Sunku kol kas pasakyti ką daugiau, bet šito pakanka: JIE yra akivaizdi problema (čia pat priduriu: labai primityvu skirstyti į „jie“ ir „mes“ – taip daro tik neišsilavinę tamsuoliai, o jais naudojasi pigūs populistai, už kurių „Kremlius“, nes jei reiškinys „Kremliui“ naudingas, tai „Kremlius“ ir padarė; pvz., lietus naudingas rapsų laukui, vadinasi, rapsai jį sukėlė – nepagrįstų išvadų nedarau, aš juk mokslininkas; ir folk psychology, „liaudies psichologija“, nesivadovauju). JIE, o ne mano kompetencija. Tuo labiau ne profesinė sąžinė.
Arba – kairysis filosofas. Socialiniais judėjimais domiuosi, kritinėj teorijoj specializuojuosi. Šalis beveik ant pilietinio karo slenksčio, poliarizacija auga, šviesus „elitas“ vs tamsi „liaudis“, oficialia žiniasklaida ir demokratijos prezencija tiki tik pirmasis, demokratijos atkūrimo galimybėmis – tik antroji, bet aš viso to nematau, nepastebiu esant, tai, pakalbintas apie kairės perspektyvas Lietuvoje, narstau socdemų ir „valstiečių“ vidines peripetijas.
Arba – sociologas. Labai naivu, sakau, kalbėti apie „prigimtinę šeimą“, nes šeima – ne gamtos faktas, o socialinis institutas.
Ir pasakoju apie visaip šeimyniškus ar nešeimyniškus gyvūnus, apie poliginijas ir poliandrijas Afrikoje ar Indonezijoje, apie santuokas „iš meilės“ kaip istoriškai naują, Lietuvoje vos šimto metų senumo reiškinį etc. Ir šypsausi patenkintas: va, paaiškinau tiems kvailiams be jokio išsilavinimo.
Visa tai – tiesa, tačiau kur kas naiviau nei nežinoti egzotiškų istorinių faktelių yra nesusigaudyti, apie ką iš tiesų ir kodėl kalba tie, kurie yra mano – sociologo – tyrimo objektas: visuomenė. Šita, čia ir dabar – ne Indonezijoje ir ne prieš šimtą ar tūkstantį metų. Kaip ir nesuprasti, jog negrabus problemos įvardijimas dar nereiškia, kad problemos išvis nėra – nesuprasti būnant intelektualu (profesionaliu supratėju) ir dar kikenti iš tų, kurių profesijos kur kas labiau atleidžia netikslumą.
Pakaks – grįšiu iš šių garbių profesionalų perspektyvų į normalesnę vietą, idant atskliesčiau viešą paslaptį: kalbantys apie „prigimtinę šeimą“ taip kalba ne todėl, kad yra natūralistai, „už gamtą, prieš kultūrą“, ketina išnaikinti gėjus arba įtikinti pasaulį visur esančia ir visada buvusia viena vienintele šeiminių reikalų organizavimo ir tvarkymo tradicija, o kad nežino, kaip kitaip konceptualizuoti savo nerimą, jog esamą dabartinę daugiau ar mažiau koherentišką privatybės tvarką veržiasi permontuoti politinės jėgos iš išorės, nušalindamos tėvus nuo savo pačių vaikų, įkišdamos koją tarp sutuoktinių, kurstydamos ir priešindamos visokiausiais kursais ir „mokymais“, galop – net uždrausdamos aplankyti senelius karantino pretekstu.
Kvailiausia, ką šioje situacijoje galima padaryti – tai pasakoti apie poligamijas ar gyvūnų „papročius“. Esą, gamta („prigimtis“) – įvairi ir dažniau nepanaši nei panaši į viktorijietišką šeimos idealą (kuris irgi realiai senstelėjęs).
Taip, ir ką? Kuo tai – kontragumentas? Tarsi ne politikų sutrikdytas status quo ir užliejusi propagandos jūra rūpėtų „tamsiems piktiems“, o būtent „prigimtis“: tereikia parodyti, kad gyvūnai „ne taip“ – ir išeis jie ginti naujai atrastos „įvairios prigimties“ arba nebegins nieko.
Tarsi atkreipus dėmesį, kad tradicinė šeima susidarydavo tėvams parinkus sutuoktinius (iki vedybų jų net nemačius ar mačius vos kartą kitą), o vaikų buvo ne vienas-du, o „kiek Dievas duos“, o moteris dirbo tik namie, o vyras vienas išlaikė šeimą, šie žmonės privalėtų suglumti ir pasitraukti – tarsi ne už kažką konkretaus, realaus ir gerai pažįstamo jie buriasi ir eina į gatves, o už abstrakčią įsivaizduotą istorinę tradiciją: tereikia informuoti, jog buvo ne taip, kaip jie dabar įsivaizduoja, ir jie išsisklaidys, nebent yra pernelyg kvaili ir pernelyg pikti (taip sau, be priežasties).
Tarsi „tradicijos“ jų diskurse būtų kodinis žodis žymėti ne idealizuotam status quo, o realioms senovinėms (seniai išnykusioms) praktikoms: tai, kad dalis „už tradicinę šeimą“ tų senovinių tradicijų nežino – kaip tik ir YRA argumentas, kad ne už jas jie, ir ne už nieką.
Tas nerimas – tikras ir su pagrindu. Įrodinėti, kad jo objektas – nei prigimtinis, nei, istorinėje ar kroskultūrinėje perspektyvoje, tradicinis, yra būtent elementariai kvaila (ne apie tai eina kalba!), jei patikėsime, kad įrodinėjimas ir nesupratimas – nuoširdus. Bet aš kažkodėl netikiu. Bet kuriuo atveju, skamba kaip užrašas ant marškinėlių: „Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesuprantu – ir tuo didžiuojuosi!“
