Ir dar pagalvojo, kad „šėtonas“ filosofinės politikos refleksijos (kurią žadėjo diskusija apie „Politiką ir velnią“; pavadinimas, beje, vertas TV šokių maratono, bet juk intelektualai kartais nevengia ir tokio formato) perspektyvoje, žinoma, tėra metafora (ne pati išradingiausia, švelniai tariant, bet gal idėja ir buvo „ne vietoje“ provokuoti atavistiniu žodynu, pagal geriausias postmodernybės taisykles?). Tiek ten ir to įvykio.
Šiandien jį – pasimiršusį ir įdomų turbūt tik šėtono planus „demaskavusių“ intelektualų kolegoms bei studentams – vėl priminė dar vieno akademinės bendruomenės nario vieša paskaita „Katalikybė kaip politika“, sutelkusi jos pasiklausyti valdančios konservatorių partijos atstovus ir LKB hierarchus. Katalikybė, pasak (neabejotinai Dievo įkvėpto) prelegento, negalinti likti politinių procesų nuošalėje (taigi, negalinti paisyti Konstitucijos) – ji esanti ne kas kita, kaip politinė kova su Priešu, o šis yra ne kas kita, kaip (atspėjote!) velnias.
Katalikybė ne vien trokšta labai realiai išgelbėti mus nuo velnio (tai dar būtų nieko – tegul sau gelbsti maldomis, prozelitizmu ir patraukliu asmeniniu pavyzdžiu), bet, šioje versijoje, nedviprasmiškai reiškia valią atsiauginti politinius bicepsus ir imtis gelbėjimo veiksmų „ugnimi ir kalaviju“, pajungdama sau visą teisinį-valstybinį instrumentarijų (compelle intrare, „priversk įeiti [netikėlį Dievo karalystėn]“ – IV a sakė Šv. Augustinas: jei gražūs įtikinėjimai „atsiversti“ nepadės, imkis kardo, t.y. galutinio, fizinio-politinio, argumento). Tokiai Bažnyčiai visiškai neįdomu, ką apie šitą jos kilnią misiją mano kitatikiai ir netikintieji – išgelbės ir viskas. Mat žino geriau. Ir jaučiasi atsakinga už mus, silpnus mažus kvailučius „velnio sekėjus“ – kaip gi ji galėtų aveles klaidžioti tamsybėse palikti? Dar sąžinė užgraužtų. (O kad avelės svetimos arba išvis ne avelės, tai į tokias smulkmenas ir dėmesio kreipti neverta.)
Tad klausimas, kaip neokoniškosios katalikybės atmainos šalininkai, politiškai laimėję, pasielgtų su velnio apniktais ir gelbėtis nepanorusiais savo bendrapiliečiais, šiame kontekste tėra grynai praktinis – viską pasako tai, kaip jie įvardijami-apibrėžiami (negąsdinu, tik siūlau prasikrapštyti ausis – kad vėliau neprireiktų dairytis aplink nesusivokiančiais žvilgsniais ir pavėluotai stebėtis à la „Kaip čia taip?? Balsavome už tokius gerus, tokius dievotus žmones...“).
Pumpurai-užuominos, užmegzti dar anų kvazikomiškų diskusijų apie politiką ir velnią, netruko sukrauti ir praskleisti žiedus: šou-filosofijos-politikos-religijos lydinai, Dievo ir Velnio vardu bejuokaujantys ir beprovokuojantys, deja, yra pakankamai rimtas simptomas, jog politinės valdžios siekia pats gryniausias religinis fundamentalizmas ir ieško legitimacijos ne vien Petro Gražulio aplinkoje: „mažutėliams“ kalbėti nepakanka – nesolidu, nelabai efektyvu, o ir ambicijų toks elektoratas neglosto. Tad „kietą ranką“ reikia padoriai pridengti lojalių intelektualų nertais mezginiais – tokia ir yra jų funkcija.
Labiausiai ne vietoje būtų dabar sušukti apie varžomą žodžio laisvę (neabejoju, kad kaip tik tokių sušukimų – ypač toje pusėje, kuri visokeriopą laisvę automatiškai sieja su moraline degradacija – bus): esą laisvoje šalyje krikščionys gali kalbėti apie velnią ir rinkti nuo jo apginti pasiryžusius politikus kiek tik patinka. Taip, gali – bet tiktai tol, kol netikinčio ar kitatikio kaimyno nesirengia politiškai pažymėti kaip velnio įgaliotinio (ir, kitas žingsnis, sutvarkyti – nes negi paliksime velnią šalia mūsų ir mūsų vaikų?).
Jei diskusijos apie velnią katalikybėje ir politikoje tebūtų (para)akademiniai žaidimai, arba jei Carlo Schmitto tekstams apmąstyti būtų surengta mokslinė konferencija – politinės problemos nebūtų (atvirkščiai, ji atsirastų, jei staiga politiniai veikėjai įsikištų mėgindami koreguoti tokių žaidimų eigą ar tematiką, pvz., jei pamėgintų uždrausti skaityti politiškai nekorektiško Schmitto darbus ar rašyti mokslinius straipsnius apie jį).
Tačiau ji yra (ir nemenka), nes pakanka ženklų, rodančių, kad politinę valdžią turintys ar jos siekiantys asmenys Schmittą skaito kaip direktyvą veikti, o juo ir jį pristatinėjančiais intelektualais mėgina legitimuoti savo labai realų politinį projektą – tokį fantastišką („išgelbėti valstybę ir pasaulį nuo velnio“), kad norisi tik nusišaipius mostelėti ranka („Na ką jūs! Argi čia rimtai! Baikit...“), bet dėl to tiems asmenims ne mažiau aktualų ir tikrą (ne pramogauti ir ne edukaciniais sumetimais politinės partijos lyderiai ir Bažnyčios hierarchai renkasi draugėn pasiklausyti tokių paskaitų ir diskusijų – irgi, baikit...).