„Tai bent naujiena!“ – patrauktume pečiais. Ir būtume neteisūs: šį kartą, įvykis išties vertas dėmesio. Ne apie M. Mikutavičių jis, ne apie „žvaigždžių gyvenimus“, ne apie TV šou, ne apie gyvūnus ar elgesį su jais, o apie skirtumą tarp šimto talerių kišenėje ir šimto talerių vaizduotėje. Apie politines pasekmes, jeigu šio skirtumo nebematoma. Apie masinį pamišimą ir imlumą jam.
Kas gi nutiko? Ne šiaip supykdė, ne šiaip mylėtojus: šimtais „patikimų“, šimtais pasidalinimų akimirksniu apkibo širdį veriantys protestai, pasibaisėjimai ir prakeiksmai, kadangi minėtasis atlikėjas viešai, eteryje, atliko baisiausią iš nusikaltimų. Kokį būtent? Regis (sprendžiant iš reakcijos), ...nukankino katę!
Žiauriai. Nukankino. Katę. Vargšę katę! Koks sužvėrėjęs žmogus! Kaip galima tai toleruoti?! „Šią laidą žiūri šeimos ir vaikai, teisėjai – autoritetai.
Pavyzdžiai. Iš jų mokomės, ar ne? Kai Lietuvoje tiek smurto prieš gyvūnus atvejų, tokie pareiškimai yra daugiau nei nepateisinama. Tai tiesiog amoralu. Galite sakyti, kad tai netiesioginis smurto skatinimas, kad kalbama apie dainą. Bet pripažinkime – taip negalima. Ir kol tai toleruosime, tai nesibaigs“, – samprotauja vieno tokio populiariojo įrašo autorė.
JEI TOLERUOSIME, TAI NESIBAIGS. Jei griežtai nenubausime M. Mikutavičiaus „ir kitų tokių“, tai masinės kačių žudynės ne tik nesibaigs (atsiprašau, kada prasidėjo?), bet ir toliau risis per visa Lietuvą! Netoleruokime, sustabdykime. Kaip? Variantai: įkalinimas, turto konfiskacija, privalomi „katininkystės“ kursai, viešas nuplakimas, apdovanojimų ir „Trijų milijonų“ autorystės atėmimas, paskelbimas „nieku“ ir uždraudimas rodytis eteryje. Damnatio memoriae. Visiems laikams ar bent „kol pasitaisys“.
Bet palaukite, kokią katę? Jokios. Nė viena katė nenukentėjo ir neprarado nė vieno ūso. Niekas nei kankino, nei galabijo, nei katę, nei musę. Tik leido sau išsakyti stiprią antipatiją dainai (kurios, beje, irgi nenugalabijo, nekalbant apie kūrėjus ir atlikėjus).
Žodžiais. IR VISKAS. Publika, tačiau, nebemato skirtumo: aplink ją, kalbant M. Mikutavičiui, baisiose agonijose trūkčioja katės. Naminės ir laukinės. Jei taip bylos „autoritetai telike“, tai kaip paprasti žiūrovai paaiškins savo vaikams, kad skriausti gyvūnus negražu?!
Kaip patys susilaikys?! Kas, kad visos katės gyvos gyvutėlės ir nukentėjusių nėra: „smurto kultūra“ tai juk paskatinta! Sustabdykite kas nors tą katžudį!
Mažiau isteriški piliečiai reaguoja santūriau: na, pervargo žmogus, nusišnekėjo... Būkime atlaidesni. Nusišnekėjimams. Solidarizuodamiesi su klykiančia pozicija, kad taip šnekėti, savaime suprantama, negalima, tik gal klykti kiek per anksti. Čia proga stabtelėti ir išvyniot implikacijas: kuo ir kodėl esą „nusišneka“ tas, kas taip šneka?
Pvz., jeigu jis būtų pasakęs: „Nekenčiu tos dainos taip, kad ją suspardyčiau ir perpjaučiau kaip lagaminą, ir išdrabstyčiau jo vidurius po laiptinę“? Geriau? Manding, nelabai. Visi juk atpažįsta zoomorfines užuominas. O „Nekenčiu šios idėjos taip, kad mano ranka desperatiškai ieško pistoleto?“ Galima? Smurtinga visgi.
Potencialiai įžeidžia jos šalininkus ir skatina susidorojimą „dėl pažiūrų“. O tiesiog „Nekenčiu x“? Juk taip pasakyti – tolygu išreikšti norą, kad x nebūtų. Palinkėti jam nebūties. O savaime juk neišnyks. Vadinasi, pagrasinti susidorojimu.
Paskatinti susidorimą. Susidoroti. (Turėtų taip būti galop pagal šią logiką.) „Nužudyti“ išvis galima tik gyvą daiktą, vadinasi, bet kokia žudymo metafora slepia agresiją jeigu ne prieš žmoniją, tai bent prieš gyvūniją: uždrausti metaforas!
Netiesa (pasakytų kas nors iš papiktintųjų flango). Neprotestuotume, jeigu jis būtų tik pasakęs, jog nemėgsta dainos. Protestuojame, kad tą pasakė žodingai, spalvingai, išsamiai, išplėtotai. Kad su aistra. Kad nemėgsta TAIP LABAI. Ir, vadinasi, kad sugeba tą nemėgimą verbalizuoti TAIP LABAI. Kad paprastą „daina labai bloga“, „tokių neturi būti“, „aš jos nekenčiu“ išreiškia kur kas išmoningiau ir be atsainios distancijos. Tad taip, ši kova yra kartu kova prieš metaforas, palyginimus ir polisemiją kalboje, už žodinių objektų apsaugą ir naujas vartojimo taisykles: apie gyvūnus (augalus, etc.) tik gerai arba nieko. Apie pasaulį – kaip apie numirėlį.
Krikščioniškoje pasaulėžiūroje nuostata „nėra skirtumo tarp žodžio ir veiksmo“ bent turi tam tikrą savo paaiškinimą ir pagrindimą: iš čia kraštutinės dešinės vajus „saugoti nepilnamečius“ nerodant jiems to ar ano, nes, be abejo, prisižiūrėję veiksmo filmų puls šaudyti, o pamatę „Avinjono merginas“ – ištvirkauti.
Bet, pasirodo, ji gali reziduoti ir nekrikščioniškose socialinio teisingumo karių (Social Justice Warriors, SJW) galvose išvis be pagrindimo. Pakanka troškimo stebėti ir prižiūrėti, „ar teisingai kalbama“, „ar teisingai vaizduojama“, „ar teisingai galvojama“.
Įdavė Ponas į rankas savo tijūnui botagą, ir pasiuntė plakti netikėlių nugarų. Tijūnu būti #smagu: arčiau Pono. Svarbu ne rezultatas, svarbu procesas.