aA
Markas Galeottis – britų istorikas ir politologas, profesorius, Rusijos žinovas ir tos šalies organizuoto nusikalstamumo ekspertas, konsultuojantis įvairių šalių vyriausybės bei teisėsaugos įstaigas. Po du dešimtmečius trukusių autoriaus tyrimų, gimė unikalus pasakojimas apie nuolat kintančią, prie įvairių sąlygų ir valdžių prisitaikančią Rusijos supermafiją.
Knygos „Vory. Rusijos supermafija“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

Vory atsirado dvidešimtojo amžiaus pradžios sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose. Ten ir susiformavo jų savita subkultūra su negailestinga hierarchija, unikalia tatuiruočių simbolika, pagal kurią kaliniai atskirdavo vienas kitą, bausmių sistema, vagių kodeksu, draudžiančiu bet kokį mokamą darbą, bet kokius santykius su valstybe ir teisėsauga.

Vory v zakone (tai reiškia „įteisintus vagis“ – nusikalstamo pasaulio elitą, gyvenantį pagal savo pačių įstatymus) išgyveno ir prisitaikė prie visų istorinių pokyčių, valstybinių santvarkų: stalinizmo, Antrojo pasaulinio karo, konfrontacijos su Vakarais, Sovietų Sąjungos žlugimo, perestroikos, B. Jelcino ir V. Putino valdymo epochos.

Tačiau nusikalstamas pasaulis keičiasi kartu su visuomene. Šiandien rusų mafijos įtaka apraizgė ir tamsiausią kriminalinį pogrindį, ir aukščiausius Rusijos valdžios sluoksnius.

Nusikaltėliai tapo modernūs, besinaudojantys puikia organizacija, plačiais ryšiais ir naujausiais technikos pasiekimais.

Tatuiruoti lagerių kaliniai virto respektabilius kostiumus vilkinčiais stambių kompanijų direktoriais, verslininkais, valstybinių įstaigų vadovais, saugumo struktūrų bendradarbiais ir netgi politikais, puikiai savyje suderinančiais, atrodytų, visiškai nesuderinamas veiklas. Nors autorius ir nevadina Rusijos mafijos valdoma valstybe, glaudus ryšys tarp nusikalstamų struktūrų ir politikų – gana akivaizdus.

Senasis draudimas bendradarbiauti su valstybe jau seniai pamirštas ir nugrimzdo į praeitį. Naujoji nusikaltėlių karta susigundė galimybėmis tiesiogiai dalyvauti valstybės ir valdžios gyvenime.

Knyga „Vory. Rusijos supermafija“ – tai pasakojimas, kuriame kriminalinis pasaulis persipina su valdžia.

Savo knygos pristatyti autorius Mark Galeotti atvyks į 2020 metų Vilniaus knygų mugę.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Neviešinta Krymo užgrobimo istorijos dalis: teritoriją dalijosi įsigalėjusios Rusijos nusikaltėlių grupuotės
© AFP / Scanpix

***

„Ne kiekvienas, kuris nešiojasi peilį, yra virėjas.“ (Rusų patarlė)

Ar gali vory patys savaime būti naudojami kaip ginklas? 2014 metų rugsėjį Estijos Kapo (saugumo policija) pareigūnas Estonas Kohveras ketino susitikti su informatoriumi atokiame miške netoli Miiksės kaimo, greta sienos su Rusija. Netoliese jo laukė pastiprinimas, tačiau vis tiek niekas nesitikėjo to, kas nutiko: ginkluotas FSB būrys kirto sieną, užslopino jo radijo imtuvą ir panaudojo kurtinamas granatas, kad užkirstų kelią bet kokiems bandymams neleisti jo pagrobti. Tai buvo akivaizdžiai suplanuota pasala.

Kohveras iš pradžių buvo nugabentas į Pskovą, paskui į Maskvą. Ten jį apkaltino kirtus Rusijos sieną (nors Rusijos pasienio pajėgos pasirašė protokolą, patvirtinantį, kad antpuolis surengtas Estijos teritorijoje) ir pagal sufabrikuotus įkalčius nuteisė už šnipinėjimą. Netgi jo tarnybinis radijas ir pistoletas buvo rodomi kaip šnipinėjimo įkalčiai. Nors jį nuteisė penkiolikai metų kalėjimo, praėjus metams po pagrobimo Kohveras buvo iškeistas į Rusijos agentą, bet, rodos, tai buvo netiesioginė viso šito begėdiško reido priežastis. Tai net nebuvo susiję su noru parodyti, kad Rusija gali ir yra pasiruošusi įsibrauti į svetimas valdas.

Greičiausiai viso to tikslas buvo užkirsti kelią Kohvero vykdomam tyrimui. Tačiau tas tyrimas tikrai neaptarė dalykų, kurie, regis, galėtų sukelti tokį diplomatinį incidentą – Kohveras tiesiog rinko medžiagą apie nelegaliai per sieną gabenamas cigaretes.

Įrodymai, paremti pokalbiais su Estijos ir kitų šalių saugumo pareigūnais, leido manyti, kad FSB prisideda prie kontrabandos mainais į dalį pelno. Ir tos lėšos eidavo ne į karininkų, susijusių su šiuo reikalu, kišenę, jos būdavo nukreipiamos aktyvioms politinėms priemonėms Europoje, siekiant, kad ant jų nebūtų Rusijos „pirštų atspaudų“.

Tuometis Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas „Twitter“ rašė: „Kapo, kaip ir JAV FTB, susiduria su kontržvalgyba ir organizuotu nusikalstamumu. Tiesiog kai kuriose šalyse, kaip paaiškėjo, tai vienas ir tas pats.“

Šie žodžiai mums primena buvusio CŽV vadovo Jameso Woolsey’io mintį, išsakytą 1999 metais: „Jeigu jums teks pradėti pokalbį su aiškiai angliškai kalbančiu rusu... dėvinčiu 3 000 dolerių kainuojantį kostiumą ir avinčiu „Gucci“ batus, ir jis pasakys jums, kad yra Rusijos prekybos kompanijos direktorius... tada iškyla keturios galimybės: kad jis yra verslininkas, šnipas, gangsteris arba apima visas tris veiklas, ir nė viena iš šių trijų struktūrų nemato jokių problemų dėl tokios sąveikos.“ [...]

Pirmasis kriminalinis karas: Krymo užėmimas

Donbas
Donbas
© Sputnik / Scanpix


„Ar Krymas yra pirmasis užkariavimas istorijoje, atliktas gangsterių,
veikiančių valstybės vardu?“

Klausimas, kurį man uždavė NATO seminare, 2015 m.

Atsakymas į čia pateiktą klausimą, kaip dažnai nutinka, kai akademikams užduodami, rodos, paprasti klausimai, yra sunkus.

Vargu ar nauja naudoti gangsterius karo tikslams, bet, kas neįprasta šiuo atveju, nusikaltėliai buvo kovotojai, ne šiaip kolaborantai, ir jie buvo ne šiaip užsiundyti ant priešo kaip XVIII amžiaus kaperiai – piratai, gavę leidimą puldinėti kitą pusę, – bet įtraukti į puolančias pajėgas. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, tai padarė ne tik garsieji „žalieji žmogeliukai“ – specialiosios pajėgos, neturinčios jokių skiriamųjų ženklų, bet ir nusikaltėliai. Gangsteriams tai buvo ne geopolitikos klausimas ir juo labiau ne atitaisymas to, ką Putinas pavadino „siaubingu istoriniu neteisingumu“, neva nutikusiu, kai 1954 metais Krymo pusiasalis buvo atskirtas nuo Rusijos ir perduotas Ukrainai – jiems visa tai reiškė tiesiog verslo galimybes.

Jau nuo pat pradžių Maskvos kampanija atimti Krymą iš Kijevo priklausė nuo sąjungos su vietos kriminaliniu pasauliu. Sergejus Aksionovas, naujojo Krymo regiono premjeras, kaip įtariama, turi vor praeitį ir kadaise, kai XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje priklausė Salemo organizuotai grupuotei, turėjo Goblino pravardę.

Aksionovas atmeta bet kokius teiginius apie jo sąsajas su nusikaltėliais kaip politinių oponentų šmeižto kampaniją, bet kai kartą padavė į teismą vieną taip teigusį žmogų, apeliacinis teismas atmetė bylą kaip neturinčią pagrindo.

Gangsteriams tai buvo ne geopolitikos klausimas ir juo labiau ne atitaisymas to, ką Putinas pavadino „siaubingu istoriniu neteisingumu“, neva nutikusiu, kai 1954 metais Krymo pusiasalis buvo atskirtas nuo Rusijos ir perduotas Ukrainai – jiems visa tai reiškė tiesiog verslo galimybes.
Ištrauka iš knygos „Vory. Rusijos supermafija“

Vis dėlto panašus Aksionovo ir Salemo gaujos kelias byloja mums kai ką apie paties Krymo raidą ir vaidmenį, kurį vory galėjo atlikti per Rusijos beveik be kraujo praliejimo įvykdytą pusiasalio užgrobimą.

(Vargu, ar atsitiktinumas, kad abi Ukrainos teritorijos, kuriose Rusija šiuo metu yra įsitvirtinusi, knibždėte knibžda senojo tipo vory.) Netgi prieš Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 metų pabaigoje Krymo regiono gydomieji ir poilsio kurortai buvo tapę kontrabandos, juodosios rinkos ir pelningų pasisavinimo schemų centrais. Nepriklausoma Ukraina XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje grūmėsi ir su ekonomine krize, ir su beveik žlugusių teisėsaugos struktūrų problema, o organizuotas nusikalstamumas įgavo vis matomesnį ir žiauresnį pavidalą.

Simferopolyje kovojo dvi konkuruojančios gaujos: „Bašmaki“ („Batai“) ir Salemo (pavadinta pagal Salemo kavinę, savo ruožtu pavadinimą gavusią nuo Simferopolio miesto dvynio). Šie nusikaltėliai vienu metu buvo ir verslininkai, ir grobuonys, vertę vietos verslininkus mokėti duoklę ir pardavinėti jų prekes grasindami padegimais, sumušimais ar dar blogiau. Vienas į poilsį išėjęs (bent jau jis pats taip teigia) nusikaltėlis-verslininkas prisiminė kelionę keltu į Kerčę, pusiasalio rytinį kyšulį, kai jį lydėjo kurjeris su lagaminu, prigrūstu skardinių su pigiais baltamėsių žuvų ikrais, kuriuos Salemo gauja vertė restoranų savininkus pirkti kaip brangius „didžiųjų eršketų ikrus“, būrys prostitučių, užverbuotų Jaltos viešnamiams, ir keletas pagirių kamuojamų ir gausiai tatuiruotų „bulių“ – gaujos „kaulų laužytojų“ – grįžusių iš vakarėlio Novorosijske. Jo žodžiais tariant, „laivu plaukė visas Krymo nusikalstamas pasaulis“.

Situacija buvo nestabili jau iš pat pradžių: ne tik todėl, kad politinis ir verslo elitas spaudė policiją atkurti savo įtaką, bet ir dėl to, jog gaujų karas ėmė abiem pusėms trukdyti užsidirbti. Konfliktas paaštrėjo taip, kad 1996 metais kilo žudynių ir smurto banga, po kurios abi gaujos nusilpo.

Tai atvėrė Genadijui Moskalui, Krymo policijos vadovui 1997–2000 metais, galimybę sunaikinti atvirą banditizmą. Krymas tapo ramesne vieta, tačiau teiginiai, kad gaujos visiškai sunaikintos, buvo tik naudingi pramanai. Alfridas, pražilęs totorius ir XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio karų dėl įtakos zonų veteranas, tvirtino, kad „smulkūs nusikaltėliai tiesiog užaugo, jie suprato, jog karai kenkia verslui ir užsiimant verslu galima užsidirbti kur kas daugiau.

Moskalas tiesiog padėjo jiems padaryti šį šuolį“. Vyresni ir mažiau į save dėmesį atkreipiantys gaujų lyderiai – įskaitant „brigadininką“ Gobliną – pasitelkę pinigus ir ryšius pasitraukė į (pusiau) teisėtą verslą ir politiką. Paprastai jie būdavo įsitraukę į abi sritis ir siekdami politinių ir ekonominių tikslų toliau sudarinėdavo kriminalines sąjungas, tegul ir ne tokias atviras kaip anksčiau. Šiuo požiūriu Krymo vory laikėsi iš esmės tokio pat modelio kaip ir Rusijoje.

Nors Krymas priklausė Ukrainai, daugelis pelningiausių kriminalinių verslų, tokių kaip prekyba narkotikais, suklastotomis ar neapmokestintomis cigaretėmis, buvo grįsti santykiais su Rusijos kriminaliniais tinklais.
Ištrauka iš knygos „Vory. Rusijos supermafija“

XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje šie gangsteriai-verslininkai ėmė vis labiau dominuoti Kryme. Kijevas, rodos, dėjo mažai pastangų, kad atneštų pusiasalio etniniams rusams veiksmingą valdymą ir ekonominį klestėjimą, o tai suteikė vietos elitui veiksmų laisvę ir iškreiptą teisėtumą.

Krymas save laikė apleistu ir atskirtu nuo pagrindinės politinės srovės. Šiame politiniame, ekonominiame ir socialiniame vakuume suklestėjo naujosios mafijos, verslo ir politikos imperijos. Kaip rašoma vienoje 2006 metų JAV ambasados kablogramoje, „Krymo nusikaltėliai yra visiškai kitokie nei XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje: tada tai buvo sportinius kostiumus vilkintys ir pistoletais apsiginklavę „banditai“, suteikę Krymui „Ukrainos Sicilijos“ reputaciją ir galiausiai atsidūrę kalėjime, nušauti arba pasislėpę; dabar jie persikėlė į iš esmės sąžiningą verslą, taip pat ir į vietos valdžią“.

Paskui priduriama: „Per kovo 26 dienos rinkimus dešimtys žmonių, turinčių akivaizdžią kriminalinę praeitį, buvo išrinkti į savivaldą.“ Viktoras Šemčiukas, buvęs regiono vyriausiasis prokuroras, prisiminė, kad „kiekvienas Krymo valdymo lygmuo buvo kriminalizuotas. Buvo visai įprasta, kad parlamento sesija Kryme prasidėtų tylos minute pagerbiant vieną iš nužudytų „brolių“.

Vertingiausias turtas čia buvo verslo kontrolė ir – vis labiau – žemė. Pavyzdžiui, kai kurie buvę „bašmakų“ lyderiai buvo apkaltinti bandę užvaldyti Simferopolio „Tavriją“, pagrindinį Krymo futbolo klubą, dėl jam priklausančio nekilnojamojo turto. Apskritai pradėjus kilti kainoms – ypač kai totoriai, sovietų laikais iš Krymo ištremti vietiniai gyventojai, ėmė grįžti į tėvynę – gangsteriai-verslininkai ir jų sąjungininkai iš korumpuotos vietinės biurokratijos siekė užgrobti nekilnojamąjį turtą ir statybų projektus, kad išpeštų naudos iš šios rinkos.

Nors Krymas priklausė Ukrainai, daugelis pelningiausių kriminalinių verslų, tokių kaip prekyba narkotikais, suklastotomis ar neapmokestintomis cigaretėmis, buvo grįsti santykiais su Rusijos kriminaliniais tinklais.

Padėjo ir tai, kad Rusijos Juodosios jūros laivynas pagal sutartį su Kijevu vis dar turėjo bazę Krymo Sevastopolyje ir kad čia gyveno daug į atsargą išėjusių karinio laivyno veteranų: civilinis ir karinis transportas nuolat judėjo iš vienos pusės į kitą.

Kai prezidentui Janukovyčiui pradėjus kovą su Maidano protestuotojais Ukrainos valstybė ėmė svyruoti, Maskva galėjo per kriminalinio pasaulio kanalus ieškoti Kryme potencialių sąjungininkų. Rusijos policijos pareigūnas pokalbio metu teigė, kad Solncevo gaujos atstovai lankėsi Kryme pasikalbėti su vietos vory netgi prieš 2014 metų vasario 4 dieną, kai Krymo prezidiumas, arba vyriausybės taryba, nutarė surengti referendumą dėl savo statuso.

Maskviečiai atvyko ne tik tam, kad išsiaiškintų kriminalinio verslo erdves, bet ir kad įvertintų vietos kriminalinio pasaulio nuotaikas.

Ydingos paskatos pražudė daugelį, rodos, gerai apgalvotų sumanymų. Jeigu Maskva siūlo pakeisti tavo automobilį kitu, jei jis bus pavogtas ar sudaužytas, kam tau vargintis važiuoti saugiai arba užrakinti jį nakčiai? Tiesą sakant, kodėl nepardavus jo ir nepasakius, kad pavogė?
Ištrauka iš knygos „Vory. Rusijos supermafija“

Aksionovas, partijos „Vieningoji Rusija“ vadovas, rodos, buvo idealus pasirinkimas ieškant Kremliaus atstovo.

Nors 2010 metais jis pateko į regioninį parlamentą surinkęs vos 4 procentus balsų, Aksionovas buvo ambicingas, žiaurus ir turėjo artimų ryšių tiek su politiniais, tiek su kriminaliniais pusiasalio galingaisiais.

Kai vasario 27-osios rytą Maskva užgrobė Krymą, ji pasitelkė „žaliuosius žmogeliukus“, kai kuriuos tvirtai perversmą palaikančius vietos policininkus ir gangsterius, apsivilkusius nelabai tinkančias karines uniformas ir užsidėjusius ant rankovių raudonus raiščius, tačiau dažnu atveju turėjusius visiškai naujus karinius šautuvus.

Šios „savigynos pajėgos“ užgrobti verslą – įskaitant automobilių prekybos įmonę, kurios partneris buvo kitas Ukrainos prezidentas Petro Porošenka – ir primesti savo valdžią gatvėse skyrė tiek pat laiko, kiek ir strategiškai svarbioms vietoms užimti.

Nors tarp jų pasitaikė šiek tiek veteranų ir savanorių, daugelis buvo paprasti pusiasalio kriminalinių gaujų nariai, laikinai nustūmę į šalį tarpusavio rietenas, kad atimtų Krymą iš Ukrainos.

Taigi šis naujasis elitas – triumviratas, sudarytas iš Maskvos paskirtų asmenų, vietos politikų ir gangsterių – sulaukė sėkmės. Ir sėkmė jiems išties šypsojosi: jie greitai išvogė lėšas, kurias Maskva skyrė pusiasaliui vystyti, ir atėmė nuosavybę, priklausiusią Ukrainos vyriausybei ir jos sąjungininkams. Teoriškai ta nuosavybė buvo parduodama aukcionuose, kad būtų surinkta lėšų vystymosi fondams, bet iš tikrųjų šie „aukcionai“ dažnai buvo akivaizdžiai nesąžiningi susitarimai. Pavyzdžiui, Alfridas atvirai pripažino, jog pasiėmė didžiąją dalį savo likvidžių aktyvų ir naudojosi tais pinigais, kad užgrobtų nuosavybę. „Tai buvo lyg privatizacija XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, – teigė jis, – viena iš tų galimybių gyvenime, kai gali susikrauti turtą, jei veiksi greitai ir žinosi, ką darai.“ Į septintąjį dešimtmetį įžengusiam Alfridui tai buvo jo „pensijos planas“.

Sevastopoliui atsirado galimybė mesti iššūkį Ukrainos Odesai dėl kontrabandos centro vardo. Istoriškai susiklostė, kad Odesa valdė liūto dalį ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos kontrabandos, gabenamos per Juodąją jūrą (kartais ir po ja).

Ar būtų galėjęs Sevastopolis kada nors tapti rimtu konkurentu, ypač kai tuo metu buvo taikomos Vakarų sankcijos, dabar neturi reikšmės: vien tai, kad jis galėjo priversti Odesos „krikštatėvius“ sumažinti „mokestį“, kurį jie ima už nusikalstamą gabenimą per uostą, yra juodosios rinkos ekonomikos pagrindų pavyzdys.

Antrasis kriminalinis karas: Donbaso deginimas

„Naudos turėjo politikai, oligarchai ir gangsteriai.
Anglys, auksas, benzinas ir tabakas. Štai dėl ko jie kovoja Rytų Ukrainoje.“
Rusijos žurnalistė Julija Poluchina, 2016 m.

Tuo metu Donbaso operacija atrodė puikus sumanymas. Krymą atimti pavyko labai lengvai, ir apsvaigę nuo sėkmės rusai tapo net dar ambicingesni. Aneksuoti nešvarų ir kaminais nusėtą Donbasą, nors čia gana daug etninių ir kalbinių rusų, ketinimų nebuvo. Vietoj to sumanyta organizuoti pseudomaištą ir šitaip daryti spaudimą Kijevui.
Ištrauka iš knygos „Vory. Rusijos supermafija“

Ydingos paskatos pražudė daugelį, rodos, gerai apgalvotų sumanymų. Jeigu Maskva siūlo pakeisti tavo automobilį kitu, jei jis bus pavogtas ar sudaužytas, kam tau vargintis važiuoti saugiai arba užrakinti jį nakčiai?

Tiesą sakant, kodėl nepardavus jo ir nepasakius, kad pavogė? Liūdna, bet ta pati tiesa galioja, kai kalbame apie amuniciją, pažadėtą ginkluotoms grupuotėms Donbaso regione, Ukrainos pietryčiuose.

Surenki nusikaltėlius ir nuotykių ieškotojus, apginkluoji, pasiunti į chaotišką konfliktą, vykstantį palei nusistovėjusius kontrabandos kelius, ir pažadi kompensuoti mūšio išlaidas. Vargu, ar reikėtų stebėtis, kad susidūrimai su Ukrainos vyriausybės pajėgomis prasideda be jokios priežasties, tiesiog kad galėtum sunaudoti, tarkim, 10 000 patronų, o paskui tvirtinti, jog jų prireikė dukart daugiau. Kai iš Donbaso sandėlių atgabenama 20 000 naujų patronų, perteklių galima ramiai parduoti juodojoje rinkoje.

Maskva, matyt, manė, kad remdamasi vietos savigynos būriais galės kariauti šį nepaskelbtą karą prieš Kijevą svetimomis rankomis ir pigiai, tačiau iš tiesų atsidūrė situacijoje, kai dažnai pati sunkiai begalėjo suvaldyti savo kaprizingus įgaliotinius.

Tiesą sakant, jau iš pat pradžių ji buvo jų apvaginėjama, o netrukus teko mokėti ir kitokią kainą: pačioje Rusijoje ėmė augti smurtinių nusikaltimų skaičius ir nelegali prekyba ginklais. Tai ypač justi Rostove prie Dono, Pietų Rusijos mieste, atliekančiame šiame kare logistikos centro vaidmenį. 2015 metais Rostovo regionas Rusijoje pagal nusikalstamumą buvo devintas, 2016 metais – jau septintas, o pats miestas, pasak kai kurių šaltinių, tapo pavojingiausiu Europoje, nors prieš tai nepatekdavo net į dešimtuką.

Tuo metu Donbaso operacija atrodė puikus sumanymas. Krymą atimti pavyko labai lengvai, ir apsvaigę nuo sėkmės rusai tapo net dar ambicingesni. Aneksuoti nešvarų ir kaminais nusėtą Donbasą, nors čia gana daug etninių ir kalbinių rusų, ketinimų nebuvo.

Vietoj to sumanyta organizuoti pseudomaištą ir šitaip daryti spaudimą Kijevui. Rusai manė, kad Ukraina po šito turės pripažinti Maskvos hegemoniją regione – ir to tikėjosi kaip greito ir neišvengiamo dalyko. Taigi tikslas buvo sukurti Kryme naują tvarką, o Donbase labiausiai buvo siekiama sukelti chaosą, net jei jis būtų kontroliuojamas ir ginkluotas.

Šiam tikslui rusai ketino surengti vietinį rusakalbių, sunerimusių dėl naujojo Kijevo režimo, sukilimą. Jie bandė sukelti neramumus daugelyje regiono miestų, bet dauguma jų buvo arba numalšinti, arba tiesiog neišsirutuliojo. Tačiau Donecke ir Luganske pradinė sėkmė leido Maskvai įsteigti marionetinį režimą, vadinamąsias Donecko ir Lugansko Liaudies Respublikas.

Rusų armija buvo svarbiausias šių tariamų valstybių užnugaris, tačiau Maskva norėjo, kad viskas atrodytų kaip tikras masinis judėjimas. Tai paskatino prie vietinių pajėgų prisijungti nacionalistus, nuotykių ieškotojus, samdinius ir kazokus iš visos Rusijos. Iš viso to susiformavo gluminanti nereguliari armija: dažnu atveju aptriušę būriai, sudaryti iš nuoširdžių savanorių, vyriausybinių dezertyrų ir vietos gangsterių.

„Įteisintiems vagims“ tai reiškė neįkainojamą galimybę paversti gatvėje naudojamus raumenis legalia valdžia. Nors posovietinė Ukraina, kurdama veiksmingą, įstatymu grįstą valstybę, sulaukė geriausiu atveju dalinės sėkmės (šiaip ar taip, 2014 metais korupcija čia buvo netgi didesnė nei Rusijoje), rytinė jos dalis buvo ypač problemiška, užvaldyta, rodos, neįveikiamos verslo oligarchų ir korumpuotų politikų klikos.

Trumpai kalbant, „Donbaso magnatai – kai kurie jų jau sovietų laikais užsiėmė nusikalstama veikla – trukdė Donbase iškilti įstatymo valdžiai ir nuožmiai ribojo pilietinės bendruomenės formavimąsi“. Prie viso to pridėjus gausius vietos kalėjimus ir nepastovią ekonomiką, skatinusią gatvių gaujų atsiradimą, turbūt nereikia stebėtis, kad dažnai buvo sakoma, jog „kas trečias vyras Donecko regione sėdi kalėjime, sėdėjo arba sėdės“.

Nors posovietinė Ukraina, kurdama veiksmingą, įstatymu grįstą valstybę, sulaukė geriausiu atveju dalinės sėkmės (šiaip ar taip, 2014 metais korupcija čia buvo netgi didesnė nei Rusijoje), rytinė jos dalis buvo ypač problemiška, užvaldyta, rodos, neįveikiamos verslo oligarchų ir korumpuotų politikų klikos.
Ištrauka iš knygos „Vory. Rusijos supermafija“

Kai rusai atskyrė dalį Donbaso nuo vyriausybės valdžios, regiono kriminaliniai lyderiai 2014 metų gruodį surengė „schodkę“, kad nutartų, kaip į tai reaguoti.

Jie nutarė iki galo pasinaudoti šia padėtimi ir skatino vory iš vyriausybės išlaikytų Donbaso teritorijų atvykti į maištininkų valdas. O nelegali suklastoto alkoholio ir tabako produkcija ir jos eksportas į Rusiją, Ukrainą ir Europą vis didėjo, nes dabar iš esmės viskam vadovavo nusikaltėliai.

Įdomu tai, kad „maištininkų“ vadai buvo vadinami pravardėmis, tokiomis kaip Motorola, Betmenas, Strelkovas (Šaulys) ir Givi, tarsi pagerbiant gangsterių „kličkas“. Dauguma lyderių buvo entuziastingi nuotykių ieškotojai arba armijos ir saugumo tarnybų veteranai.

Tačiau antraeiliai ir smulkesnieji vadovai buvo kilę iš kriminalinio pasaulio. Su jais atėjo ir bauginimo, smurto, vogimo kultūra. Vienas Rusijos savanoris, atvykęs nuoširdžiai tikėdamas Maskvos propaganda, kad Ukrainos „fašistai“ persekioja rusus, skausmingai prabudo, kai prisidėjo prie šios armijos: „Kai ten patenki, nuo pirmų minučių supranti, kad tai ne karinės pajėgos – tai tikra gauja.“

„Maištininkai“, žinoma, galėjo sukurti chaosą ir sukūrė, ir 2017 metais, kai rašoma ši knyga, šio apgailėtino konflikto pabaigos vis dar nematyti.

Bet kai kalbame apie „panaudojimą vietoj ginklo“, chaosą lengviau sukurti nei suvaldyti. Keletas „maištininkų“ lyderių buvo nužudyti galbūt Rusijos specialiųjų tarnybų, nes pasidarė per daug užsispyrę ir pavojingi. Dauguma smulkesnių kovų atrodo nevaldomos, dažniau kylančios iš nuobodulio arba noro užsidirbti. Rostove prie Dono išaugo žmogžudysčių skaičius (19 procentų per 2016 metus), o nelegalių ginklų atsargos stipriai šoktelėjo, nes Kalašnikovo automatai ir netgi sunkesnieji ginklai ėmė plaukti atgal į Rusijos juodąją rinką. Nežinia, ar Kremlius visa tai laiko sėkme, bet kyla mažai abejonių, kad Donbasas yra kriminalinis karas, ir ne tik tarptautinės teisės požiūriu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(61 žmogus įvertino)
4.0000

Top naujienos

Profesorius Landsbergis: Rusija turėjo savo didžiąją galimybę, bet ją prarado (71)

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis teigia, kad Stalino ir Hitlerio...

Gyvai / DELFI Diena. Dėl Skvernelio registruoto pavadinimo – Malinausko ir Jakilaičio akistata Kita tema – bankų mokestis veržiasi pirmyn – ar nekils dėl jo problemų?

Skvernelis su prezidentu apie Narkevičių kalbėsis pirmadienį

Prezidentas Gitanas Nausėda apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių kritiškai pasisakė...

Lietuvos paštas stabdo Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pardavimą (2)

Valstybės valdomo Lietuvos pašto valdyba nutarė stabdyti Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų...

„Kailių karalienės“ Veličkienės įrašas sukėlė diskusijų audrą: svarbu mergaites apsaugoti nuo skandinaviško minimalizmo (1)

Socialiniame tinkle „Facebook“ kailių karaliene vadinamos Nijolės Veličkienės įrašas...

Apie lietuvišką verslą, kuriam sekasi: jau seniai nesame tik pigios darbo jėgos šalis

Kol dalis lietuvių džiaugiasi į šalį atkeliaujančiomis užsienio kapitalo įmonėmis ir jų...

Griežti Nausėdos žodžiai: neapgaudinėkime savęs daugiau dėl Rusijos (428)

Prezidento Gitano Nausėdos teigimu, negalima paviršutiniškai kalbėti apie didžiausią Lietuvos...

„Achemoje“ incidentas: darbuotojams liepta užsidaryti langus ir neiti į lauką papildyta 14:17 val. (227)

Bendrovė „ Achema “ trečiadienį, 10.55 val., dėl techninių priežasčių sustabdė vieną...

Nuogas šalia mokyklos vaikščiojęs užsienietis tikina, jog kažkas jį apnuodijo ir jis dabar nori numirti (26)

Kauno apylinkės teismas patenkino prokurorų prašymą ir maksimaliam terminui, trims mėnesiams...

Generalinis prokuroras į teismą padavė Lietuvos valstybę (316)

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis į teismą padavė Lietuvos valstybę ir iš jos prašo...