Kažkas pagyrė, pabandė įsiteikti, pelnytai ar nepelnytai įvertino teigiamai, kadencijai baigiantis ėmė perteklingai sveikinti ir dėkoti – atgal šaudo palyginimų su Stalinu-Hitleriu-Putinu, pasibaisėjimų ir perspėjimų raketos. Iš kairės ir iš dešinės.
Nesenas pavyzdys – Aloyzo Sakalo straipsnis „Ar verta pagarbos prezidentė?“. Verta ar neverta – klausimas kitas nei „Ar prezidentė tyliai pakeitė demokratinę Lietuvos politinę santvarką diktatūra?“, kurį tačiau straipsnis kelia, ir kelia retoriškai (supraskime: be abejo, taip!).
Girdėdamas šitokią šiurpią žinią, virsti grynuoju dėmesiu ir lauki įrodymų.
Bet veltui: vietoje jų – tik abstraktus paminėjimas Grybauskaitės klaidų ar nepateisinamų, keistokų sprendimų (nereikia būti diktatoriumi, kad taip darytum, tai viena; antra – diktatoriams toks elgesys būdingas ne labiau nei visiems kitiems žmonėms, o diktatūrai kenksmingas tiek pat, kiek ir demokratijai).
Ir smūginis finalas (cituoju): „Bet kada sužinai, kad į Prezidentūrą iškviestiems pareigūnams nepasiūloma kavos vien dėl to, kad jie iš baimės drebančiomis rankomis „nenulaiko kavos puodelio ir aplaisto kilimą“, tai […] Sakykite, gerbiamieji skaitytojai, kuo tokia „demokratija“ skiriasi nuo diktatūros?“ Išties: nutildyti skeptikai tyliai rūko kamputyje.
Ir tai dar ne viskas (cituoju toliau): „Pridėkime dar paslaugius žurnalistus, kurie įsiteikdami Prezidentūrai yra pasiruošę giedoti himnus, kurti filmus bei rašyti knygas pilnas liaupsių prezidentei ir apipilti purvu bet kurį prezidentei nepalankų politiką.
Pridėkime prie viso to lojalias prezidentei jėgos struktūras ir turėsime apibendrintą „lietuviškos demokratijos“ vaizdą“. Na, kaip čia švelniau pasakius: šalis, kurios jėgos struktūros būtų nelojalios prezidentei, tą prezidentę gražiai kariniu būdu likviduotų.
Prezidentė ar prezidentas pagal Konstituciją yra vyriausias valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, tad, labas rytas: jėgos struktūros būti jai ar jam lojalios, normaliomis sąlygomis, PRIVALO. Demokratijoje taip pat.
Ir ne, demokratija nedraudžia įsiteikti: troškimas pasišildyti prie galios židinio demokratinei populiacijai būdingas kaip ir visai kitai žmonijai – demokratija nedaro savų piliečių didesniais ar kilnesniais.
Faktas, kad kažkas kažką liaupsina ar (gerai, patikėkime) virpėdamas įtakingo asmens akivaizdoje išlaisto kavą, savaime dar nereiškia, kad tas kažkas buvo mirtinai prigąsdintas ir priverstas: taip gali būti, bet dažniausiai nebūna, dažniausiai užpakalis bučiuojamas dar net nespėjus jo atsukti ir paprašyti – avansu, savanoriškai. Tad ne, nieko tas neįrodo.
Jau nekalbant apie įkandin pasirodžiusį kito garbaus socialdemokrato, Broniaus Genzelio, straipsnį, kuriame šis rimtu veidu praneša dar demokratiniais laikais pats, faktiškai, tą Grybauskaitę prezidente mums ir parinkęs. Sutiko Briusely niekam nežinomą biurokratę, kavos (vėl kava!) pakvietė, šnektelėjo – ji linktelėjo, ir žodis tapo kūnu.
Neapdairiai. Dabar gailisi, mat paaiškėjo baisi diktatorė besanti: „tamsi biografija“ (vietoje sukonkretinimo – akies mirksniukas: sapienti sat), plius dar sovietiniais laikais kažką dėstė (neapdairusis Grybauskaitės paskyrėjas pats, be abejo, nedarė nieko panašaus). Linksmas tekstelis, išplepantis netyčia kur kas daugiau apie tapetus jo autoriaus kambario, nei apie tai, „kaip gimsta diktatūra“ (o žadėjo).
Ką noriu pasakyti? Kad Grybauskaitė – puiki prezidentė? Anaiptol.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kas iš tiesų jo nusipelno ir yra įdomu: ši keista, reguliariai išnyranti gandasklaida, merkianti akį ir bauginanti „diktatūra“ – kodėl ir kieno ji yra.
Didžiai netikėta, kad išraiška nepritarimo valstybės priekin išstumtos kompromisinės funkcionierės – apie nieką nedisponuojančios „nesuderinta“ nuomone – charakteriui ar veiksmams įgauna būtent tokį pavidalą.
Mat fiureriais nei imperatoriais nebūna žmoneliai, neturintys teorijų apie pasaulį, negebantys patys sau pasirašyti kalbų ir lemenantys banalybes iš popierėlio. Nebūna jais nei pilki etatiniai life-long biurokratai.
Jos problema būtent tokia: ji tik užpildė vietą. Jei kažkur kažkas ir rezga diktatoriškus planus, tai ne butaforija ir ne pėstininkai.