Nors ji siejasi su mūsų ištakomis ir tautinėmis vertybėmis, Seimas šią religiją puoselėjančiai „Romuvos“ bendrijai nesuteikė valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad Lietuva pažeidė „Romuvos“ teises ir įpareigojo Seimą atkurti teisingumą. Rudens sesijoje Seime „Romuvos“ klausimas turėtų būti vėl svarstomas. Tad kokio jo sprendimo ir vertinimo galėtume tikėtis?
„Romuva“, susiformavusi iš etnokultūrinio judėjimo dar sovietinės okupacijos metais (įregistruota 1969 m. prie Kraštotyros draugijos), savo pradžioje kaip tik turėjo tikslą gaivinti tautinę kultūrą, gelbėti ją nuo išnykimo ir užmaršties, suvokti bei pažinti ją kaip mūsų prigimtį atspindintį dvasinį paveldą, kuris, siekiant savo pačių gyvybingumo, sielos pilnatvės ir savo individualybės, tokios trapios kintančių vertybių pasaulyje, išsaugojimo, integruotinas į mūsų sąmonę.
Šis „Romuvos“ siekinys išliko ir dabar, tiesa, jis papildytas, išstudijavus bendrijos lyderiams etnologinius ir religijotyrinius mokslinius tyrimus, juose atskleidžiama senovės baltų religijos samprata, taip pat – atkuriamomis, kad ir fragmentiškai, toje religijoje gyvavusiomis dvasinėmis praktikomis. Visa tai laikoma mūsų protėvių pasaulėvaizdžio, vertybių, savosios egzistencijos pirmykščio suvokimo atspindžiu.
Į ką gi orientuotos su mūsų etninėmis ištakomis susijusios praktikos, tie ir dabar mums aktualūs dvasingumo atgavimo veiksmai?
Viena, tai – savosios būties, jos ciklų ir gyvenamosios aplinkos, akcentuojant gamtą, šventumo išgyvenimo restauravimas. Šventybės potyrio atgaivinimas „Romuvos“ laikomas pagrindiniu jos, kaip religinės bendrijos, siekiu, pagrindiniu jos raiškos principu.
Nuo pat XIX a. iki dabar religijotyroje šventybės pajautai kaip religiniam jausmui skiriamas ypatingas dėmesys. Teigiama, jog religijos yra kilusios iš teisioginio šventybės patyrimo, o prigimtinės religijos išreiškia pirminį religingumą apskritai.
Kai kurių religijotyrininkų (N. Söderblomo, R. Otto, M. Eliadės ir kt.) šventybės potyris laikomas religijos esme. Šiuolaikinis žmogus daug ko neteko savo dvasinėje patirtyje praradęs šventybės pojūtį kasdienėje egzistencijoje. Tai yra pastebėjęs dar M. Eliadė, teigdamas, jog „ šiuolaikinis žmogus desakralizavo savo pasaulį ir pradėjo gyventi pasaulietišką gyvenimą“.
O juk mūsų būtis, mūsų žmogiška prigimtis reikalauja šventybės apraiškų potyrių, atsiveriančių mums čia pat. M. Eliadės žodžiais, „visa Gamta gali reikštis kaip kosminė šventybė“. Ši gamtos sakralumo pajauta individui teikia pozityvių emocijų ir patirčių, kurių mes pasaulietiškoje būtyje neretai stingame.
Antra, ką bando atkurti „Romuva“, tai – laiko ir erdvės tam tikras suvokimas ir išgyvenimas, akcentuojant šiose dimensijose sakraliuosius periodus – šventes, kaip sielos pakilimo periodus, ir šventas vietas erdvėje – sakralaus landšafto, dar mūsų sąmonėje tebeegzistuojančio kaip gyvybingų archetipų, pãtirtis.
Šventieji laiko periodai gelbsti mūsų sielą nuo žudančios monotonijos ir teikia jai galimybę periodiškai atsinaujinti, patirti bendrystės jausmus socialinėje plotmėje, o galbūt ir dvasiškai nušvisti, jei to išties trokštame.
Gyvuoja samprata, jog senasis baltų tikėjimas, kartais vadinamas pagonybe, yra kažkas primityvaus, banalaus ir neteiktino, esą senieji dievai yra kažkokia beprasmė fantazija ir atgyvena.
Tačiau gilinantis į mūsų protėvių mąstyseną, jos logiką, jos tyrėjų bei tos tradicijos sekėjų tame įžvelgiama tam tikra idėjų sistema, pasaulėžiūra, kurios esančios mūsų identiteto pamatas, esmė.
Pagrindiniai senovės baltų dievai yra gamtos stichijų, galių suasmeninimas: Perkūnas, Žemyna, Gabija, Bangpūtis. Gamtinė aplinka daro įtakos mūsų tautiniam charakteriui, mūsų individualybei, sielai. Gamtos ryšys su siela, jos būsena neginčytinas, stebėtas ne tik mūsų protėvių, bet ir šiuolaikinės visuomenės.
Nuo seniausių laikų manyta, jog reikia sugyventi su savo gamtine aplinka, kitaip ji mums keršys blogais padariniais. Todėl Žemė, ugnis, vandenys, jų telkiniai, medžiai ir miškai gerbti, laikyti šventais, kuriuos drausta teršti ir niokoti. Toks gamtos gerbimas turėtų rasti atbalsį dabartinių ekologinių judėjimų siekiuose – švarios gamtos ir atmosferos!
Popiežius Jonas Paulius II 1993 m. lankydamasis Lietuvoje išlipęs iš lėktuvo pirmiausia pabučiavo žemę, reikšdamas pagarbą mūsų kraštui ir amžinajai visuotinai pripažįstamai vertybei. Šitaip pademonstruota, kad prigimtinės kultūros vertybės ir krikščioniškosios gali būti suderintos, kad jos mumyse pagrečiui gali gyvuoti, maitindamos sielą iš skirtingų šaltinių.
Nei graikai, nei romėnai savo mitologijos, senųjų dievų nelaiko beverte, neišsaugotina liekana. Priešingai, įvairiopuose šaltiniuose paliudyta, meno kūriniuose įtvirtinta šio pobūdžio archaika laikoma nekvestijonuotina vertybe. Ar neturėtume ir mes puoselėti savo dvasinį palikimą, savo senąsias tradicijas, jei tai atgimsta ir šiais laikais naujomis formomis?
Pastaruoju metu pastebėta, jog visuomenė išties domisi senovės baltų kultūra, kad ji dabartinei visuomenei yra neabejotinai reikalinga. Be mokslinio tyrimo humanitarinio profilio institutų, tuo rūpinasi Etninės kultūros veiklos taryba, Vilniaus (ir kitų miestų) etninės kultūros centrai, Nacionalinis kultūros centras, Lietuvos nacionalinis muziejus, Prigimtinės kultūros institutas, Tradicijų centras „Būties ratu“, vykdantys etninės kultūros tyrimo, puoselėjimo, sklaidos ir edukologinę veiklas.
Visuomenės orientaciją į savąją kultūrą demonstruoja gausūs Lietuvoje fokloriniai ansambliai, kurių pasirodymus kas savaitę matome LRT laidoje „Duokim garo“. Nuo 1995 m. kasmet vasaros pabaigoje vyksta leidyklos „Dangus“ rengiamas baltų kultūros festivalis „Mėnuo juodaragis“, gausiam dalyvių būriui pristatantis senųjų tradicijų palikimą, naujausius baltų religijos ir mitologijos tyrinėjimus, ekologines idėjas ir post-folklorą.
Šią vasarą teko apkeliauti Lietuvoje besikuriančius ar jau senokai egzistuojančius mitologinius parkus. Minėtini Vilniuje Balsių mitologinis parkas, Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas (važiuojant iš Vilniaus link Kernavės), Baltų mitologijos rekreacinis takas Sausdravuose (Darbėnų sen., Kretingos r.), Juodkrantės Raganų kalnas, Naisių mitologinis parkas (Šiaulių r.), Sirvėtos regioninio parko pažintinis mitologinis takas (Švenčionių r.). Pastarasis parkas, aplankytas visai neseniai, nustebino ne tik puikiai gražiame miške įrengtu taku prie kaimo Šventa, bet ir prie šio tako išdėstytomis įžymių menininkų sukurtomis simbolinėmis senovės lietuvių dievybių skulptūromis. Tiesa, populariojoje mūsų etninio paveldo sklaidoje kartais pasitaiko ir primityvumo, kas turbūt yra neišvengiama, bet greta jų esama ir tikrų mūsų tradicinės kultūros perliukų.
Šiauliuose šio miesto turizmo informacijos centro darbuotojų yra parengtas tarptautinės reikšmės kultūros turizmo maršrutas „Baltų kelias“ (2145 km. ilgio), apimantis kuršių, žiemgalių, sėlių kadaise gyventas teritorijas Lietuvoje ir Latvijoje. 8 teminiai maršrutai pažymėti žemėlapyje, padėsiantį patiems keliautojams susirasti lankytinas vietas ir pažinti jau nebeegzistuojančių baltų genčių praeitį.
Visai neseniai praėjo rudens lygiadienis, gamtos ciklų kaitos šventė. Ji sutapo su Baltų vienybės diena, kurią 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai paskelbė esant atmintina data, siejant tai su Saulės mūšio diena rugsėjo 22-ąją. Ši, galima sakyti, dviguba šventė buvo plačiai, kone visuotinai švenčiama.
Prigimtinė kultūra, taip pat ir pastangos atgaivinti prigimtinę religiją, besireiškiančios Lietuvoje įvairiomis formomis, turėtų būti puoselėjamos. Nekirskime šakos, ant kurios patys sėdime! Juk tai – mūsų individualybės išsaugojimo, mūsų išlikimo garantas.
