Tačiau dabar užtarsiu. Nes triukšmas dėl rugpjūčio 2 dienos jo eilių socialiniame tinkle Facebook yra pavyzdys arba groteskiško absurdo, arba keisto (ir nežinia kam naudingo) piktavališkumo.

Tiksliau, ne dėl eilių, bet dėl vieno ten figūruojančio žodžio. Štai jis, baisusis: „žydelka“!

Nerimaudama dėl saugumo, Vilniuje užsidaro sinagoga, o Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky teigia asmeniškai įsižeidusi. Žodis, mat, pirma, pasirodė spaudoje, antra, ne kieno kito, o Antrosios Lietuvos Respublikos simbolio lūpose, trečia, yra savaime pavojingai šlykštus ir veikia kaip kibirkštis parako statinėje.

Kas tiksliai, kaip, kodėl buvo pasakyta – nebesvarbu: žodžiai esą turi fiksuotas nekintamas prasmes ir reiškia patys vieni, vis tą patį (jei taip, tai visuomenę be nuostolių galima patikėti dirbtinio intelekto algoritmų priežiūrai: suskaičiuoja, kas, kur, kaip dažnai ir kiek kartų ištarė raktines frazes, sumuoja ir skelbia antisemitizmo indeksą; jei taip, tai žmogus nesiskiria nuo boto).

Laimei, taip nėra. Laimei, žodžių prasmės priklauso nuo konteksto ir autoriaus intencijų, o taip pat kinta bėgant laikui (pvz., „terrific“ interneto generacijai reiškia ne „siaubingas“, o „nuostabus“, o „pathetic“ jau keletas šimtmečių yra nebe „patoso [kilnaus jausmo] sklidinas“, o „apgailėtinas“).

„Žydelka“, pasak Lietuvių kalbos žodyno, yra tiesiog „žydė“, moteriškas žodžio „žydas“ atitikmuo: nieko blogiau, nieko daugiau (tiesa, patį seniai įsitvirtinusį „žydą“, kartu su „žyde“, galima laikyti nelabai gražiu rusicizmu, kuris nelabai gražus ne dėl to, kad rusicizmas, o dėl to, kad rusų kalboje turi būtent užgaulų antisemitinį atspalvį, skirtingai nuo neutralaus „jevrei/ka“; bet kitokio šio metu lietuvių kalboje nėra).

Vėliau išties tapo niekinamuoju – ir būtų toks, jei kas dabar ištartų vietoje „žydės“ apsimestinai tarsi neutralų (lengvai niekinamuoju, nuo jo nesklinda neapykanta, grasinimai ir šleikštulys, tuo labiau – Aušvico krosnių dūmai: ten pasitelkti žodžiai buvo kur kas stipresni).

Bet V. Landsbergis jį ištarė ne taip! Ne tam, kad įžeistų. Ne todėl, kad nežinotų. Ir ne netyčia leptelėjo, atsipalaidavus liežuviui, tarsi privatybėje pats būtent tokį vartotų vietoje „žydės“.
V. Landsbergis jį ištarė ne taip! Ne tam, kad įžeistų. Ne todėl, kad nežinotų. Ir ne netyčia leptelėjo, atsipalaidavus liežuviui, tarsi privatybėje pats būtent tokį vartotų vietoje „žydės“.
Vytautas Landsbergis

Eilėraštis yra mažutis filosemitizmo manifestas. Eiliuotas politinis geros valios, simpatijos ir santarvės pareiškimas. Dar daugiau: raginimas antisemitais nebūti, kreipiantis į tuos iš jų (vis dar TS-LKD elektorato lauke), kurie ne šiaip patologiškai blogi ir trokšta kraujo, o nori kažko gero, jaučiasi giną Lietuvą, tautą ir krikščionybę.

Jis skamba taip: „Ir visiems broliams lietuviams/ sakau ir sakau iš tikrųjų/ jau ketvirtį amžiaus:/ niekada nepamirškite/ kad Dievo Motina kuriai/ meldžiamės kurios užtarimo prašome/ buvo šventa žydelka.“

Tai yra: antisemitinantis lietuvi, tu, kuris nemėgsti „žydelkų“, tu, kuris kartu laikai save krikščionimi, būk informuotas, kad Šventa Marija, prieš kurią klaupiesi, irgi yra tokia „žydelka“, o tau brangi Lietuva – Marijos žemė!

Geras krikščionis antisemitu būti negali ir neturi. Krikščionybė judaizmą gerbia, save įprasmina ir steigia jo atžvilgiu, ne kartą gynė žydų bendruomenes nuo pogromų.

Nematyti ir nesuprasti šito pranešimo – įspūdinga. O kurstytojiška ir pavojinga – ne jį parašyti ir paskelbti, bet reaguoti „žydų vardu“ kaip Faina Kukliansky (taip potencialiai alienuojant išpuolio absurdą matančius liberalius arba aplink senąjį TS-LKD branduolį susitelkusius piliečius). Kuri, beje, prieš penkerius metus interviu „Respublikai“ teisino išties antisemitinę to meto neonaciukų eitynių retoriką ir vizualizaciją (teisino ne „nieko tokio, be reikalo neeskaluokime“ prasme, o irgi apsimesdama, kad nesupranta ir nemato).

Klausimas lieka ir intensyvėja: kas vyksta, kam ir kodėl naudinga užsipulti Sąjūdžio ledlaužį?