose“ matyti dvi nesutariančios stovyklos: viena – patriotų ir tradicinių vertybių puoselėtojų, kita – žmogaus teisių ir tolerancijos gynėjų. Esate priskiriama pastarajai stovyklai. Koks yra Jūsų požiūris į patriotizmą ir tradicines vertybes? Gal niekinate patriotus ir patriotizmą?
- Tokia skirtis klaidina: patriotizmas nėra jokia tolerancijos ar žmogaus teisių idėjos priešybė. Atvirkščiai, tie, kuriems tolerancija ir žmogaus teisės yra vertybės, ir yra tikrieji dabartinės Lietuvos valstybės, kuri konstituciškai yra kaip tik šiomis vertybėmis grįsta sekuliari demokratinė respublika, patriotai. Menamas patriotizmas, kurį pastaruoju metu stebime besikristalizuojant ksenofobinio tribalistinio tautiškumo ar neokonservatyvaus krikščioniško fundamentalizmo pavidalais, šitą valstybę neigia ir yra priešingas jos interesams.
Ironiška, jog geriausiai tokių mūsų „patriotų“ mąstysena yra suprantama ir palaikoma būtent Rusijoje, kuri juk yra amžinas visur esantis „patriotų“ priešas. Rusijos politinis režimas įkūnija būtent tokias, antagonizmu „supuvusiems Vakarams“ bei „bešakniams kosmopolitams“ (frazės, beje, paveldėtos dar iš sovietinių laikų), grįstas nuostatas. Net žodynai identiški.
Toks „patriotizmas“ yra patriotizmo karikatūra ir netgi dar blogiau – patriotizmo priešybė. Nes siaurąja prasme patriotizmas yra lojalumas valstybės, kurios piliečiai esame, santvarkai ir egzistencijai. Savo ruožtu ilgalaikėje tarptautinių santykių perspektyvoje mūsų menamų patriotų diktuojama Lietuvos trintis su ES gali būti naudinga tik geopolitinių interesų šiame regione nepamirštančiai Rusijai, kurios sociopolitinės erdvės dalimi šie vadinamieji tradicinių vertybių skelbėjai jau seniai yra tapę.
Sąvoka „tradicinės vertybės“, savo ruožtu, gali kelti tik šypseną, tačiau anaiptol ne todėl, kad praeityje nesą nieko vertinga. Taip nemano joks išsilavinęs žmogus, nes išsilavinimas visų pirma yra įsijungimas į tam tikrą – intelektinės istorijos, kritinio mąstymo – tradiciją, kuri gyva tiek, kiek naujai interpretuojama, permąstoma, kritikuojama, mūsų tekstais ir gyvenimais tęsiama; kiek ji aprūpina mus intelektiniais įrankiais, kelia abejones, provokuoja, o ne inertiškai kartojama kaip sakralus neabejotinų „tiesų“ – dogmų – rinkinys.
Kai teorinės prielaidos ar jomis grįstos praktinės normos virsta anapus kritikos, anapus bet kokio gyvo santykio patalpintomis „vertybėmis“, tokia tradicija miršta, mumifikuojama ir, greta kitų mirusių daiktų, uždaroma į muziejų, kuriame lankomės pamatyti egzotiškos, nieko bendra su mumis nebeturinčios, seniai praeityje pasilikusios ir už muziejaus vartų jau nebeaptinkamos „senovės“.
Taigi tradicija prasminga tol, kol mes joje sugebame įžvelgti prasmę, o ne aklai kažką darome vien todėl, kad taip esą darė mūsų protėviai: suvokimas, kad tai dar ne argumentas, o tradicija savaime nėra jokia vertybė ir reikalauja papildomo pagrindimo, yra kaip tik tas atspirties taškas, kuriuo prieš daugiau nei pustrečio tūkstančio metų prasideda prieš tokį inertiškumą nukreipta filosofijos istorija.
Kalbos apie „tradicines vertybes“ mūsų viešoje erdvėje atlieka kaip tik tą archainę inercijos sužadinimo, bet kokios diskusijos užgniaužimo funkciją: „x“ yra gerai, nes „x“ yra senas“ (kad „x“ gerumas būtų sėkmingai grindžiamas senumu, visai nebūtina tam „x“ iš tiesų būti senam – svarbu jį pateikti kaip tokį).
Tai paprasčiausias populistinis manipuliavimas naiviais, mąstyti nelinkusiais, savarankiškai gyventi nemokančiais ir nenorinčiais žmonėmis, kuriuos kankina episteminio neapibrėžtumo situacija, ir todėl jie kaip išganymo laukia, kol kas nors autoritetingai jiems pasakys, „kaip viskas yra“, primesdamas išsamų leistinų ir draustinų minčių bei veiksmų reglamentą.
Tai manipuliavimas, nes, pirma, daroma klaidinga prielaida, jog egzistuoja kažkoks niekur neskelbtas tradicinių vertybių, dėl kurių esą visi visais laikais sutaria, sąrašas. Jo nėra: tradicijų ir vertybių būta labai įvairių ir nesuderinamų, nemažos jų dalies šiandien tikriausiai nebesiryžtų gaivinti net radikaliausi tradicijų ir vertybių tapatintojai. Vergovė ir baudžiava turi kur kas gilesnes tradicijas nei demokratinės laisvės, o ateizmas – toks nepriimtinas tradicionalistams – yra senesnis už krikščionybę.
Antra, į tą sąrašą įtraukiami kaip neva nuo senų senovės esantys ar „universaliai bendražmogiški“ palyginti visai nauji turiniai. Antai konservatorių pamėgtos „tradicinės šeimos vertybės“ iš esmės yra grįstos tik XIX a. atsiradusia Viktorijos epochai būdinga šeimos samprata ir jau tikrai ne Biblija.
Jei nuoširdžiai norėtume remtis Biblija, reikėtų „tradicinės šeimos“ pavidalais atgaivinti Senojo Testamento skaitytojams gerai žinomą levirato įstatymą, t.y. pareigą vesti brolio našlę, taip pat daugpatystę, kurioje gyveno ne vienas biblinis patriarchas, konkubinato instituciją bei teisę susilaukti vaikų su žmonos tarnaitėmis, kaip, Sarai pritarus, pasielgė Abraomas – Sarai, kuri, beje, buvo ne tik jo žmona, bet ir netikra sesuo.
- Kokie, Jūsų požiūriu, yra ryškiausi žmogaus teisių nepaisymo ir netolerancijos pavyzdžiai Lietuvoje?
- Darbo kodekso liberalizavimas, iš esmės atrišantis darbdaviams rankas išmesti žmones į gatvę. Profsąjungų paralyžiavimas. Konservatyvi šeimos politika, pretenduojanti kontroliuoti privatų žmonių gyvenimą, jų asmeninius santykius. Oficialiu lygiu skleidžiama neapykanta LGBT bendruomenės adresu ir išsukinėjimas nuo baudžiamosios atsakomybės tokių Seimo nario mandatą diskreditavusių veikėjų kaip Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka. Demonstratyvus simbolinis politinės erdvės užleidimas tautiniu jaunimu pasivadinusiems neonaciams, kurie diskredituoja valstybę savo kasmetinėmis Kovo 11-osios eitynėmis. Prisiminkime, jog svastikai teismo sprendimu suteiktas „senovinio baltų simbolio“ statusas.
Rasizmo, antisemitizmo, homofobijos, mizoginijos reguliari sklaida netgi per solidžiais laikytus žiniasklaidos kanalus. Antilenkiška isterija – absurdiški draudimai rašyti pavardes originalo kalba, dvikalbių lentelių plėšymai ir pan. Vilniaus mero reidai prieš romus. Bažnyčios kėsinimasis į konstitucinę religijos laisvę – kuri yra ne tik laisvė išpažinti vieną ar kitą religiją, bet ir laisvė neišpažinti jokios religijos – ir pretenzijos paversti Lietuvą Vatikano protektoratu. Pastaruoju atveju kažkodėl grėsmės valstybingumui ir nepriklausomybei vadinamieji patriotai nepastebi.
- Bažnyčia moko gražių dalykų – dorovės, artimo meilės, to, kad ne viena duona žmogus yra gyvas. Kodėl Jums nepriimtinas glaudus Bažnyčios bendradarbiavimas su politikais arba tai, ką vienas Jūsų kritikuotas pranešėjas vadino „katalikybe kaip politika“?
- Ką tik beveik atsakiau. Todėl, kad toks glaudus politinės ir bažnytinės valdžios suartėjimas pažeidžia LR Konstituciją, pasak kurios, mūsų šalyje nėra valstybinės religijos, ir kėsinasi sunaikinti minties, žodžio, įsitikinimų ir pačios religijos laisves.
Puiku, jei Bažnyčia moko artimo meilės ir pan. – ji turi visas galimybes tai netrikdoma daryti savoje erdvėje, kreipdamasi į tikinčiuosius, užsiimdama karitatyvine veikla ar misionieriaudama, tačiau ne politiškai versdama nekatalikus tapti antrarūšiais piliečiais, ne pravardžiuodama juos „nedorėliais“ ar „nesusipratėliais“, ne išoriškai, įstatymais primesdama savo pasaulio sampratą.
Galime retoriškai paklausti – ko vertas šitoks primestas ar apsimestinis tikėjimas pačios Bažnyčios akimis? Jei norima tik išorinių paklusnumo gestų, o ne nuoširdaus vidinio santykio su religiniu turiniu, tai būtų labai gražu taip ir pasakyti.
- Ekonomistas Raimondas Kuodis yra sakęs, kad dvi didžiausios Lietuvos politikos problemos – kvailumas ir korupcija. Jūs daugiau dėmesio skiriate kvailumo reiškinių aptarimui. Kokiais ryškesniais pavidalais kvailumas skleidžiasi Lietuvos viešajame gyvenime? Kas tai lemia ir kaip įmanoma su tuo kovoti?
- Ką gi, kvailumą tikrai reikia pripažinti Lietuvos viešo gyvenimo stiprybe (juokiasi). Tai toks a priori sunkiai suvokiamas – ir dar savimi patenkintas, tiesiog triumfuojantis – kvailumas, prie kurio reikia priprasti, kurį pavojinga nepakankamai įvertinti – dažniausiai jis pasirodo esąs tikras, neapsimestinis ir gerokai didesnis nei tikėtasi.
Jei nuo smulkių kasdienių kvailybės apraiškų, besiliejančių anoniminiais komentarais ir medijų produkcija, pasuksime vėl prie politinių realijų, tai nežinau, ar galima sugalvoti ką kvailesnio už minią, kuri džiugiai balsuoja už savo grandines, bučiuodama ją spardantį batą.
Kodėl? Na, iš dalies tai galima aiškinti išsilavinimo stoka, politinės kultūros nebuvimu ir „valstietiška“ socialine terpe (iš jos neretai ir universitetas neišvaduoja), kurioje bandos jausmas yra skatintina išlikimo dorybė.
- Jose Ortega y Gassetas neišsilavinusios minios pomėgį pilti pamazgas ant intelektualų ir jaustis už juos pranašesniais, išmintingesniais bet kurio dalyko žinovais vertino kaip vieną ryškiausių „masių sukilimo“ bruožų. Dešiniosios pakraipos mąstytojai pabrėžia autoriteto vaidmens išgarinimą kaip viena svarbiausių dabarties negerovių. Tačiau intelektinei kairei lyg ir nebūdinga sielotis dėl autoriteto ugdomojo vaidmens mažėjimo. Ką apie tai manote Jūs?
- Autoriteto prielaida yra botago prielaida: valstietis žinos savo vietą ir nekibs ponui į atlapus, jei už kibimą nedelsiant seks labai aiškios sankcijos, o „jo vieta“ jam ir kietiems nekels jokių abejonių. Esą jis supranta tik tokią – botago, ne argumentų – kalbą.
Lygybės prielaida demokratinėje visuomenėje jam teikia galimybę perimti botagą: apsidairęs ir pamatęs, jog tokių kaip jis intelektinių proletarų yra daug, o nepriekaištingai logiškai mąstančių ir išsilavinusių žmonių – maža, jis nutaria esąs visų daiktų matas, jėga, kuri gali „pastatyti į vietą“ keistą nesuprantamą mažumą.
Kad ir kaip liūdna, tame yra tiesos, tačiau ne tokios, kokią įžvelgtų kai kurie dešinei simpatizuojantys autoriai: jų autoritetingasis botagas, kurio išgaravimas apverkiamas, yra tokios pat valstietiškos kilmės, todėl ne didesnės vertės, ir jo pagalba atkurta tvarka iš esmės ne mažiau atgrasi ir iracionali nei toji, kurią steigia šie intelektine lygybe įtikėję „valstiečiai“.
Botago autoritetu neišugdysime nieko, tik aklą, drovų paklusnumą. Tačiau iliuzijų, jog argumentai, apeliacija į supratimą gali visiškai pašalinti šitą agresyvaus obskurantizmo problemą, taip pat neturiu: sušvelninti gali, tačiau dauguma žmonių tingi mąstyti ir /arba nelabai turi kuo. Kitaip nei akademinėse diskusijose, diskusijose su „liaudimi“ paprastai laimi blogesnis argumentas, nes, skirtingai nuo geresniojo, atpažįstamas ir suprantamas. Iš to plaukia ir politinės dešinės stiprybė.
- O gal iš to kaip tik plaukia politinės kairės silpnybė? Jūs, kairieji intelektualai, lyg ir kalbate apie lygybę, bet pripažįstate ir net pabrėžiate – štai Jūs asmeniškai pabrėžėte – intelektinę nelygybę. O juk žmogų iš gyvūnų išskiria pirmiau intelektas nei duona kasdienė su visomis duoninėmis-turtinėmis nelygybėmis. Ko gera, šiuo atžvilgiu esate didesni elitistai už kapitalizmo ideologus. Jūs lyg ir ginate „mažutėlių“ teises, bet galiausiai aiškėja, kad ginate ne „mažutėlių“, o mažumų teises nuo daugumos tironijos. Bet juk tai – dešinė, tai Gassetas ir Alexis de Tocqueville. Ir – trečias dalykas: jūs lyg ir labinate žodžiais žodžio laisvę, bet įvedinėjate politinio korektiškumo kanoną, pagal kurį nevalia negro vadinti negru, čigono – čigonu, valkatos – valkata, nevalia praleisti moters pirmos pro duris, idant neįžeistum, ir nevalia žavėtis Martinu Heideggeriu ar Carlu Schmittu kaip filosofais prieš tai nepraliejus ašaros dėl jų bendradarbiavimo su naciais. Sakote, kad konservatoriai su savo meile autoritetui laiko rankose botagą. Man regis, jūs laikote tą patį botagą, tik talžote juo ne iš dešinės, o iš kairės. Atsiprašau – šiek tiek provokuoju...
- Kairės silpnybė yra ta, kad ji apeliuoja ne į inertišką, emocijų valdomą minią, o į mąstančius asmenis, į jų solidarumą, kad remiasi tikėjimu visuotiniu žmonių racionalumu ir geresnio argumento pergale, darydama prielaidą, kad, paprastai sakant, kvailumą išgydo edukacija.
Ši prielaida, deja, yra nelabai realistinė, bent trumpalaikėje perspektyvoje. Ir tuo, žinoma, nedelsia pasinaudoti konservatyvioji dešinė – ji nusitaiko į emocijas, fobijas, naivumą, neišmanymą, inerciją ir minios poreikį susirasti vadą, kuris valdytų ją tvirta ranka. Kairiajam intelektualui – ir intelektualui apskritai – nelengva susivokti, jog daugybė žmonių nėra tokie, kaip jis, kad jiems nereikia laisvės, „tvirta ranka“ jiems nekelia pasibjaurėjimo, arbitralus Autoritetas – juoko, o chaosas galvose – jokio kognityvinio diskomforto.
Tai vertybinio pasirinkimo klausimas: kokioje visuomenėje norime gyventi – ar tokioje, kur giname laisves netgi tų, kurie pirmieji noriai atiduotų jas pirmam pasitaikiusiam fiureriui, kur žmonės a priori laikomi lygiais, laisvais, gerbtinais ir mąstančiais (net jei nelabai tokie yra), kur politinis gyvenimas imituoja debatų, o ne botago logiką, ar tokioje, kur piliečiai laikomi „mažutėliais“, bejėgėmis „ganytinomis avelėmis“, kurioms reikia tik gero pono, duonos ir žaidimų?
Antrąją, be abejo, sukurti daug lengviau, bet kurti reikia pirmąją. Kairė neatsiejama nuo pastangų kurti geresnį pasaulį, o dešinei pakanka to, kas yra – ir dar pastangų susigrąžinti romantizuotą praeitį.
Minėtas dažnas kontrargumentas politiniam korektiškumui yra ganėtinai komiškas ir veidmainiškai naivus. „Nedrįskite man nurodinėti, ką kaip vadinti!“ – ar ne tam tikru būdu įsisavinta žodžio laisvės ir lygybės (bet tik savo lygybės nurodinėjantiesiems, o ne čigono lygybės jam pačiam) prielaida remiasi taip kalbantis?
Jei taip, tai nelabai logiška piktintis: „nedrįskite diskriminuoti mano teisės diskriminuoti“, „toleruokite mano netoleranciją“, „tuoj aš tau parodysiu, kaip labai tave gerbiu – tylėk ir nesipriešink“. Ir dar išsisukinėjama, esą „negras“ ar „čigonas“ nereiškia nieko bloga, ir vartojantis šiuos žodžius esą nėra joks rasistas.
Vadinasi, nereikia net istorinio konteksto, pakanka kelių minučių pokalbio su tuos žodžius pamėgusiaisiais, kad abejonių nebeliktų. Būtent todėl ir mėginama tokią leksiką pašalinti iš viešosios (ne privačios – jos niekas nekontroliuoja) erdvės. Kita vertus, galime retoriškai klausti: jei asmuo tikrai nenori nieko įžeisti, kodėl jis taip tam politiniam korektiškumui priešinasi? Jei ką nors gerbi, tai nedarai gestų, kuriuos kitas supras kaip pažeminimą ir juolab nemėgini jį priversti tyliai bei dėkingai priiminėti tokią tavo „pagarbą“, neaiškini jam, kad jis, mat, neturi teisės jos atsisakyti ir kad privalo atsiliepti, kaip pašauktas.
Dėl Schmitto ir Heideggerio niekas kairėje ašarų nevarvina ir anaiptol nemano, kad jie nėra studijuotini kaip aukšto lygio įdomūs teoretikai. Bet prielaida, kad jų filosofinėse teorijose neatsispindi simpatijos nacizmui, kad tai esą visai nesusijusios jų veiklos sritys, paprasčiausiai yra netiesa. Žinoma, netiesa būtų ir tarti, kad tos simpatijos sunaikina jų darbų intelektinę vertę. Lygiai taip pat keista būtų nematyti tam tikros koreliacijos tarp jų populiarumo tarp Lietuvos filosofų ir ultradešiniųjų pažiūrų.
