Kodėl? Nes (cituoju gretimą, vadinasi, pastarąjį įvertinimą plėtojantį arba pagrindžiantį sakinį) „skaito knygas ir kalba improvizuodami, semdamiesi iš solidaus kultūrinio „backgroundo“.
Rimtai: jei „knygas skaitai“ (t. y. esi skaitęs kokias tris arba penkias, o vieną netgi prisimeni) – esi Intelektualas, o jei „rašai“ (pvz., skelbimus, linkėjimus ant atvirukų, kanceliarines ataskaitas arba orų prognozes) – rašytojas, o jei savaitgaliais triskart skersai perplauki baseiną – jau ir plaukikas. Moki įspirti – aikido meistras.
Moki išvirti bulves – konditeris... Pasisveikinti ir „Aš tave myliu“ penkiomis kalbomis – poliglotas.
Iš tiesų Prezidento rinkimuose įdomus ir naujas yra ne pasirinkimas ir ne asmenybės, o būtent šis padėties pateikimo metodas, toli gražu neapsiribojantis minėto apžvalgininko nuomone, o tapęs bemaž visuotiniu žiniasklaidos ir įvairiausių ekspertų kalbos tonu.
Yra problema: rinkėjai vangūs, politinėmis partijomis pasitikėjimas žemas, programų skirtumai aptinkami nebent pincetu, politikai visai teisėtai laikomi prisukamais medinukais: reikiakažkądaryti.
Yra ir sprendimas: paskelbkime, jog dabar bus kitaip – atėjo „asmenybių metas“! Tiesiog paskelbkime. Ir nepamirškime dažnai kartoti.
Pervadinkime „asmenybėmis“ senus medinukus ir pasakykime, kad kalba jie patys. Mechanizmų traškėjimo, užleidus tinkamą garso takelį, beveik nesigirdės, o sudėties juk niekas neskaitys, tik antraštes.
Svarbu etiketes išspausdinti gerame popieriuje, maketą patikėjus patyrusiam dizaineriui. Gaudeamus igitur: pagaliau turime naują produktą!
Esmė ta, kad palyginti su Dalia Grybauskaite ar bet kuriuo ankstesniu prezidentu, o taip pat su likusiais, „asmenybėmis“ nepripažintais kandidatais, šiedu, „kaip asmenys“, nėra jokie kokybiškai kitokie: nei intelektualesni, nei tikresni, nei mažiau biurokratai, nei labiau charizmatiški. Nei gyvesni, nei didesni, nei patys.
Užsienio politikos (pagrindinio ir tiesioginio Prezidento/-ės užsiėmimo) vizijos – tiek pat turiningos, kiek ir daugumos kitų, o improvizuotu kalbėjimu išsiskiria veikiau Saulius Skvernelis (kas, jo atveju, deja, nereiškia nieko gero).
Beje, vienam didžiausių pastarojo išsišokimų – idėjai perkelti ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę (už kurią jis buvo pagrįstai pasmerktas, kuri, tačiau, yra visai logiška Lietuvos sprendimo susilaikyti dėl Jungtinių Tautų rezoliucijos, smerkiančios Izraelį, tolesnė implikacija) – abi „asmenybės“ (išvengdamos pajuokos ir pasmerkimo) netiesiogiai potencialiai pritaria, aną susilaikymą balsavime palaikydamos.
Kiek, ką ir kaip gausiai jos semia, kalbėdamos, iš V. Laučiaus minėto kultūrinio backgroundo, galima patikrinti bet kuriame interviu: maždaug apvalų nulį, nebent erudicijos ženklais laikomas pajėgumas įterpti į programinį pasisakymą žodį „įkvėpimas“ (pvz., tokiame sakinyje: „Reikia rasti įkvėpimo, kuris leistų išsaugoti tai, kas mano manymu ES yra svarbiausia, tai yra vienminčių solidarumo vertybė.“) arba „kaip tarė Šaunusis kareivis Šveikas“...
Arba gebėjimas, viešaryšininkų patarimu, jei ne pačiam suregzti, tai užsakyti graudžią istoriją „TV Savaitės“ skaitytojoms stiliuku „iš vargo į žvaigždes“: ak, aš mažas paprastasis, gyvenau bendrabuty be rankenų, Snikerį į tris dalis dalinau, vaikui Pampersų neįpirkau, bet dirbau DAUG, ATKAKLIAI, talentais nežibėjau, tačiau buvau ne visai kvailas – ir štai dabar šypsausi jums ekranuose Emporio Armani kostiumu eksperto kėdėje! Aš – kaip jūs („jaučiu jūsų skausmą“), jūs – kaip aš: ergo balsuokite!
Kas blogiau politikoje? Kai tik „nėra asmenybių“, ar kai pradedama įpakavimo į „asmenybes“ kampanija ir medinukais prekiaujama tarsi „gyvais tikrais žmonėmis“? Manding, antras variantas.