aA
Nuo pat Nepriklausomybės pradžios stabili, įvairiais balsais įvairiomis progomis (ir be jų) nenuilstamai kartojama tema yra „gilios senos demokratijos“ šalių pavyzdys.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Jis turi įkvėpti: iš jų (esą) mokomės, ten link (esą) einame. Paaiškinti, „kodėl mes ne tokie“. Atleisti: juk mūsų demokratija – nei sena, nei gili, tai „ko norėti“. Individai ir visuomenės ten mąsto ir elgiasi kitaip: geriau, gražiau, protingiau.

Gal netgi: tiesiog normaliai, ko apie mus, deja, nepasakysi.

Kartais taip gana nekaltai guodžiamasi, kartais patogiai pamokslaujama „išimtinio sveiko asmens, Vakarų žinovo“ pozicijoje (nepastebint, kad, jei daliai Lietuvos gyventojų išties yra kas negatyviai specifiška, tai būtent šis trūkčiojimas dėl savo tariamo „netoksumo“ ir arogantiškas pamokslavimas bendrapiliečiams „Vakarų“ vardu), o kartais primetama slogi „buvimo defektyviu“ tapatybė, kurios vienintelė praktinė paskirtis – neleisti be gėdos ir kaltės kvėpuoti, įtikėjus, kad, viskas, prie ko prisilieti, yra „ne taip“, tačiau visai ne dėl tavo asmeninio neišmanymo (nors kaltas ir gėdintis turi būtent tu), o dėl istorinės, gal netgi biologinės lemties.

Maždaug: blogi esame, bet nelabai ką padaryti galime, tik pasenti, numirti, rezignacijoje „atlaisvinti vietą“ PAGALIAU TIKROS demokratijos produktams.

Naujausias šio žanro atvejis – politologo Mažvydo Jastramskio tekstas apie „demokratinį geną“, kurį, esą, atrado Mokslas (nuorodų į epochinį atradimą, žinoma, nėra).

Demokratiškumu jis, regis, vadina santūrumą, nuosaikumą, geras manieras, gebėjimą viešumoje valdyti emocijas, polinkį gerbti oponentą, neredukuoti jo į „kenkėją“, „idiotą“ ar apskritai pusžmogį.

Reikia pripažinti, tokia „demokratiškumo“ samprata gana originali, mat paprastai – tradiciškai – šios savybės siejamos būtent su aristokratine kultūra, o demokratijoje nuo Platono iki Ortegos y Gasseto kaip tik jų ir pasigendama.

Savybės tikrai gražios, Lietuvoje tikrai jų ne per daug, tačiau laikyti jas išimtinai Lietuvos ar postsovietinių šalių specifika (tarsi pro-Trumpian ir anti-Trumpian Amerikos nelaikytų viena kitos grynojo blogio įsikūnijimais ir būtų bent kiek nuosaikesnės ar geranoriškesnės viena kitai, nei lietuviškieji „valstiečiai“ su konservatoriais) ir kildinti iš „demokratinių tradicijų“ stokos – keistoka. Na, bet tegul.

„Kai lyginamės su Vakarais, nederėtų pamiršti – su (istorinėje perspektyvoje) trumpais pertrūkiais, tos šalys liberaliosios demokratijos keliu ėjo kelis šimtmečius. Per tiek laiko demokratiniai genai palaipsniui vystėsi ir įsitvirtino. Apskritai kuo ilgiau demokratija gyvuoja, tuo mažesni jos žlugimo šansai“, – teigia minėtas politologas (norėčiau išgirsti, kokia empirija remiasi paskutinis pacituotas sakinys, mat šiaip jau demoktratija politinėj filosofijoj turi reputaciją nestabiliausios iš santvarkų).

Man visuomet knieti sužinoti, kur tiksliai tos šimtametės demokratijos lokalizuotinos. Sąjungininkių denacifikuotoje Vokietijoje? Postfrankistinėj Ispanijoj? Airijoj? Italijoj? Prancūzijoj? Kiek seniai ten tvyro liberali demokratija, prieš kiek dešimtmečių ir kokiomis aplinkybėmis žlugo neliberalūs ir nedemokratiniai režimai?
Nida Vasiliauskaitė


Lietuva, deja, nėjo, nes..? Žinoma, Rusija! Metafizinė Blogio Tėvynė. Gerasis Dievas turbūt ją sutvėrė tik tam, kad Lietuvai kenktų.

Čia ir Kristinos Sabaliauskaitės romanas tinka įrodymu: „Abiejų Tautų Respublikoje turėjome palankias demokratijai startines pozicijas, tačiau mūsų demokratinis DNR nuo XVIII amžiaus buvo sutrintas represyvios Rusijos imperijos, dviejų pasaulinių karų ir Sovietų Sąjungos. […] Universitetų turime daug, tačiau mūsų genas į politinį oponentą (ar politiką, ar tiesiog kitą pilietį) žiūrėti kaip į sau lygų, net jeigu jo idėjas ir laikome kvailomis, dar silpnas.“

Kai girdžiu kažką tokio, man visuomet knieti sužinoti, kur tiksliai tos šimtametės (tarsi keli šimtmečiai būtų ilgas laikas istorijai, tuo labiau biologijai!) demokratijos lokalizuotinos.

Sąjungininkių denacifikuotoje Vokietijoje? Postfrankistinėj Ispanijoj? Airijoj? Italijoj? Prancūzijoj? Kiek seniai ten tvyro liberali demokratija, prieš kiek dešimtmečių ir kokiomis aplinkybėmis žlugo neliberalūs ir nedemokratiniai režimai? Jungtinėje Karalystėje, kuri yra karalystė ir visaip bandė neleisti savo visuomenei demokratiškai išsibreksitinti?

Dar yra Amerika. Ne lotynų, žinoma, o jankių. Pirmoji pasaulyje, taigi, seniausia, moderni šiuolaikinė demokratija. Mažiau nei prieš šimtmetį jos pilnateisiais piliečiais nebuvo moterys, prieš pusę šimtmečio – „spalvotieji“. Atitinkamų nuostatų ir dabar gausybė. Mažoka laiko „genams“ susiformuoti, ypač turint minty, kad be moterų – o jos to „geno“, suprantama, niekaip turėti negalėjo – nauja generacija kol kas neatsiranda.

O dar nesvarbus faktelis, kad ta visuomenė yra galbūt mažiausiai pasaulyje genetiškai „ta pati“ nuo aštuoniolikto amžiaus: atvykėliai su anaiptol „nedemokratiniais“ genais ją pildo ir performuoja nuolatos.

Kitaip tariant, jokios senos gilios stabilios demokratijos, ilgam monopolizavusios visą kokios nors šalies populiaciją, nėra. Niekur. Tuo labiau – biologinės predestinacijos jai. Polinkis į riziką arba jos vengimas, aukštas/žemas nerimo lygis, atmintis, dėmesingumas, pastabumas arba jo stoka ir panašūs dalykai išties gali turėti ir genetinį pagrindą, bet iš to pasidaryti išvadą „Vadinasi, politinės pažiūros yra paveldimos“ yra mažų mažiausiai grubi loginė klaida, kažką sakanti apie ją darančius (ir apie jų „politinių pažiūrų“ supratimą).

O valia apyrimčiai samprotauti apie „pažiūrų paveldimumą“ turi būtent radikaliai antidemokratines praktines implikacijas (tik įsivaizduokime Mokslu grįstą valstybę, kuri pilietybę ir pilietines teises dalintų pagal genomą, sakydama, jog tą daro TODĖL, kad yra demokratinė, t. y. žmones laiko lygiais, laisvais ir pakankamai protingais, kad pažiūras ir santvarką pasirinktų patys).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(66 žmonės įvertino)
4.7424

Top naujienos

Sudėtingas Nausėdos sprendimas – ar bus nueita Grybauskaitės pėdomis (5)

Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus likimas tik gilina konfliktą tarp prezidento Gitano...

Prieš karines pratybas – gėdingos Rusijos laivo nesėkmės (465)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apsilankė aneksuotame Sevastopolyje, kur sausio 9-ąją vyko...

Vėžį įveikęs Šarūnas turi gerą žinią kitiems onkologiniams pacientams: čia galite sulaukti pagalbos (8)

„Tai man nutiko jauname amžiuje. Vadinasi, studentiškų metų nepraleidau klubuose su cigarete...

Kijeve atsisveikinama su Irane įvykusios aviakatastrofos aukomis (19)

Kijevo Borispolio oro uoste vyksta atsisveikinimo su žuvusiais Irane numušto Ukrainos aviakompanijos...

Artėjant rinkimams prastos žinios „valstiečiams“: apklausa parodė, ką žmonės mano apie Vyriausybę (263)

Kaip rodo naujausios atliktos gyventojų apklausos, pastarąjį mėnesį labiausiai traukėsi Lietuvos...

Atliekų tvarkymas brangsta: mano, kad kainų augimą pažabotų rūšiavimas (34)

Kėdainių rajono politikams artimiausiu metu neišvengiamai reikės priimti ypač sudėtingą...

Vestuvėse užduotas svečio klausimas apie jaunąją suglumino – salėje kelias sekundes įsivyravo tyla

Šiais laikais susituokus išsiskiria kas antra pora ir šis skaičius nuolat kyla. Santuoka XXI...

Ši baisi liga prasideda staigiu ir nepakeliamu skausmu viršutinėje pilvo dalyje: susirgusiųjų mirtingumas daugiau nei didelis (9)

Ne veltui nuolat girdime perspėjimus apie saikingą alkoholio vartojimą: mėgstantys pakelti...

Užkalnis: tokie restoranai gyvuos ilgai ir laimingai pasakė gavęs 250 Eur sąskaitą (226)

Čia sėkmės istorija, ir jeigu norite sėkmės restoranų versle, tiesiog perskaitykite šį...

Alvydas Šlepikas apie tarptautinį pripažinimą atnešusią knygą: ji buvo parašyta tiesiog iš būtinybės (1)

Vienu iš pernai Lietuvą garsinančių kultūros įvykių tapo tarptautinis dėmesys Alvydo...