Nida Vasiliauskaitė. Uždažyti vėliavą

Žinoma, nelyginu LGBT vėliavos kūjui su pjautuvu ar LGBT aktyvizmo – komunizmui, bet analogija gana tiksli savo proporcija: santykis tarp simbolio ir juo simbolizuojamos grupės susiklostė toks pat. Vaivorykštinė vėliava nėra „tiesiog LGBT žmonės“ – tai visiškai arbitralus ženklas (griežtai kalbant, būtent todėl – ženklas, ne simbolis), netalpinantis savyje nieko homoseksualaus ar neheteronormatyvaus, su pažymėta grupe susijęs dar mažiau nei pjautuvas – su valstiečiais (su jais vis dėlto šiek tiek susijęs – kaip to meto derliaus nuėmimo įrankis), ji jau seniai tapo signalu specifinio aktyvistinio elgesio ir logikos, reakcija į ją – reakcija į tokį aktyvizmą, automatiškai nekonvertuojama į „neapykantą LGBT“.

Kokį „tokį“? Nagi sąmoningą kryptingą realijų pritempinėjimą prie savos išankstinės schemos, atsisakant matyti ir girdėti tikrus oponentų motyvus, pasimėgavimą aukos vaidmeniu gaminant aplink „homofobus agresorius“, neretai – lygioje vietoje. Taip nesielgia tas, kas ieško draugų ir tikisi supratimo, kas nori socialinės taikos ir tolerancijos – taip elgiasi tas, kas sąmoningai nori konflikto, „dviejų Lietuvų“ ir progos pozuoti fotosesijai pirmojoje (kuri – bevertė, jei nėra tų kitų, bjaurių-purvinų-piktų, kvailesnių, tamsesnių, provincialių, mažiau uždirbančių, juokingų), o antrąjai – apriboti bent jau žodžio laisvę.

Sakote, netiesa – akcija požeminėje perėjoje tenorėta padidinti LGBT matomumą, atkreipti dėmesį, jog LGBT nariai – ne monstrai iš tolimos antipodų žemės, o draugai, kolegos, pažįstami? Gerai, įsivaizduokime tikrą, realų homofobą, kuriam akcija, esą, ir skirta. Eina jis savo įprastu keliu – ir štai prieš akis monumentali akinančiai spalvinga vėliava tujina jį skelbdama įtarimą, jog galbūt pašto kurjeris, vakar atnešęs jam siuntą – gėjus.

Ką daro homofobas? Netikėta simpatija kurjeriui užlieja akimirksniu širdį, o dar tos spalvos! Homofobija tirpsta lyg sniegas, nutviekstas pavasario saulutės. Rimtai? Jums taip būtų, jei būtumėte homofobas? Ne, nes nebūtumėte homofobas? Neįmanoma: homofobai – ne žmonės gi, o monstrai iš atokios salos pažinaus pasaulio pakrašty?

Kodėl perėja? Graffiti ir tagavimo vieta. Visų ir niekieno. Taip, ir LGBT. Bet ne, LGBT vardu ne šiaip pataginama: dabar ši visų ir niekieno zona – mūsų, graffiti-free! Graffiti zonoje būtinai kas nors pasipriešins tokio masto privatizacijai, net jei tema būtų visai kita, būtinai ką nors užrašys ar užteplios, jei ne priešiškai nusiteikę kiti aktyvistai, tai pavieniai asmenys, bet dabar pasipriešinimas automatiškai bus traktuojamas kaip išpuolis prieš LGBT, kaip neapykantos aktas ir rodiklis – ir bus galima kaltinti „tamsią visuomenę“.

Šito nenumatyti neįmanoma – šitai ir buvo numatyta, šitas efektas būtinai bus, nes perėjoje vaikšto visokie žmonės, praeis ir koks homofobas arba išlies susierzinimą tas, kas tiesiog nenori, kad požeminės perėjos sienos jam pamokslautų. Todėl taip, tai sąmoninga provokacija.

Pavyko: atsirado trispalvė. Ne svastikos, ne bjaurūs išsiplūdimai LGBT adresu, o trispalvė. Kodėl? Todėl, kad veiksmas vyko Kovo 11-ą ir suprastas kaip insinuacija vieną, valstybinę, vėliavą pakeisti kita, partikuliaria. Be pagrindo? Organizatoriai to mintyje neturėjo? Gerai, kodėl tada būtent Kovo 11-a? Proga visiems švęsti laisvę? Gal ir proga, tačiau išreikšta būdu, kuris sukėlė iš anksto nuspėjamą poliarizaciją ir galėjo tik padidinti priešiškumą vienos visuomenės dalies kitai: ne heteroseksualios daugumos neheteroseksualiai mažumai, o nuosaikios tolerantiškos daugumos rėksmingai, užsipuldinėjančiai, pamokslaujančiai, kaltinančiai, pajuokiančiai aktyvistų kultūrėlei (kurios didelė dalis, beje, irgi heteroseksuali).

Trispalve siekta tikrai ne išreikšti neapykantą ir pranešti „LGBT – lauk iš Lietuvos!“ (kaip rutiniškai atkakliai vaizduojama pirmosios vėliavos simpatikų pusėje, nors savo neteisumu jie gali nesunkiai įsitikinti skaitydami, ką iš tiesų sako pravardžiuojamieji „patriotais“), o atsiimti sieną ir pažiūrėti, ar bus išdrįsta „visus“ simbolizuojančią trispalvę, savo ruožtu, uždažyti.

Išdrįsta daugiau: pavadinti jos pasirodymą „terorizmo aktu“, užpiešti rožinį trikampį (homoseksualių kalinių ženklą nacių koncentracijos stovyklose) su prierašu „Tyla = mirtis“, kas, savo ruožtu, de facto lygu teiginiui, jog užpiešti vienoje perėjoje LGBT simbolį yra tapatu arba labai artima valiai kankinti ir žudyti, o aktyvizmu persisotinusi Lietuva – beveik Trečiasis reichas. Stipru, ar ne? Ir jokio pasimėgavimo pačių prisiimtu aukos vaidmeniu – tik gynyba.

Galima dar ir apkaltinti „[valstybinės] vėliavos išniekinimu“, puikiai suprantant, kad žmonės, kurie ją nupiešė, tikrai ją gerbia, jų intencijos kitos; nupiešimas/iškabinimas išniekinimu šiaip jau nėra, o štai apipiešimas, nuplėšimas ar nutrynimas – yra. Tačiau, dar kartą, čia – tik purvina perėja; trispalve uždažyta, ji be reikalo pretenduoja tapti šventa, ir atkartoja primestą pirmosios vėliavos atsiradimo logiką: nedrįskite čia daugiau daryti nieko, graffiti-free.

Visa įvykių grandinė – graudžiai komiška. Abiejų vėliavų ten nereikėjo. Tačiau yra skirtumas dar ir toks: pirmu atveju, provokacija pradeda žaidimą ir siekia įsteigti valstybiniu mastu tai, ko nėra – „neapykantą LGBT“; antru, provokacija atsako parodydama tai, kas yra – netikėtai iškalbingą pirmųjų aktyvistų (ne LGBT, o aktyvistų) priešiškumą pačiam valstybingumui, intelektiniam sąžiningumui ir socialinės taikos idėjai.