N.Vasiliauskaitė. Apie amoralumą ir moralę „Pussy Riot“ kontekste

„Ar į vieną amoralumą galima atsakyti kitu amoralumu? “, - tikisi man primesti žaidimo taisykles laidos vedėjas, kažkodėl pagalvojęs, kad dėl jų buvo sutarta. Supraskime, yra du amoralumai : pirmasis – oponentes įkalinęs autoritarinis režimas, kuriam bučiuoja ranką patriarchas, antrasis – „meškiukų desantas“, „Pussy Riot “ ir „Femen“ (šiaip jau skirtingi atvejai). Lygiaverčiai maždaug.

„Ne, negalima “, antruoju prieš pirmąjį mes tik padauginsime pasaulyje amoralumo kiekį (peršasi atsakymas). O gal nesiperša, gal galiu atsakyti „taip, galima“ ir, kartu,
paploti „amoralumui“? Bet kuris atsakymas patvirtintų siūlomą „dviejų amoralumų“ prielaidą, kuri JAU yra pozicija – kraštutinai ciniška ir (taip, taip) AMORALI.

Nes pirmiausia amoralu LYGINTI: demokratines nuotaikas Baltarusijoje drąsinantį pokštą (pliušiniai meškiukai), maldą (neįprastos formos, bet formaliai tai buvo būtent malda, ką pripažįsta patys pravoslavų dvasininkai), medinio kryžiaus nupjovimą (tiktai šiuo veiksmu pasikėsinta į religinį simbolį ar padaryta šiokia tokia materiali žala, tačiau tai pasikėsinimas ne į tikinčiuosius ar krikščionybę, o į jos vardu vykdomą autoritarinę politiką), t.y. protestą prieš represinius Vladimiro Putino ar Aleksandro Lukašenkos režimus ne tik laikyti „amoralumu “, bet dargi lygiaverčiu režimą kritikuojančių žmonių įkalinimui, religijos pavertimui režimą aptarnaujančiu aparatu (štai čia tikrai plati erdvė teisėtai įsižeisti tikintiesiems – ir pareikalauti satisfakcijos iš Kirilo I) ar situacijos nesukontroliavusio diktatoriaus pasipiktinimui.

„Nesikiškime į svetimos valstybės – Baltarusijos – vidaus reikalus, tegul Lukašenka su savo piliečiais daro, ką nori, padėkime (jau padėjome kelis kartus) jam, jei paprašys!“ – o kai griūvanti Sovietų Sąjunga taip atsakinėjo mūsų nepriklausomybę pripažinusiai Islandijai?

„Ar tikslas pateisina priemones? “ – kokia prasme „pateisina“? Filosofas ir diplomatas Niccolò Machiavelli, kuriam (klaidingai) priskiriama ši frazė, kalbėjo ne apie moralinį leistinumą, o apie efektyvumą, apie praktinius dalykus, apie tai, kad gerai parinktos priemonės „galiausiai pateisina (realizuoja, įgyvendina) tikslą“. Nebuvo jis joks imoralistas. Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti. Tai reikštų, kad jam aukojami gyvi žmonės, o tai, galų gale, antikrikščioniška stabmeldystė.

Simboliai nėra neliečiami, ypač, kai virsta kalėjimo sienomis ir ima simbolizuoti nepriimtinus dalykus. Smurtas ir vandalizmas gali reikštis ne tik tam tikrų simbolių naikinimu, bet ir jų steigimu bei reikalavimu priklaupti – viskas priklauso nuo konteksto. Jei smurtu laikote BET KOKIO simbolio nuvertimą VIEN TODĖL, kad jis kažkam vertingas, tai būkite malonūs sutikti, kad ir pjautuvo su kūju uždažyti ar Lenino paminklo nuversti nevalia (o juk taip nemanote ?). Jei nesankcionuotą pasipriešinimą (tarsi būtų sankcionuotų!) režimui suvokiate kaip „chuliganizmą“, tai pasmerkite ir Sąjūdį, kuris irgi „chuliganišku kurstymu“ atrodė tuometinei teisėta save laikiusiai valdžiai. Arba sutikite, kad „laisvė“ jums reiškia tik svetimo smurto pakeitimą savu.

Dar amoralu šūkauti apie moralę bei „pažeistus jausmus“ vaizduojant ultrakataliką-puritoną, bet tokiu nebūnant (ir net nežinant, ką tai reiškia). „Kodėl jos nuogos??? Koks siaubas! Pridenkite akis paaugliams!“ – nors gyvename viešai eksponuojamais nuogais moterų kūnais prisodrintoje kultūroje, kurioje net automobilio nesugebama be jų parduoti. Biurgerį kviečiančios tankiau šnopuoti, status quo aptarnaujančios, pardavimus skatinančios sexy pupytės – normalu ir puiku, „įžeidimu“ jos tampa tada, kai kūną naudoja politiškai, kai atsisako linksminti.

Arba: „Kaip klaiku, koks chuliganizmas!“ baisisi statistinis pavyzdingasis pilietis (net mintis apie menkiausią viešos tvarkos pažeidimą, supraskime, verčia jį krūpčioti), bet perka kontrabandines prekes, slepia mokesčius, šiukšlina pamiškėse, keikiasi „farais“, siūlo kyšius, vagia kaimynų elektrą arba vairuoja taip, tarsi vienas gyventų mieste. (Kaip čia neprisiminsi Garliavos istorijos – „Ar atsiklausėte Mergaitės? O ką apie tai mano Mergaitė – ar pagalvojote??“, tarsi visa mūsų kultūra, išskyrus mistinį pedofilų klaną, būtų sklidina nesuvaidinto jautrumo mažų mergaičių ašaroms!).

Ak, tie moralieji... „Moralės“ – ne kieno kito – vardu liaudies balsai internetinėse platybėse akompanuoja putiniškai deržavai ir reikalauja dar žiauresnių bausmių, gal net mirties „jausmų įžeidėjoms“. Tokie jausmingi, jautrūs, lengvai įsiskaudinantys žmonės, mat... Šiaip jau, amoralu „morale“ vadinti aklą bandos sekimą paskui vadą. Net ne amoralu – čia jau intelekto (teorinio proto) defektas, ne vien praktinio.