aA
„Artėjant sausio 13 d. rytui po kruvinos nakties, žmonės pradėjo iš betoninių blokų statyti barikadas aplink Parlamentą – pats Parlamento pastatas buvo apjuostas įvairiais apsauginiais „skydais“ ir iš metalo pagamintais prieštankiniais „ožiais“, įvairia armatūra“, - savo knygoje „Nepriklausomybės Gvardija“ (išleido „Mažoji leidykla) rašo Artūras Skučas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas, savanorių judėjimo iniciatorius.
1991-01-13. Rytas A.T.
© Archyvo nuotraukos

Pateikiame ištraukas iš knygos apie tragiškas 1990-ųjų sausio dienas:

Pasiryžti grįžti į praeitį ir ją užrašyti – jau savaime sudėtingas reikalas. Labai sudėtingas.

Pavyzdžiui, man iki šiol nėra suprantami keli dalykai. Vienas iš jų tai, kodėl nuo manęs buvo slepiama, kad ketvirtame aukšte buvo pastatytas milicijos/policijos kulkosvaidis. Žinoma, greitai apie tai sužinojau, bet ši informacija buvo slepiama – ją žinojo V. Čepaitis, apie AT pirmininką jau nekalbu. Kodėl man nebuvo pranešta, kad kasamas tunelis po AT pastatu – tai sužinojau iš kitų žmonių.

Tokie dalykai mane dabar verčia galvoti, kad manimi nepasitikėjo, tačiau leido ir toliau vadovauti ATAS. Ir po įvykių leido, tai kur esmė? Ne kartą to klausiau už tai atsakingų asmenų, kurie galėjo man atsakyti, bet iki šiol neatsakė. Tokie paslaptingi nutylėjimai sukuria keistus gandus ir suteikia peno interpretacijoms. Aš neturėjau ko slėpti tada, neturiu ir dabar.

Nepamenu detalių, tik fragmentai galvoje apsireiškia netikėtai, ir juos taip pat sunku fiksuoti. Gal todėl nepamenu, kad visą tą laiką beveik nemiegojau, nusnausdavau savo kabineto krėsle, kol kas nors neįeidavo ir nepranešdavo dar vienos kokios nors naujienos. Į mano kabinetą tuo metu galėjo įeiti bet kas ir bet kada. Po sausio įvykių nusprendžiau, kad man reikia sekretorės, kuri ne tik stabdytų tą srautą, bet ir pradėtų rūšiuoti gaunamus visokius „popierius“. Iki to laiko privalėjau skaityti visus juos pats, nes daugiau nebuvo kam. Atsiradus Vilūnei Visackienei visas tas srautas nutrūko. Kai ji pradėjo dirbti, net galėjau laisvai vaikščioti po savo kabinetą ir mąstyti, kodėl pas mane niekas neužeina. Niekada iki tol nebuvau valdininku, ir tas jausmas buvo labai keistas.

Galbūt tik tada suvokiau realiai pats sau, kokiai tarnybai vadovauju ir kokią atsakomybę turiu, nes iki tol, galima taip sakyti, tik „gesinau gaisrus“.

Sausio 12 d. Sausio 11-osios pavakarę mane pasikvietė V. Landsbergis ir pasakė, kad nedelsdamas turiu susisiekti su V. Baldišiumi – dėl ginklų gavimo. Per šią dieną operatyviniai darbuotojai jau buvo aplankę net Kino studiją, kur sužinojo, kad M. Misiukonio pasiuntiniai jau buvo atvykę ir viską pasiėmė. Medžioklės ir žūklės parduotuvių tuo metu dar nelankėme, nes negalvojome, kad ten galime rasti padorių ginklų, bet vėliau vienos parduotuvės direktorius pasiūlė kuo greičiau paimti jo parduotuvėje turimą arsenalą. Ko gero, tuomet suvokiau, kiek iš tiesų mes turime slaptų pagalbininkų ir kad su tokia jėga galime laimėti. Kažkodėl atsiminiau ir statistiką, kurią skaičiau knygoje, atvežtoje iš JAV, specialiai išleistoje apie Lietuvos pasipriešinimą 1944–1953 m. Joje buvo rašoma, kad net 600 tūkstančių Lietuvos gyventojų padėjo pasipriešinimui, o tai reiškė, kad tame pasipriešinime dalyvavo visa tauta.

Nepriklausomybės Gvardija viršelis
Nepriklausomybės Gvardija viršelis
© Archyvo nuotraukos

Tuometinis Lietuvos banko valdytojas Vilius Baldišius, mano bendraamžis, prisimena:

Prie SSSR Gosbanko Lietuvos padalinio veikusi ūkiskaitinio inkasacijos susivienijimo Lietuvos respublikinė valdyba turėjo savo ginklų fondą, jų naudojimo tvarką nustatydavo Maskvos emisarai ir respublikos (sovietinės) vidaus reikalų ministras. Tame ginklų fonde, kuris naudotas pervežant Gozbanko pinigus ir vertybes, buvo koviniai sovietinės armijos automatai „Kalašnikov“ ir TT pistoletai. Man kilo mintis (o ir jaučiau pareigą) tais ginklais apginkluoti tuometinį AT Apsaugos skyrių. Apsisprendžiau po 1991 m. sausio 8 d. įvykių ir ėmiausi konkrečių veiksmų.

Manau, kad sausio 11 d., po posėdžių ir pasitarimų AT posėdžių salėje (dabar Kovo 11-osios salė), priėjau prie V. Landsbergio ir pasiūliau jam suorganizuoti ir pristatyti 2 šarvuotus „KAMAZ“ automobilius ir ginklų (kovinių automatų ir pistoletų) LR AT gynimui.

Kaip dabar atsimenu kreivą V. Landsbergio šypsenėlę ir jo žodžius: „Vaikeli, negi galvoji, kad tau bus leista visa tai pristatyti į okupantų ir šarvuočių apsuptą AT. Gal nebent vieną, kitą pistoletą įsidėjęs į deputato lagaminėlį“ (parodė į mano juodą su rankenėlėm portfeliuką, kokie pirmą LSSR AT darbo dieną buvo išdalinti visiems deputatams, su kuriuo aš visada vaikščiodavau, taip pat ir dalis mano kolegų su jais nesiskyrė) galėsi prasmukti pro kariškių ir saugumiečių kordonus“. Šie LR AT pirmininko žodžiai nebuvo iš piršto laužti. Vis dėlto V. Landsbergis perdavė A. Skučui mano pasiūlymą.

O buvo taip. Tą pačią sausio 11 d. susitikome su A.Skuču ir aptarėme mano pasiūlytą operaciją. AT Apsaugos skyriuje nuotaikos buvo niūrios. Paprašiau, kad A.Skučas savo skyriaus vardu parašytų man raštą, prašydamas laikinai perduoti AT apsaugai keturis Kalašnikovo sistemos automatus (AK72), penkiolika TT pistoletų ir po tūkstantį automato ir pistoleto šovinių. Prieš tai aš išsiaiškinau, kad toks rezervas buvo Inkasacijos valdybos ginklų fonde. Likę ginklai kas dieną buvo naudojami užtikrint pinigų ir vertybių pervežimo saugumui Lietuvoje. Šios banko funkcijos buvo vykdomos ir atmintinų sausio įvykių dienomis, užtikrinant atsiskaitymus grynais tarp Lietuvos įmonių ir gyventojų bei normalią prekybos tinklo veiklą.

Gavęs A. Skučo raštą pasikviečiau pas save respublikinės inkasacijos valdybos viršininką R. Spruntulį. Parodžiau jam popierių ir paklausiau, ar mano nurodymu ir atsakomybe jis perduos man ginklus. Man buvo atsakyta tiesiai šviesiai – be Maskvos emisarų ar LSSR vidaus reikalų ministro leidimo toks perdavimas reikštų (įvykiams klostantis pagal Maskvos scenarijų, kuris buvo realiai vykdomas), kad jam gresia sušaudymas („под растрел“). Aš negalėjau taip rizikuoti kitų žmonių gyvybe. Turėjau moralinę teisę disponuoti tik savąja ir prisimti visą atsakomybę.

Į tuometį LR Vidaus reikalų ministrą M. Misiukonį nesikreipiau sąmoningai, juo nepasitikėjau ir buvau tikras, kad jis tokio leidimo neduos, o informacija apie mano planą nutekės okupantams. Vėliau ši mano nuomonė pasitvirtino.

1991-01-10. Prie A.T.
1991-01-10. Prie A.T.
© Archyvo nuotraukos

Albinas Rukavičius tarnybą Apsaugos skyriuje pradėjo kaip kovinių veiksmų treneris. Niekada ir niekam neužsiminė apie savo praeitį. Net pats nepamenu, kas jį atvedė į skyrių, bet savo veiksmais ir turima patirtimi iš praeities niekada nenuvylė. Jis pasakoja: Instrukcija buvo viena – bent minimaliai pasipriešinti. Pagrindinis uždavinys buvo likti Parlamente ir gintis, nors gynyba buvo diletantiška. Paskui susirinko ir Afganistane kariavusių žmonių, kad bent minimalus pasipriešinimas būtų. Bet jei manęs kas paklaustų, tai net jei puolimas būtų buvęs stiprus su tankais ir padeginėjimais, mes bent porą valandų būtume atsilaikę. Apsaugoti, apginti ir apsiginti buvo beviltiška, ypač kai pažįsti kitą pusę. Nesakau, kad buvome tuščia vieta, bet būtų buvę sunku. Rugpjūtį jau būtų buvę normaliau, jau ir ginklų turėjome daugiau, kariškių daugiau, štabas jau buvo.

Tada, manau, tikrai kažkas buvo planuojama. Man patiko, kad gynyba buvo organizuojama aukštais: trečiame aukšte buvo Apsaugos skyrius, antrame aukšte Krašto apsauga. O kai mes nuėjome į apačią, visi džiaugėsi, kad žmonės atėjo su ginklais, nes Krašto apsauga jų visai neturėjo. Taigi, Apsaugos skyrius, mano nuomone, buvo vienas geriausių, nes vos ne kiekvienas žmogus ir granatų, ir šautuvą turėjo. Viduje buvo minuojama, uždėtos tinklinės pertvaros. Buvo pasakyta, kad turi grįžti atgal visi kartu, kitaip nebus įleidžiami. Jei, pavyzdžiui, vienas žūtų, kiti turi būtinai jį kartu parsinešti. Jei paimtų įkaitu, tai nebūtum priverstas įsivesti priešus. Todėl norėdavosi su savais eiti, nes pažįstami, aišku, ką gali ir kad tikrai šaudys.

Mokėme visokių triukų, pvz., miegoti įsirėmus kojomis į duris ir su ginklu rankose, nes, jei kas veršis pro duris, trenks jomis per kojas, bet gynėjas bus pasiruošęs šauti. Arba po langu miegoti, kai mėto granatas. Kiekvienas turėjome savo darbo vietą. Asmens sargybinis turi tiesiog saugoti jam pavestą žmogų, privalo turėti tik viena galvoje – jo saugomas asmuo turi likti gyvas. Ir išvesti jį iš ten, kur kyla realus pavojus. Žmonės klausė, ar būčiau šaudęs? O ką daryti? Jei ginklą paimi – reikia šaudyti, nemesi jo. Aš jau buvau dalyvavęs susišaudyme.

Savo prisiminimais pasidalino Darius Jauniškis, dabar, 2018 m., VSD direktorius. Dar prieš tai kariuomenės specialiųjų pajėgų vadas, dar prieš tai... Daug Darius turėjo prieš tai, bet ryžtingai siekė padėti valstybei nuo pat pirmų dienų. Iš kitos pusės pažiūrėjus, tai dar vienas iš mano mokinių, kuriuo galiu didžiuotis.

1991-01. Seimo viduje
1991-01. Seimo viduje
© Archyvo nuotraukos

Sausio 12-ąją teko stebėti Šiaurės miestelį. Nuo vieno Žirmūnų daugiaaukščio stebėjome, kaip kraunami sviediniai į tankus, ir pranešinėjome Apsaugos skyriui. Sausio 13-osios naktį buvau AT kartu su Dangiru Galiniu, Sauliumi Guzevičiumi, Arūnu Antanaičiu ir kitais, laukėme „Alfos“ įsiveržimo, kartais išeidavome pasižvalgyti aplink AT. Iš mūsų vienintelis Saulius Guzevičius turėjo pistoletą TT su keliais šoviniais. Buvome susitarę, kuris pirmas perims pistoletą, jei Sauliui kas nors atsitiks.

Baimės jausmo nebuvo. Tik Sausio 13-ąją buvo labai aiškus suvokimas: jei prasidės AT šturmas, bus daug aukų ir kraujo. Bet tuo metu laisvė buvo daug brangesnė už savą gyvybę (bent jau man)... Daug stipresnis grėsmės suvokimas buvo per rugpjūčio pučą Maskvoje. Tada jau buvome labiau patyrę, pasimokę ir „apsišaudę“, todėl gerai žinojome, ko galima laukti iš specnazo ar „Alfa“ smogikų.

Po Sausio 13-osios „gyvenau“ AT, kartu su kitais saugojau Kazimiero Motiekos kabinetą, kartais išvykdavome į žvalgybinius pasivažinėjimus aplink AT ir po Vilniaus miestą.

Išsamiai papasakojo Giedrius Dambrauskas:

Sausio 13-ąją mes jau antrą parą išvis nemiegojome, klausėmės radijo ryšio. Turėjau išeiti pasitikti atvykstančių delegatų iš Maskvos, bet aš nelabai radau, per kur galima išeiti. Seimo rūmuose gyvenau antrus metus, daugiau negu namuose naktų praleidau, žinojau kiekvieną išėjimą, įėjimą. Viskas užbarikaduota ir pakeista buvo per naktį, per dvi, tad nelabai radau išėjimo ir įėjimo, durys pasikeitusios, visur grotos įstatytos ir t. t. Tai mane kiek suglumino, per tuos įvykius mes daugiausia bazavomės pagrindinėje salėje ir nelabai matėme, kas darosi. O ten dirbo kaip skruzdėlytės, virė darbas – išties įspūdinga buvo.

Aišku, realiai mes supratome, kad galbūt teks susidurti su ta fizine jėga, kuri buvo pademonstruota, kai buvo užpulti Spaudos rūmai. Ten peršovė mano gerą pažįstamą Vytą Lukšį. Tada supratome, kad tai jau nebe juokas. Jie šaudė iš desantinių ginklų, išcentrinėmis kulkomis, kurios visiškai nepritaikytos šaudyti mieste, nes jas labai sunku kontroliuoti. Tai tikrai yra kariniai ginklai.

Galvojome, jeigu tokios būtų panaudotos, aukų būtų labai daug. Nerimo buvo. Iš tikrųjų įdomu: ta įtampa augo, augo, o sausio 12 d. – pačios išvakarės – net galvojau eiti namo, nes prie AT, prie bibliotekos, buvo kažkoks koncertas, be galo daug žmonių, visos prieigos užpildytos. Galvoju – reikia gal kartą per savaitę nuvažiuoti nusiprausti, namai mano už 20-ties minučių kelio, per pusvalandį gal nusigausiu, pamiegosiu porą valandų ir grįšiu.

Bet, kol aš taip galvojau, vėl nauja šarvuočių grupė pajudėjo. Tada dar buvau priimamajame ir galėjau tiesiogiai klausyti ryšio. Tą perdavinėjau bene R. Bogdanui, o šis kontaktavo tiesiai su A. Saudargu, kuris buvo mūsų atstovas Lenkijoje, Varšuvoje. Tad buvau kaip tiesioginio ryšio grandinės dalis. V. Landsbergis vis bandė prisiskambinti tai amerikiečiams, tai rusams, tai Gorbačiovui, tai kažkokiems ambasadoriams, tai dar kažkam... Nuo 9-tos valandos vakaro įtampa iš tikro pradėjo sparčiai augti. O pats „smagumas“ buvo, kai pamačiau šarvuočius, važiuojančius nuo Žvėryno į mūsų pusę. Tada sau lyg ir kryžiuką užsidėjau. Tai tikrai nebuvo baimė – mes buvome tam jau pasiruošę.

1991-01-13.  Naktis A.T.
1991-01-13. Naktis A.T.
© Archyvo nuotraukos

„Tekdavo V. Landsbergiui tiesiog padėti, ypač per sausio įvykius. Visos padavėjos pabėgo pabūgusios prievartos, naujų nebuvo laiko ieškoti. Reikėdavo vietoje jų padirbėti virtuvėlėje, daugiau nebuvo kam. Politikai ateidavo ir ministrai atvykdavo, kažkas turėjo ir kavos paduoti, ir sumuštinį padaryti ar dar ką, ir visa tai daryti reikėjo mums“, – papildė pasakojimą Adžela Budranova. Ji buvo priimta dirbti asmens sargybine. Apsaugoje reikėjo ir moterų, ne tik vyrų su įspūdingais fiziniais duomenimis, o ir vyrų reikėjo visokių: vienų, kad juos pastebėtų iš karto, kitų, kad nepastebėtų ir neįtartų, jog jie asmens sargybiniai. Visko reikėjo. Tai buvo planuojama sąmoningai, bet viešai niekam nepasakojama. Kartais, koks nors pareigūnas, jau pribrendęs iki paaukštinimo, iki buvimo asmens sargybiniu, tokio paaukštinimo nesulaukdavo ir labai nustebdavo, kad į laisvą vietą priimamas kažkoks ‚suskis“, „neužauga“. Tik dabar galiu pasakyti, jog tai buvo daroma sąmoningai.

Maisto tikrai pradėjo trūkti. Miglotai pamenu, kaip maitinomės tomis dienomis. Pirmininko valgomajame buvo šaldytuvas, ten laikydavau kiaušinius, rūkyto kumpio, gal kokių daržovių, o gal ir ne. Kartais žmona Eglė perduodavo per apsaugą kokį lauknešėlį. Mėgdavau ryte ant elektrinės viryklės išsikepti kiaušinienės su kumpiu. Kvepėdavo fantastiškai, nustelbdavo kabinete visą cigarečių dūmų kvapą. Iš karto pasijusdavau žvaliau vien ją kepdamas. Norėjosi karšto maisto, kad sušildytų iš vidaus. Vėliau žmonės, ūkininkai pradėjo vežti maistą į AT, žmonių juk ten buvo daug ir sunku juos išmaitinti. Kartais gaudavau pranešimą per raciją, kad kažkoks kolūkis atvežė keptos kiaulienos su kopūstais ir bėgdavau kuo greičiau žemyn į pirmą aukštą, kad suspėčiau gauti bent gabaliuką, viską pamiršęs, visus savo neatidėliotinus darbus. Savanoriai buvo griežti, manęs eilėje neužleisdavo, laukdavau savo eilės gauti porcijai, o ją gavęs, atsiremdavau į sieną ir valgydavau. Kada viskas normalizavosi – tiesiog nepamenu. Bet jaunam žmogui pavalgei ar nepavalgei nebuvo taip svarbu. Energija atsirasdavo kažkur iš vidaus, iš už nežinomos, dar nepažintos ribos.

Artėjant sausio 13 d. rytui po kruvinos nakties, žmonės pradėjo iš betoninių blokų statyti barikadas aplink Parlamentą – pats Parlamento pastatas buvo apjuostas įvairiais apsauginiais „skydais“ ir iš metalo pagamintais prieštankiniais „ožiais“, įvairia armatūra. Prie Respublikinės bibliotekos prasidėjo savanorių registravimas. Daug vyrų rašėsi savanoriais. Išaušus rytui, žmonių nesumažėjo, jų vis atvažiuodavo iš kitų miestų ir rajonų, ne tik piliečiai, važiavo ir baltarusiai, ukrainiečiai, net rusai padėti mums gintis. Visi suprato, jei Vilnius atsilaikys – būsime laisvi. Visi tada norėjome būti laisvi nuo Sovietų.

Dauguma. Kur dabar ta dauguma, kodėl tie, kurie tuomet vežė pagalbą, stovėjo Baltijos šalių kelyje, dabar šneka, kad prie Sovietų buvo geriau? Tik nesugeba įvardinti kas geriau. O aš pamenu, kad parduotuvėje buvo tik dviejų rūšių makaronai ir ant pakuotės neparašyta, iš ko jie pagaminti. Sąrašą prekių galima būtų tęsti ir jis būtų neilgas, nes prekių nebuvo. Nei maisto, nei buities. Tad kartais pagalvoju, kad jie ilgisi nuolatinės baimės būsenos. Arba galimybės nuolat vogti iš savo darbovietės tai, ką galima pavogti, o po to ieškoti, kam to reikia ir keisti į tai, ko reikia. Bet mainų era pasibaigė dar keli tūkstančiai metų prieš mūsų erą, tik Sovietai mus buvo į tai sugrąžinę. Laikas tai pamiršti negrįžtamai. Ir išsilaisvinti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(103 žmonės įvertino)
4.6990
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Judėjimas, kuris išgąsdino ir Jungtines Tautas, ir „Facebook“: it vėžys plinta Lietuvoje, gali paveikti kiekvieną (140)

„Kontražvalgybos pokštai šioje grupėje nepralįs: apie mikročipų pasakas skiepuose šioje...

Sukrečiantis pasakojimas iš vienos skurdžiausių pasaulio vietų: apsilankę „kino teatre“ užsikrečia ŽIV (64)

Kaip žmonės gyvena didžiausiame Afrikos lūšnyne? Kokiais originaliais būdais jie užsidirba...

Po „Swedbank“ skandalo – žinutė klientams Lietuvoje: reputacijai tai atsilieps skaudžiai (292)

Trijose Baltijos valstybėse veikiantis Švedijos bankas „Swedbank“ galėjo būti įtrauktas...

„Samsung“ pristatė metų naujoves: pirmąjį sulankstomą telefoną ir galingos atminties „Galaxy S10“ seriją (15)

Vis dar pirmoje vietoje pagal mobiliųjų telefonų pardavimus esanti Pietų Korėjos kompanija...

Restorano atidaryme – į vaikystę grįžę Karolina Meschino su Remiu bei kiti žinomi veidai (55)

Trečiadienio vakarą įvyko oficialus restorano „Kiškio kopūstai“ atidarymas. Pasak naujosios...

Būsto rinkoje auga spaudimas kainoms: pasiūla dar niekada nebuvo tokia didelė (71)

2018 metais nekilnojamojo turto rinka ( NT ) Lietuvoje trečius metus iš eilės buvo savo aktyvumo...

Darbą banke iškeitė į prekystalį turguje: į vatą nevynioju ir klientų neapgaudinėju (12)

Kaunietė Irena Fiodorova didžiąją gyvenimo dalį praleido besidarbuodama banke, tačiau jau...

Depresija, nemiga ar sąnarių skausmas gali sufleruoti netikėtas problemas (16)

„Jeigu jūsų žarnynas sutrinka dėl streso, į mitybą turite įtraukti violetinių ir tamsiai...

Septynios priežastys, kodėl po sekso skauda pilvą (2)

Jeigu po sekso jaučiate pilvo skausmą, turbūt kankina klausimas, kas gi čia vyksta ir kaip tai...