Šįkart, manyčiau, „talibai“ liko patenkinti: tiek triukšmo viešumoje dar taip neseniai kėlęs, taip taikliai, taip neatremiamai iš jų tyčiojęsis paklydėlis oponentas, regis, susivokė, sugrįžo į jų gretas. Ko gero, jam netgi atleis… Jau vien už metaforas ir sugebėjimą postkolonijinių studijų paskatintą kritinę refleksiją bei žvilgsnį į praeitį ne vien per tautos kančių prizmę susieti su… nostalgija totalitarianiams režimams – „talibai“ juk laisvo mąstymo nekenčia ne ką mažiau, nei represijų simbolio Stalino (o gal net labiau). Ir nors šiuos du jų neapykantos objektus vienija vien į juos nukreipta „talibo“ neapykanta, to pakanka: jei aš nekenčiu X ir nekenčiu Y, vadinasi (mąsto „talibas“), X ir Y yra tas pat; ir kuo labiau nekenčiu – tuo labiau tas pat.
Argi ne šia „logika“ seka ir Laučius? Nuo įspūdingos metaforos apie romus (Laučius atkakliai sako „čigonai“ ir, matyt, tokia savo drąsa labai didžiuojasi) kaip „rakštį [Europos] sėdynėje“ („rakštį“, aišku, reikia kuo skubiau traukti lauk – deportuoti – idant grynakraujė europietiška sėdynė nesupūliuotų) ir gerosios naujienos esą „multikultūralizo projektas žlugo“, kyla (visos Europos „talibų“ džiaugsmui) nauja apsivalymo nuo visokių „šiukšlių“ banga, staiga šokama prie svarstymų apie (kadaise, matyt, nepriekaištingai šviesų) Lietuvos gyventojų mąstymą užtemdžiusią sovietinę okupaciją ir būtent jos išugdytą „pražūtingos tolerancijos viskam“ perteklių (kurį dabar mums via sovietai „perša Briuselis“ – matyt, ir Briuselį tie sovietai okupavo). O tada – prie Stalino, kurį prisiminti Laučių kažkodėl paskatina būtent Žigelytės pastabos apie kritišką, nekolonizuotiną jokios vienos ideologijos žodynu kultūrinę atmintį, apie nebarbarišką santykį su savo pačių praeitimi, apie mokymąsi matyti, skaityti ir mąstyti ne vien paleolitinėmis-paleokoniškomis „šviesos/tamsos“, „melo/tiesos“, „tautinio užpakalio ir jame styrančių rakščių“ kategorijomis, užuot griovus, neigus ar šlovinus.
Be abejo, galima ypatingu būdu fokusavus regėjimą Žaliąjį tiltą matyti vien kaip okupantų teršalą, įkūnijantį tautos kančias, tremtis į Sibirą bei valstybingumo sunaikinimą. Nors ten testovi specifinę to laikmečio estetiką reprezentuojantys darbininkai, valstiečiai, tarnautojai, kariai – tokie pat, kokius šiandien galime aptikti Osle ar Stokholme, nekalbant apie Rytų ir Centrinę Europą. Už jų būta ideologijos? Taip, žinoma. Būta. Bet artefaktai yra ir mažiau, ir daugiau, nei toji konkreti juos sukūrusi ideologija. Net jei nebūtų, visada yra galimybė kam nors čia ir dabar juos susieti su mūsų realijomis, kas visada ir daroma. Pvz., Gediminas ar Mindaugas niekaip nėra susiję su tautiškumu ir lietuvybe, ar su šiuolaikine Lietuvos Respublika, bet konservatyvių pažiūrų žmonės jiems stato paminklus būtent dėl to, kad anachronistiškai jiems priskiria šią naują prasmę.
Galima teigti, kad skulptūros negražios, bet tai jau privataus skonio reikalas. Net jei dėl to dauguma sutartų, „negražumas“ netapatus „nesvarbumui“ ir nėra pakankama priežastis „negražų“ objektą demontuoti. Kaip ir daugumos skonis nėra estetinės vertės rodiklis. Mano skonį daug labiau žeidžia odioziniai girto Gedimino, lyg molio krūva kioksančio Mindaugo ar savivaldybės aikštėj stypsančio „neva ksenofobo“ Kudirkos pavidalai (ne „neva“, o tikrai: Kudirka rašė apie „amarą žydų, su jų purvais ir nevalyvumu, užkrečiančiu orą, su paslaptimis talmudo, su visu nešvarumu ir vodingumu jų doros,pakreiptos dėl kenkimo krikščionims“; žydai jam „tarsi vorai, teisiantys savo tinklą“, „erkės ant svieto kūno“, bolševikai ir eksploatatoriai viename asmenyje* , iš deglos kiaulės kilusi „semitinė hidra“, čiulpianti arijų kraują – tikiuosi, citatų užteks?). Kurie IRGI yra materializuota ideologija: kita, tautinė, bet ne mažiau monopolistė, primityvi ir agresyvi.
Ir nekalbėkite čia man apie nostalgiją Stalino saulei – tą patį taikau visoms ideologijos, taip pat ir nacistinei. Drausti reikėtų ne ideologijų simbolius bei ideologiškai pažymėtus artefaktus, o specifinį tų simbolių politinį aktyvavimą esant tam tikroms aplinkybėms. Ne sovietinį darbininką ar svastiką, o teisinimą jais klasinio ar etninio valymo ar raginimus tai pakartoti. Žygiuoti gatve išsikėlus svastiką šiandien, žinant, kokią politiškai aktyvią reikšmę ji įgavo XX amžiuje, ir aiškintis neva mes tik norėjome parodyti „senovės lietuvių ženklą“, yra taip pat idiotiška, kaip ir gramdyti tokius ženklus nuo induistų šventyklų, Bizantijos sarkofagų ar Žaliojo tilto, deginti Dzigos Vertovo „Tris giesmes apie Leniną“ ar Leni Riefenstahl „Valios triumfą“. O statyti šalies, II Pasaulinio karo metais sunaikinusios žydų bendruomenę ir niekaip nesugebančios to suvokti bei pripažinti, sostinės centre paminklą idėjiniam antisemitui – lygiai taip pat bjauru.
Miestas yra ideologijų susidūrimo vieta. Ideologijos pasimato kaip tokios – kaip ideologijos – tik susidurdamos ir koegzistuodamos. Todėl jų ženklai reikalingi - antraip miestą „išvalys“ ir sustingdys viena vienintelė ideologija, kuri apsimes tiesiog TVARKA, TIESA, ISTORINIU TEISINGUMU. Griauti Žaliojo tilto skulptūras reikštų darytų būtent tai.
Žvilgsnis, kuriam visuose nepermatomuose paviršiuose atsispindi vien Stalino saulę nešantys priešai, turbūt kažkada pernelyg ilgai per negationem saulę kontempliavo – kol įsirėžė (tarsi rakštis) tinklainėn. Kai pliusai tiesiog pavirsta minusais, propaganda tampa ne sąmonės turiniu, o suvokimo formomis. Deja, tokios retorikos šiame Laučiaus straipsnyje kur kas daugiau, nei ant Žaliojo tilto – tikiu, kad ne iš blogos valios.
* „Tėvynės varpai“. 1890. Nr. 10 // V.Kudirka. Raštai. T.2. Vilnius, 1990. P. 457; „Tėvynės varpai“. 1891. Nr. 6. // t.p. P.481.