Kur pasirodo? Šiame interviu. Kaip pasirodo? Paklaustas apie patarėjų pasitraukimo priežastis, atsako: „[...] žmonės dirbdami įsitikina, koks pragariškas yra politiko darbas.

Kai kurie iš tų žmonių turi šeimas ir mažus vaikus ir kai kurie iš jų abejoja ateidami, netgi teigia, kad tai gali sukliudyti, prieštarauti vienas kitam.

Matyt, įvertinę visas galimybes ir kad ateityje lengviau nebus, jie priėmė tokį sprendimą ir aš tokį sprendimą palaikiau, nes manau, kad savo tiesioginį darbą žmonės turi dirbti visu šimtu procentų ir, jeigu galima, dar šiek tiek daugiau. Ir niekas neturi trukdyti“. Tik tiek. Štai ir viskas.

Skaitome dar kartą: čia tikrai pasakyta, kad patarėjai atleisti DĖL TO, kad turi vaikų (ir tas faktas nuslėptas įsidarbinant, jei pirma priėmė)? Kad apskritai atleisti (vėliau daug kur percituota sutrumpintai, išmetus kaip nereikšmingą fragmentą „Matyt, įvertinę visas galimybes ir kad ateityje lengviau nebus, jie priėmė tokį sprendimą ir aš tokį sprendimą palaikiau, nes […]“, kuris atskleidžia patarėjų pasitraukimą įvykus būtent jų pačių iniciatyva)?

Kad, Prezidento nuomone, vaikų turintys darbuotojai iš principo blogesni? Kad šeima niekam neturėtų būti svarbiau už darbą (tuomet būtų kaip tik nepatenkinęs jų prašymo ir pasitraukti neleidęs, arba bent išsakęs nusistebėjimą tokiu „neprotingu“ pasirinkimu)? Nieko panašaus. Atvirkščiai: išsako supratimą ir pagarbą darbuotojų prioritetams, kokie jie bebūtų.

Į darbą žmonės priimami tam, kad tą darbą dirbtų (gerai ir visą: „šimtu procentų“), o ne kad darbo sąskaita darytų kažką kita (pvz., vaikams popierines kepuraites klijuotų: svarbu gal ir įdomu, bet ne darbdaviui): nieko šiame teiginyje nei skandalingo, nei neįprasto, nieko, ko pagrįstai nemano bemaž absoliučiai visi.
Nida Vasiliauskaitė

Bet gal raktinės frazės – „dirbti visu šimtu procentų“ ir „niekas neturi trukdyti“? Ne, jos irgi neimplikuoja nei kad vaikai būtinai trukdo, nei kad jų turintys neatlieka savo tiesioginio darbo „visu šimtu procentų“: tik GALI neatlikti, kaip kad gali ir dėl daugybės kitų, gražių ar negražių, su vaikais nesusijusių priežasčių (pomėgio klausytis muzikos, sportuoti, lošti, ilgai miegoti ar sodininkauti...), kurios nerelevantiškos tol, kol atlikimui netrukdo. Kalbama čia ne apskritai, o apie tuos, kurie patys teigė, kad jiems – konkrečiai jiems – trukdo.

Ir taip, į darbą žmonės priimami tam, kad tą darbą dirbtų (gerai ir visą: „šimtu procentų“), o ne kad darbo sąskaita darytų kažką kita (pvz., vaikams popierines kepuraites klijuotų: svarbu gal ir įdomu, bet ne darbdaviui): nieko šiame teiginyje nei skandalingo, nei neįprasto, nieko, ko pagrįstai nemano bemaž absoliučiai visi – nejau, padėjėjui panūdus pasitraukti dėl šeimyninių aplinkybių (darome prielaidą, kad čia – tikrai tikroji, o ne mandagi formali priežastis), padorus prezidentas turėtų su ašaromis maldauti jo persigalvoti, tiesiogines pareigas sumažinti iki minimumo, o atlyginimą palikti tą patį ir dar pridėti?

Kažkas labai blogai su logika, jei nuoširdžiai sugebama perskaityti tą išpažinimą šitaip. O jei nenuoširdžiai – kažkas dar blogiau su morale. Ir nesvarbu – esate ar nesate jo simpatikais: kalbame ne apie tai.
Nida Vasiliauskaitė

Kokios būtų priešingos nuostatos („darbą leistina atlikti prastai, kai kas jo kokybei tegul trukdo“) implikacijos?

Pvz., tarptautinės politikos klausimu patarėjas atmestinai parengė ataskaitą, pavėlavo informuoti, nepatikrino, supainiojo faktus, datas, pavardes ar duomenis, nes tuo metu pirko trimetei dukrai triratuką: nieko tokio – ten tik tarptautinė sutartis, o čia – net triratukas? Arba kuklesnis atvejis: leidykla pasamdo vertėją.

Šis išverčia blogai ir teisinasi: aplink mane nuolat maži vaikai zirzia, negaliu susikaupti. Leidykla daugiau jo nesamdys ne dėl to, kad jis vaikų turi, o kad blogai atliko savo darbą (dėl vaikų, dėl žiurkėnų ar dėl alpinizmo – jau kitas reikalas, jo, o ne leidyklos). Turėtų samdyt?

Bet čia dar ne viskas. Tame pat interviu G. Nausėda pridūrė atmetęs galimybę dalyvauti didžiojoje politikoje prieš dešimt metų, kadangi tuomet dar nebuvo užaugę jo paties vaikai.

Atrodytų – „atsakingos tėvystės“ išpažinimas, turįs pamaloninti progresyvius rinkėjus: žiū, vaikai jam svarbūs, labiau net už politinę karjerą, dalinosi rūpesčiais su žmona, užuot tradiciškai užkrovęs visus jai vienai.

Bet ne, būtent progresyvieji ir pasipiktino: koks niekšas, jis, esą, mano, kad, (a) kol vaikai maži, negalima politika užsiimti ir (b) kol esi jaunas – privalai užsiimti vaikais, o ne kuo kitu! Ne, nemano. Bent nieko tokio nepasakė.

Kažkas labai blogai su logika, jei nuoširdžiai sugebama perskaityti tą išpažinimą šitaip. O jei nenuoširdžiai – kažkas dar blogiau su morale. Ir nesvarbu – esate ar nesate jo simpatikais: kalbame ne apie tai.