aA
Leidykla „Briedis“ pristato dar vieną naujosios serijos „Hitlerio karo elitas“ knygą – Ericho von Mansteino atsiminimus „Prarastos pergalės“. Ji visuotinai pripažinta vienu svarbiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos veikalų.
Erichas von Mansteinas (1887–1973)
© Leidykla "Briedis"

Trumpai Erichą von Mansteiną galima apibūdinti šiais garsaus anglų karo teoretiko ir istoriko H. B Liddello Harto žodžiais: „Tai buvo žmogus, įstengęs šiuolaikišką požiūrį į manevrinius kovos veiksmus derinti su klasikiniu supratimu apie manevravimo meną, iki smulkmenų nusimanantis apie karinę techniką ir turintis didelį karvedžio talentą.“

Tačiau šis įvertinimas labai santūrus. Iš tiesų Mansteinas buvo tiesiog neprilygstamas karvedys Antrajame pasauliniame kare, be to, pasaulinę šlovę pelniusios atsiminimų knygos „Prarastos pergalės“ autorius.

Per Rusijos kampaniją Erichas von Mansteinas užkariavo Krymą ir paėmė Sevastopolio tvirtovę. Po Stalingrado tragedijos, sumaniai vadovaudamas armijų grupei „Pietūs“ kautynėse prie Doneco ir Charkovo, jis įstengė sužlugdyti didžiulį kiekybinį pranašumą turinčių sovietų mėginimus atkirsti visą vokiečių kariuomenės pietinį sparną ir dar kartą perimti iniciatyvą.

Kai Rytų fronte vykstantis Vermachto paskutinis didelis puolimas – operacija „Zitadelle“ – dėl kituose frontuose susiklosčiusios situacijos buvo nutrauktas, Mansteinui teko ypač sunki užduotis vadovauti kariuomenei gynybos mūšiuose su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis.

Nors Hitlerio dėl politinių ir ekonominių priežasčių duodami kariniu požiūriu neracionalūs įsakymai labai ribojo Mansteino veiksmus, jis, atlaikydamas nuolatinį priešo spaudimą, vis tiek įstengė išsaugoti savo armijų grupę „Pietūs“ ir per Ukrainą atsitraukti už Dniepro. Kai vokiečių 1-ajai tankų armijai kilo pavojus būti apsuptai, Mansteinui pavyko sukurti drąsų planą, kuriuo remdamasi ši armija tiesiog nušlavė kelią pastojusias sovietų armijas.

Knygoje pateikiamas gyvas ir įsimenantis kovų Rytų fronte paveikslas, iš kurio skaitytojas gali susidaryti labai tikrovišką įspūdį apie vokiečių kariuomenės laimėjimus ir netektis, apie karių narsą bei pasiaukojimą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Apskritai galėčiau tik pasakyti, kad man, štai jau daug metų esančiam fronte, kai tekdavo spręsti tokius sunkius uždavinius, tada nebuvo galimybių matyti, jog šalyje viešpataujantis režimas išsigimsta. Taip pat tuo metu negalėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra Hitleris, įžvelgti tai, kas dabar atrodo savaime suprantama.

Užnugaryje plintantys gandai beveik neprasiskverbdavo į frontą, bet mažiausiai pasiekdavo mus, vadus. Rūpesčiai ir užduotys vykstant karui mums neteikė progų mąstyti apie bendro pobūdžio reikalus. Šiuo požiūriu buvome visiškai kitokioje situacijoje negu kariniai ar politiniai veikėjai užnugaryje ar okupuotose teritorijose, kuriose nevyko karo veiksmai.

Armijų grupės „Pietūs“ būstinė Zaporožėje: vyriausiasis armijų grupės vadas feldmaršalas E. von Mansteinas, vyriausiasis 17-osios armijos vadas generolas pulkininkas R. Ruoffas ir A. Hitleris. 1943 m. kovo 9 d.
Armijų grupės „Pietūs“ būstinė Zaporožėje: vyriausiasis armijų grupės vadas feldmaršalas E. von Mansteinas, vyriausiasis 17-osios armijos vadas generolas pulkininkas R. Ruoffas ir A. Hitleris. 1943 m. kovo 9 d.
© Leidykla "Briedis"


Aišku, ir kariniuose reikaluose negalėjau nepastebėti Hitlerio daromų klaidų vadovaujant karo veiksmams. Kodėl nemaniau, kad galima jį pašalinti prievarta, jau minėjau anksčiau.

Dėl savo pareigų galiu pasakyti, kad man gana dažnai kildavo noras jų atsisakyti. Dažnai, kai Hitleris nesutikdavo su mano siūlymais ar mėgindavo įsikišti į vadovavimą armijų grupei, prašydavau Generalinio štabo viršininką pranešti Hitleriui, kad jis pasirinktų kitą vadą. Tačiau to, kas visada kartu su artimiausių bendražygių prašymais mane įtikindavo nesitraukti iš posto, negalima tiesiog apibūdinti nuvalkiotais žodžiais: „Aš norėjau užbėgti už akių didesniam blogiui.“

Greičiau tai buvo įsitikinimas, kad, ko gera, nė vienas štabas neįstengs taip, kaip mūsiškis, ištvėręs ne vienerius metus sunkiuose mūšiuose, susidoroti su vadovavimo kariuomenei užduotimis mūsų lemiamame fronto ruože. Mano pasitraukimas būtų reiškęs ne tiesiog vado pasikeitimą, bet kur kas daugiau.

Vadovavausi pareigos man pavaldžiai kariuomenei, kuri taip pat pasitikėjo vadu, jausmu. Negalėjau palikti jos likimo valiai. Tik neišvengiama žūtis, kuri būtų grėsusi mano kariuomenei, galėjo priversti pateikti prašymą dėl atsistatydinimo kaip paskutinės priemonės, kad gautume iš Hitlerio tai, kas būtiniausia. [...]

Ūmus ginčas su Hitleriu kilo, kai jis pamėgino suversti man kaltę dėl armijų grupės fronte nepalankiai susiklosčiusių įvykių. Jau prieš kelias dienas generolas Zeitzleris man pasakė, kad Hitleris kartą tikinęs, esą armijų grupės štabas neprotingai eikvojo jam skirtas pajėgas.

Aš paprašiau Zeitzlerį mano vardu pasakyti Hitleriui, kad armijų grupės štabas negalėjo nieko kita rinktis, tik panaudoti mums skirtas divizijas, nes jas gaudavome tik atskirai, paprastai pernelyg pavėluotai.

Jei Hitleris kada nors būtų, tegul ir po didelės pertraukos, pažadėjęs mums didelių pajėgų, kurių nuolat prašėme šiauriniam sparnui, ar būtų leidęs laisvai veikti pietiniame sparne, jam dabar nereikėtų skųstis, kad mums neužteko dalimis skiriamų pajėgų. Generolas Zeitzleris visiškai man neprieštaravo. Iš tikrųjų tai buvo lemiama aplinkybė per visą operaciją „Zitadelle“.

E. von Mansteinas fronto priešakinėse pozicijose
E. von Mansteinas fronto priešakinėse pozicijose
© Leidykla "Briedis"


Dabar Hitleris tikino, jog mes norėjome, kad „visada kovos veiksmai būtų tik manevrinio pobūdžio“. Rudenį jam sakyta, kad Dniepro linija bus išsaugota. Bet esą vos tik jis, Hitleris, skaudama širdimi sutiko, kad būtų atsitraukta už šios upės, kai pareiškiama, jog reikia atsitraukti toliau, nes priešas prasiveržė prie Kijevo.

Aš atsakiau, kad taip ir turėjo išeiti. Jo (Hitlerio) įsakymu, mūsų pietinio sparno pajėgos gavo užduotį išsaugoti Donbasą, o vėliau – ir Dniepro rajoną, kai būtume galėję jas panaudoti sustiprinti mūsų šiaurinį sparną.

Tada Hitleris ėmė kalbėti, kad, žvalgybos iš oro duomenimis, buvo pastebėti vos keli atskiri priešo tankai, nuo kurių bėgo ištisi vokiečių kariuomenės daliniai, o dėl to nuolat atitraukiama fronto linija. Kadangi Hitleris aviacijos žvalgybos duomenis gaudavo tik iš KOP vadovybės, manau, jog Göringas vėl parodė savo neapykantą sausumos pajėgoms.

Aš gana retai prieštaravau nuomonei, kad jei kariuomenė daugiau negali atsilaikyti atskiruose ruožuose, tai paaiškinama jos per dideliu nuovargiu, jėgų išsekimu ir sumažėjusiu karių skaičiumi. Armijų grupės vadovybė gana dažnai primindavo, kad, esant tokiems pernelyg ištęstiems frontams (ir nepakankamam papildymui), turi ateiti metas, kai kariuomenės jėgos bus išeikvotos. [...]

Kovo 30-osios rytą buvau pažadintas dėl netikėtos žinios, kad Hitlerio lėktuvas „Kondor“, į kurį jau įlipo feldmaršalas von Kleistas bei jo štabas, netrukus ketina nusileisti Lemberge (Lvove). Šis lėktuvas turėjo nuskraidinti mane su von Kleistu į Oberzalcbergą.

Tuo metu, kai aš su lydinčiu operatyvinio skyriaus viršininku Schulze-Büttgeriu ir adjutantu Stahlbergu laukiau Lvovo aerodrome nusileisiančio „Kondor“, mano štabo viršininkas kalbėjosi su generolu Zeitzleriu. Šis pranešė, kas mums, beje, ir šiaip buvo aišku, kad Hitleris nori von Kleistą ir mane pašalinti iš pareigų.

Atvykę į Berchtesgadeną mes iš pradžių įsišnekome su generolu Zeitzleriu, nes Hitleris norėjo priimti mus tik prieš vakarinį pranešimą apie situaciją. Zeitzleris pasakė, kad po paskutinių mūsų susitikimų Oberzalcberge Göringas ir Himmleris, o tikriausiai ir Keitelis, vėl mus, ypač mane, užsipuolė. Zeitzlerio žodžiais, tai paskatino Hitlerį atsisveikinti su von Kleistu ir manim.

Į kovos veiksmų rajoną geležinkeliu gabenami nauji Vermachto tankai Pz VI „Tiger“
Į kovos veiksmų rajoną geležinkeliu gabenami nauji Vermachto tankai Pz VI „Tiger“
© Leidykla "Briedis"


Kai Hitleris pranešė Zeitzleriui apie savo ketinimą, šis nedelsdamas paprašė jį patį atleisti, nes visada pritardavo man ir negali likti, jei aš pasitrauksiu. Bet Hitleris šiurkščiai atmetė jo prašymą, kuris paskui buvo pakartotas ir raštu. Dėl to sąžiningo ir atviro poelgio Generalinio štabo viršininkas buvo vertas didžios pagarbos! Šio paskutinio mano susitikimo su Hitleriu epizodą leisiu sau paimti iš dienoraščio, kuriame kitą dieną įrašiau:

„Vakare pas fiurerį. Įteikęs man kalavijus (papildomą apdovanojimą prie Riterio kryžiaus – vert. pastaba) jis pareiškė, kad nusprendė perduoti vadovavimą armijų grupei kitam generolui (Modeliui). Rytų fronte praėjo didelio masto operacijų, kurioms aš ypač tikau, metas. Dabar svarbu čia tiesiog tvirtai ginti pozicijas. Šio naujo vadovavimo kariuomenei metodo pradžia turėjo būti susieta su nauju vardu ir nauju šūkiu. Taigi keičiama armijų grupės, kurios pavadinimą jis taip pat ketina keisti, vadovybė.

Jis, Hitleris, nori tvirtai pabrėžti, kad tarp mūsų jokiu būdu nėra nepasitikėjimo atmosferos, kaip būta anksčiau dėl kitų feldmaršalų (kurių pavardes pasakė). Jis, Hitleris, kaip ir anksčiau, manimi visiškai pasitiki. Jis taip pat niekada nepastebėjo jokių trūkumų vadovaujant armijų grupei, negana to, pritardavo armijų grupės vadovybei. Bet jam taip pat aišku, toliau kalba Hitleris, kad pusantrų metų armijų grupės vadovybė vilko pernelyg sunkią atsakomybės naštą, todėl nusipelnė poilsio.

Jis žino, kad esu vienas gabiausių vadų, todėl netrukus vėl norės mane panaudoti. Bet šiuo metu man Rytų fronte nėra užduočių. Tai, ką ten dabar teks nuveikti, jam atrodė tinkamiausias yra Modelis, kuris sunkiomis aplinkybėmis sustabdė armijų grupės „Šiaurė“ atsitraukimą.

Dar kartą užtikrinęs, kad manimi visiškai pasitiki, fiureris pareiškė, kad niekada nepamirš, jog prieš žygį į Vakarus buvau vienintelis, kuris jam pasakė, kad prasiveržimas prie Sedano galėjo ir turėjo reikšti ne tik vienas laimėtas kautynes, bet ir lemiamai paveikti visos kampanijos Vakaruose vyksmą.

Ericho von Mansteino atsiminimai „Prarastos pergalės“
Ericho von Mansteino atsiminimai „Prarastos pergalės“
© Leidykla "Briedis"


Aš atsakiau fiureriui, kad tikrai niekaip negaliu prieštarauti, nes jis mano, jog dabartinėmis aplinkybėmis sėkmingiau vykdyti užduotis galės kitas vadas, todėl nori atlikti atitinkamą pakeitimą. Aš taip pat manau, kad galiu perduoti vadovavimą Modeliui be esminės žalos šiam darbui, nes, pridūriau aš, jau imtasi priemonių išgelbėti 1-ąją tankų armiją: pirma, jo (Hitlerio) sprendimas permesti iš Vakarų SS tankų korpusą, antra, mano įsakymas armijai veržtis į vakarus šiauriau Dniestro. Taigi padaryta tai, ką iš esmės turi daryti armijų grupės vadovybė. Toliau bus svarbu, kad ji rūpintųsi pagalba ir moraline parama kariuomenei. Modelis su šia užduotimi taip pat susidoros.

Fiureris gyvai pritarė, kad Modelis bus ypač tam tinkamas žmogus. Jis lakstys po visas divizijas ir išspaus iš kariuomenės viską, ką galima. Į tai atsakiau, kad mano vadovaujamos armijų grupės divizijos jau seniai išspaustos iki galo ir kitam nepavyks iš jų nieko daugiau išspausti.“

Kaipgi atskirai nepaminėjus, ką Hitleris pasakė man per šį paskutinį susitikimą? Juk iš tikrųjų padoriai atsisveikino su manim. Viena iš priežasčių šiuo atveju buvo Zeitzlerio prašymas. Jis pareiškė, kad jei Hitleris nori pašalinti iš pareigų feldmaršalą von Kleistą ir mane, tegul bent jau pats mums apie tai praneša, dėl kokių priežasčių taip pasielgė!

Man buvo žinoma, kad Göringas ir Himmleris jau seniai siekė mane pašalinti. Ir vis tiek Hitlerio sprendimui esminį poveikį padarė tikriausiai tai, kad kovo 25 d. jam teko nusileisti man, kai anksčiau – dalyvaujant grupei asmenų – mano siūlymą atmetė. Kai Hitleris atsisveikindamas paspaudė man ranką, pasakiau: „Linkiu jums, mano fiureri, kad jūsų šios dienos sprendimas nebūtų klaidingas.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(79 žmonės įvertino)
4.5823

Top naujienos

Pinigai dar ne viskas: į Lietuvą grįžo dirbti už keturiskart mažesnį atlyginimą ir nesigaili (6)

Prieš dvejus su puse metų iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą gyventi grįžęs Gytis Kašėta...

Plaukimo meistras atsakė, kokią klaidą darome beveik visi: toks jūsų veiksmas gali baigtis tragiškai (12)

Lietuvą užklupęs karštis reikalauja aukų. Gelbėtojai praneša jau apie 6 skenduolius, tačiau...

Po Petrikytės koncerto kilusio skandalo Vitulskienė sulaukė atsako: dabar provokuoja ir net prakeikė vaikus (468)

Pastarieji metai, kai pradėjo veikti verslininkės Erikos Vitulskienės mados namai, žinomai...

Gydytojų gudrybė naciams įvarė panišką baimę: mirtinos ligos „protrūkis“ išgelbėjo tūkstančius (47)

Antrojo pasaulinio karo metais vienas žmogus kreipėsi į gydytoją Lenkijos Rozvadovo mieste dėl...

Užkalnis Vilniuje rado geriausius sušius ir dar vieną patiekalą, geriausią Europoje (88)

Pradedame nuo to, kad nuo sekmadienio, birželio 16 d., jūs nebegausite ten vietų be rezervacijos....

Mama naujų mokslo metų laukia su siaubu: mus šokiravo, kiek kainuos pirmoko laikas mokykloje (117)

Esu būsimo pirmoko mama . Kadangi esame mažesnes nei vidutines pajamas uždirbanti šeima,...

Maisto produktai karštą dieną: pavalgę jausitės puikiai ir atvėsite 10 gudrybių (6)

Mažiau angliavandenių ir baltymų – užtikrintas būdas ištverti svilinanti vasaros karštį,...

Apie „švytinčią“ piloto profesiją arba mergaitėms taip pat reikėjo (23)

Panašu, jog populiarios dainos „Reikėjo berniukams“ žodžius greitai teks perrašyti –...

Šaulių sąjungos vadas: Rusijos agresija buvo žadintuvas mūsų visuomenei (854)

„Tai buvo lūžis mano gyvenime“, – šypsosi Lietuvos šaulių sąjungos ( LŠS ) vadas...

Garbaus amžiaus avarijos kaltininkė reanimacijoje, į ligoninę paguldyta ir jauna mama bei jos kūdikis (18)

Birželio 15 d., 11.46 val., kelyje Plungė–Plateliai, ties ženklu „11 km iki Šaltojo karo...