Taigi, vyras muša žmoną. Taip elgiasi todėl, kad yra agresyvus, brutalus, fiziškai stiprus, nepatenkintas jos virimo-kepimo-skalbimo sugebėjimais ir laiko ją besąlygiškai pavaldžia, kadangi taip apskritai galvoja apie visas moteris; ketvirtas, ne mažiau būtinas elementas – bendrauti jiems geriau sekasi judesiais ir riksmais, negu žodžiais.
Ji su tuo taikstosi dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių: yra namų šeimininkė be specialybės, nuosavybės, pajamų ir išsilavinimo (į tokią padėtį pakliuvo, nes manė, kad moteriai toks biografinis projektas – normalu, o manė, nes taip gyveno jos mama ir mamos mama; baiginėjant aštuntą klasę aplinkiniai sakė „Užteks tų mokslų, dabar svarbiausia yra susirasti gerą vyrą!“ – ir ji susirado, o kad mušasi – nieko, „vyrai juk tokie“), gėdijasi skirtis (nes mano, kad moteris be vyro – niekas) ir yra prie jo bei bendrų giminaičių prisirišusi, galop – jis vienintelis žmogus, kuriam ji bent negatyviai svarbi.
Tad slepia mėlynes, niekam nieko nesako, į policiją nesikreipia, be minėtų priežasčių, dar ir dėl to, kad, jei kreiptųsi, smurto faktą būtų labai sunku įrodyti: jo žodis prieš jos, jis neprisipažįsta, sužalojimų nefiksuota, liudininkų nėra, ji po valandos pareiškimą atsiimtų. Taip šiedu žmonės ir gyvena. Gal nieko blogiau niekada ir nenutiks, o gal kada nors jis sulaužys jai šonkaulius, arba ji, neapsikenkusi, nudurs jį, miegantį, peiliu – ir tada, pagal galiojančius įstatymus, bus nubausti.
Baisu, taip negalima, ReikiaKažkąDaryti – pasirašyti Stambulo konvenciją (šiurpsta progresyvioji visuomenė)! Pasirašysime, pasiraitosime rankoves ir padarysime – nagi, ką? Kaimynės įtarimo pagrindu atsiųsime į namus pašniukštinėti socialinę darbuotoją, kuri užspęs moterikę į kampą ir tol švies, jog taip negalima, tol aiškins, kad ji „turinti kalbėti“ ir kad „mes galime jai padėti“, kol toji, neatsispyrusi, parašys pareiškimą policijai, kuris, naujomis sąlygomis, automatiškai, be įrodymų, sugeneruos jo iškeldinimo iš jam priklausančio namo orderį.
Jis įsius, ji pravirks ir apgailestaus – tada abu privaloma tvarka įkinkysime į kursus, kur jam trys raudonlūpės ekspertės taškuotom suknutėm palengva išaiškins, jog yra nuo vyriškumo stereotipų kenčiantis emocinis luošys ir kad „moterys – lygios“, o jai – „tu stipri, tu teisi, tu gali, jis negali“. Savivaldybė bus įpareigota surasti jai pakenčiamai apmokamą darbą ir gyvenamą plotą, ji dirbti nenorės, bet pamažu pripras.
Porelei atsivers akys ir arba laimingai išsiskirs, arba laimingai susieis ir gyvens nuo šiol neatpažįstamai pasikeitę, smurto nematydami, atviraus apie savo atsivertimą vietinei žiniasklaidai ir taps puikiu teigiamu pavyzdžiu bendruomenei, kuri pagaliau – pirmą kartą gyvenime – pamatys ir supras, jog „moterys – irgi žmonės“ (iki tol mūsų tamsioje šalyje nebuvo mačiusi nieko panašaus: visos moterys aplink buvo mušamos, žeminamos, priklausomos ir be vyrų bejėgės, o visi vyrai tuo džiaugėsi). Žinoma, pasitikėti aklai negalima – gal jis tik apsimeta, o ji tik iš baimės taikstosi?
Todėl Stambulo „būtinos priemonės“ smurto prevencijai numatys po programėlę sutuoktinių mobiliuosiuose, kuri, vos pakėlus balsą arba ištarus raktinius žodžius, arba suspiegus, siųs signalus policijai – ji atvažiuos ir supakuos.
Nenumatys, sakote? Čia jau slidi nuokalnė? Be reikalo, neslidi: jei kažko panašaus (gal ne programėlių – gal reguliarių socialinių darbuotojų vizitų arba bendruomenės išmankštinto akylumo pagalba) nenumatys, tai ir neužtikrins, kad po gražiu fasadu nevyktų viskas po senovei – kaip ir iki Stambulo bei mokymų vyko.
Tai štai: aš manau, kad nereikia KažkoDaryti. Nereikia nieko daryti. Šiedu individai – jokia globali politinė ar socialinė bėda, išvis niekieno ne bėda – tik savo pačių, bet ir tai netiesa: nesijautė jie taip. Lietuvos visuomenėje, tokioje, kokia ji yra ar buvo jiems gimstant (ir jų tėvams, ir seneliams gimstant) jiedu TURĖJO visas galimybes manyti kitaip ir gyventi kitaip – neaugo uždaryti tvartelyje, jos prievarta neištekino, dirbti nedraudė, abu raštingi, abu matė ir girdėjo kur kas daugiau žmonių nei tipažas, kuriuo tapo. TURI, tačiau, turėti ir galimybę gyventi šitaip – ir tegu gyvena. Kas mums su jumis?
Jei manote, kad neturi – atrakinate vartus politikams, policijai, bendruomenėms, NVO kištis ne tik į virtuves bei miegamuosius, bet ir į galvas ir širdis.
Ne tik į „jų“ (tokių porelių) – bet į visų, į jūsų, į mūsų, į bet kieno. Ir tik nepasakokite, jog visą šį triukšmą gamina vien tyras troškimas „išgebėti“ – jei išties jis neduoda miegoti, jei nesijaučiate laisvos ir lygios tol, kol koks nors vyras ar kažkokia moteris galvoja ir elgiasi priešingai, tai jūsų dispozicijoje yra NVO ir visos privačios „gelbėjimo“ iniciatyvos be jokio Stambulo: įkalbinėkite, įdarbinkite, nedraugaukite, finansuokite, protinkite. Bet ne – norisi juk nubausti, atimti, neleisti, užjuokti, įkalinti.
