Nida Vasiliauskaitė. Apie „mitų“ griovėjus

Priešingai, nei dabar įprasta daryti ką nors dorojant, imkime geresnius, o ne blogesnius žanro pavyzdžius, parašytus ne nežinomos kvalifikacijos „faktų tikrintojų“, o, tarkime, asmens su doc.dr. Taip pat tarkime, kad visai nieko nežinome ir nemanome aptariama tema – esame atidūs, dėmesingi, norį susigaudyti „kaip yra iš tikrųjų“, viskam atviri ir viskam pasiruošę: atsisakysime visų kvailysčių, jei tiktai pakalbėsite protingiau. Atsiverčiame Ligitos Šarkutės „Kiek tikime COVID-19 mitais: nuo 5G baubo iki česnako supergalios“ ir nusiteikiame sužinoti, kas tie „mitai“, kiek jais, esą, tikime, ir kodėl tikėti neturėtume.

Pirmos trys pastraipos aliarmistine intonacija konstatuoja gandų šia tema gausą ir žada ateiti į pagalbą. Iškart užuomina apie nesnaudžiantį piktavalį priešą – neįvardintus „sąmokslų teorijų kūrėjus“, sudarant įspūdį, kad jie „mus“ JAU apgavo (jeigu ne jie – žinios šia tema būtų vienareikšmiškos, stabilios, patikimos, skaidrios).

Techniškai ši retorinė strategija – sena ir gerai žinoma: skambini bobutei, sakai, kad sukčiai „plauna“ jos pinigus iš sąskaitos, bet mes, banko darbuotojai, kuriems kiekvienas klientas yra brangus, laiku pastebėjome ir nemokamai padėsime – tik tegu pasako prisijungimo kodus.

Skaitytojas paruoštas, tad ketvirta pastraipa atskleidžia straipsnio tikslą: ne, net nebandysime vardinti ir vertinti įvairių teorijų apie viruso sklaidą patikimumą (kam? ir taip žinome, kurios patikimos, o kurios – „mitai“), vietoje to vertinsime Lietuvos gyventojų polinkį į „mitus“. Trauktą, be abejo, iš reprezentatyvios apklausos.

Penkta pastraipa trumpai pamini kelis tos apklausos aptiktus įtikėtus „mitus“, kurių nei vienas, beje, nepriklausomai nuo savo teisingumo, nėra savaime niekuo nei absurdiškas, nei logiškai prieštaringas, nei fantastinis ar kuo nors „mitinis“.

Tiesa tai ar ne – niekas, išskyrus virusologus, negali pats, pasitelkęs bendrą išsilavinimą, sveiką protą ar sveiką kritiškumą, nustatyti (pvz., gali ar negali šis konkrečiai virusas plisti per paviršius) – gali tik pasikliauti, jog viešai pagrindiniais kanalais šiuo metu skelbiama versija yra adekvati (kol nėra pagrindo manyti priešingai); arba nepasikliauti.

Manyti vienaip nėra nei kiek „kvailiau“ (ar prorusiškiau), nei manyti atvirkščiai – kaip kad manantis, jog uosio durys – patvaresnės negu pušies, yra ne protingesnis (ir ne vakarietiškesnis) už nemanantį, o tik susidūręs ar adekvačiau informuotas.

Šešta-septinta pastraipa – jau ir visai linksma. Pasakyk, pilieti, tiki tu tiesa ar melu („mitu“, „nesąmone“): gali ar negali koronavirusu užkrėsti vaikai? Šaunuolis, net 90 procentų tokių, kaip tu, ŽINO, kad negali! Iš kur žino? Nagi per „Panoramą“ sakė! Ir, jei galėtų, „valdžia“ juk neleistų lakstyti jiems be kaukyčių. Logiška! Šaunuolis dar kartą, tu tiki mokslu, tavęs nesuklaidinsi!

Aštunta pastraipa atverčia kortas: „virusologų, imunologų bei epidemiologų tyrimai rodo, kad nei vienas iš apklausoje respondentams pateiktų vertinti teiginių apie koronavirusą nėra tiesa“.

Tyrimai neįvardinti, tad teiginys „nei vienas“ (nepriklausomai nuo savo faktinio teisingumo: nežinau, gal ir nei vienas) yra tokio pat statuso sava pretenzija į tiesą skaitytojo sąmonei (ir būdu, kuriuo į ją įsigaus), kaip ir „sakoma, nuo koronaviruso neblogai saugo česnakas“: skaitytojas negali patikrinti ir įvertinti tų tyrimų – gali tik patikėti, ir, jei patikės, bus nė kiek ne protingesnis, ne moksliškesnis ir ne kritiškesnis už patikėjusį nors ir česnaku.

Tiesiog jis seka kitais autoritetais, kuriuos supranta ne labiau negu kaimo žiniuonę.

Toliau Lietuvos gyventojų apklausos lyginamos su kitų šalių gyventojų apklausomis ir paberiama statistikos. Jos pagrindu padaroma nuspėjama išvada, jog nesame išskirtiniai, bet panašesni savais tikėjimais į Azijos, o ne į Europos šalis (yra kur pasitempti: Europos šalys tiki teisingai, nes ten gi Europa, ne kokia nors Azija).

Dar apklausos ir lyginamoji statistika – apie baimes užsikrėsti. Kurių galų visa tai? Kad suformuluotų retorinį klausimą (cituoju) „Ką aukščiau aptarti duomenys sako apie Lietuvos visuomenę?“.

Ir iškart atsakytų: „Turbūt tai, kad koronaviruso keliamos grėsmės neneigiame ir suvokiame ją kaip realią, tačiau atsakingoms institucijoms ir žiniasklaidai dar tikrai yra ką veikti šviečiant visuomenę COVID-19 klausimais“ (daug mokslinkų dirbo, rinko duomenis – ačiū jiems, tad grėsmės neneigiame ir suvokiame kaip realią nustatė, o taip pat – kiek procentų tuo ar anuo savo manymu skiriamės nuo Kinijos ar Vokietijos, kas labai svarbu politiškai ir imunologiškai; ir pateisinimą taip reikalingam žiniasklaidos darbui atsilygindami duos).

O baigiama jau ir visai moksliniu pamokslu: „Dar kartą galėjome įsitikinti, kad visgi esame labiau tradicinio mąstymo visuomenė, kiek naivoki gamtos vaikai, su česnako galva rankoje ir su atsargai paruošta folijos kepuryte kišenėje stojantys į kovą su grėsminguoju virusu“. Štai ir visas „mitų paneigimas“, kurio forma: nemanykite neteisingai kaip tie ten, o manykite teisingai, kaip mes čia. Puikus švietimas, šviesa jau sklinda, tamsumas prašalina. Siūlau kitą klausimą, nebe retorinį: ką toks „mitų griovimas“ ir aistra jam sako (ne, ne apie visuomenę, o) apie griovėjus?