Nebus, kad mokytojai nesiskųstų. Nepriklausomai nuo atlyginimų. Nes neįmanoma deramai, adekvačiai, pakankamai atlyginti už šitokį svarbų, šitokį būtiną, šitokį garbingą, kilnų, naudingą, pasiaukojantį ir dideliausias kompetencijas numatantį darbą, o dirba jį ištisa armija diplomuotų specialistų.

Jie gali streikuoti. Kartais streikuoja. Dažnai grasina, kad streikuos. Baisu, kai streikuoja ugniagesiai, medikai, ūkininkai, šiukšliavežiai ar autobusų parkas, bet kai streikuoja mokytojai – daug, daug baisiau!

Gaisrai juk nutinka retai (streiko metu veikiausiai tesudegs koks vienas kitas trobesys), medikų streiko metu sveikųjų dauguma išliks sveikais, neišvežtos šiukšlės tesmirdės kelias dienas, negausim laiku nusipirkti daržovių ir pieno, pavėluosim į darbą, bet, štai, jeigu mokyklos atsilapos ir išleis į gatves savąją darbo medžiagą, tądien praradusią įprastinę lygčių sprendimo, deklamavimo, antrosios asmenuotės kartojimo ir kroso bėgimo dozę, žala bus nebemateriali, materialiai nekompensuojama: atsivers sunkiai užpilama edukacijos duobė.

Tad kas bus, jeigu taip – ne dieną ar dvi, o ilgiau? Kas, jeigu kantrybės netekę pedagogai mes savo veiklą, pvz., pusmečiui? O jeigu, horribile dictu, apskritai persikvalifikuos? Vos keletas metų – ir išdygs neraštinga nemokslinga karta, be jokios ateities šiuolaikinėje visuomenėje.

Kognityvinė praraja skirs ją nuo ankstesnių, iškart matysis: štai šis ar ši nesimokė mokykloje, todėl nežino, ką žino aplink visi normalūs kiti (nei Žalgirio mūšio datos, nei kad metalai oksiduojasi, nei kuo barokas nuo gotikos skiriasi, nei kiek narių mūsų Seime, nei integralo apskaičiuoti…)! Vėl stos „tamsieji amžiai“.

Ar ne? Ne. Pabūsiu radikalu ir pasakysiu, kad karalius nuogas: permanentinis mokytojų streikas mūsų ne pelkėse ir ne daraktorių kaimuose pasklidusioje, seniai masiškai raštingoje ir internetizuotoje visuomenėje neturėtų jokių – visiškai jokių – blogų pasekmių tolesniam populiacijos raštingumui ir edukacijai.

Nes, pirma, gausybės mokykloje mokomų dalykų absoliuti dauguma nebežino mokyklą pabaigusi ir palikusi, kuo nesunku įsitikinti bet kuriuo metodu: nuo buitinio pokalbio ir sąžiningo savos atminties perkratymo iki statistinių apklausų. Tad jų išklausymas vaikystėje visuomenės funkcionavimui nerelevantiškas.

Antra, reali mokymo turinio apimtis lengvai išsitenka maždaug vieneriuose ar dvejuose metuose, visa kita – begalinis kartojimas, zulinimas, „įtvirtinimas“, t. y. laiko gaišimas. Laiko, kurį gabesni mokiniai skirtų išties mokymuisi ir išmokimui, jeigu ne mokykla.

Trečia – tos negausios žinios, kuriomis išties disponuojama, įgyjamos ne mokykloje, o šalia mokyklos ir nepaisant jos (pvz., užsienio kalbos niekas niekada normaliai neišmoko mokykloje, nors mokėsi dešimt ar dvylika metų ir gavo gerus pažymius, bet išmoko, jeigu žiūrėjo filmus, keliavo, bendravo ar skaitė).

Mokykla viena pati nepadaro nei išsilavinusiu, nei informuotu apie menus ir mokslus, nei netgi elementariai raštingu.

Pasekmės būtų tik socialinės: (a) pedagogų nedarbas ir/ar rekvalifikacijos problemos, (b) socialinės inžinerijos (švietimo politika – jos numylėtasis instrumentas) rimti sutikimai (sunkumai suminkyti šviežią „masę“ į gerai dresuotą nebešviežios įpėdinę).

Tą, beje, puse lūpų pripažįsta ir patys edukatoriai: tikroji mokyklos paskirtis – disciplinavimas, „užimtumas“, socializacija.

„Išmokti būti tarp kitų“, „pritapti“, prisitaikyti, sužinoti gausybę implicitinių slaptų taisyklių, kurios neturi nieko bendra su mokslais ir intelekto lavinimu, bet viską bendra su tos vietos, to laiko kiemo-gatvės-turgaus etika, kurią galima apibendrinti imperatyvu „nekišk galvos iš dėžės“.

Jei būčiau parlamentas – abiem rankom balsuočiau už šias socialines pasekmes. Jei būčiau imperatorius – tiesiog pasirašyčiau dekretą. Ir tegul mokytojai skundžiasi – tegul džiaugiasi visi kiti.