Tačiau santykinai visai „normalu“ Seimo pirmininkui (ne šiaip kokiam Arūnui Valinskui) pakomentuoti biudžeto aptarimą su prezidentu šitaip: „Božena yra labai simpatiška profesionaliai savo darbą dirbanti moteris, kaip ir visos Prezidentūros damos“. Nusišypsoti „prie damų pratusio“ herojaus šypsena ir klausytis įsivaizduojamo frazės aido („Ak, koks galantiškas tas mūsų Arūnėlis! ...Oi, atsiprašome – Seimo pirmininkas! Kaip jis mus – damas – pamalonino! Visas pastebėjo, visas įvertino! Pats Seimo pirmininkas, o visgi teikėsi! Dieve, koks vyras!“).
„Damos“ juk privalo apsalti familiariai pavadintos vardu ir pagirtos „tarp moterų“ („Stenkitės, mažytės! Ir toliau taip šauniai darbuokitės tautos pažangos labui – Arūnas Profesionalusis jau atkreipė į jus akį.“ – būtent taip šito rimtybėn besiveržiančio personažo galvoje dėstosi mintys). Nes, pagaliau, kas gi tos „damos“ yra, jei ne „trapios gėlelės“, mintančios tokių kaip jis dėmesiu? Ko dar joms reikia? Kaip dar su jomis elgtis? Negi kaip su kolegomis?? Negi ne dėl žavesio jos sliūkinėja Prezidentūros koridoriais?! Gal norite pasakyti, kad ne „damomis“ jos ten įdarbintos?! O gal kad gerai išauklėtas devyniolikto amžiaus “džentelmenas” neturėtų šito pastebėti?
“Damas” kutenantis “džentelmenas” čia yra gerų manierų viršūnė, “inteligencijos” ir “civilizuotumo” ženklas – pasisakymai a là Valinskas skamba nei kiek ne blogiau nei Silvio Berlusconi lipšnūs pasvaičiojimai apie “gerai įdegusį Baracką Obamą” ar Borato (šauniojo žurnalisto iš Kazachstano) verbalinės ekspresijos išvydus nevyriškos lyties individą (tik jau neapsimeskime nustebę: tiek “damos”, tiek “džentelmenai”, tiek “būrai” puikiai supranta, kad galantiškas damų kutenimas tėra tik šiek tiek rafinuotesnis būdas pasakyti “tos moterėlės”, kaip kad frazė “gerai įdegęs Obama” iš tiesų reiškia “tas nigeris” – rafinuotumo čia yra lygiai tiek, kiek reikia norint įveikti anaiptol ne tokį tolimą evoliucinį kelią nuo Borato iki Berlusconi).
O juokingiausia tai, kad tipiškas šio teksto skaitytojas dabar nepagailės jokių supermeniškų ar superdamiškų pastangų, kad tik išsaugotų ir komentaruose pademostruotų savo pasipiktinusią, nustebusią ir nesupratusią diskursyvinę “nekaltybę”: “Ko kimbate prie Berlusconi? Prie ko čia rasizmas?! Jis gi kaip tik labai gražiai pagyrė naujojo JAV prezidento išvaizdą! Visai kaip Valinskas damas – korektiškiau bendrauti politiniu lygiu neįmanoma!”.
Ideologija veikia priskirdama žmonėms tapatybę (“dama”, “nigeris”, “runkelis”), bet nuslėpdama patį tapatybės priskyrimo faktą. Veikia tol, kol pažymėtieji savo žymę laiko natūralia, nepakeičiama “prigimties” ar “daiktų tvarkos” dalimi – kol “damos” mato save “damomis” ir meiliai sukikena pamalonintos eilinio valinsko (vienintelis žaidimas, kurį jos moka žaisti), tiksliau, kol valinskai gali įsivaizduoti aplink save tokių dėmesio trokštančių “damų” publiką (konkrečios “komplimento” adresatės “damomis” gali ir nebūti – ne jos ir ne jų asmeninės reakcijos čia svarbios, tikroji “komplimento” funkcija kur kas platesnė – ne kažką pasakyti apie jas, bet oficialiu valstybiniu lygiu steigti, palaikyti ir normalizuoti būtent tokią bendravimo su kolegėmis strategiją).
Tikslas – ne tų ar kitų “damų” psichologinė būsena, o reanimacija devyniolikto amžiaus socialinių santykių, darymas jų politine, “iš aukščiau” sankcionuota realybe (net jei šiaip koks nors Arūnas nieko apie tai nesupranta).