aA
Leidyklos „Briedis“ išleistame klaipėdiečio Mindaugo Milinio istoriniame romane „Partizanas II“ pirmą kartą lietuvių literatūroje plačiai aprašomas pokario Mėmelis (Klaipėda).
Spraudės partizanų būrys
© "Atgimimas"

Praėjus metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje tebevyko karas. Eilės prie duonos, išsekusių belaisvių kolonos, gyventojų areštai, kariškių ir nusikaltėlių gaujų siautėjimas – tuomečio Mėmelio, buvusio Rytų Prūsijos miesto, kasdienybė. Raudonieji okupantai toliau suiminėjo ir žudė gyventojus, organizavo baudžiamąsias akcijas prieš partizanus ir juos remiančius civilius.

Romano „Partizanas“ pirmojoje dalyje, išleistoje 2015-aisiais, autoriaus pateiktas išskirtinis požiūris į lietuvių rezistencinę kovą sužavėjo skaitytojus. Autorius yra teigęs, kad mūsų pokario istorija verta nuotykių romano. Klaipėdietis drąsiai ėmėsi įgyvendinti šią užduotį ir sėkmingai ją įvykdė.

Kai kurie literatūrologai, analizavę romaną „Partizanas“, pastebėjo, kad nė vienas šio kūrinio herojus neatitinka tradicinės partizano paveikslo sampratos, todėl svarstyta, kad romanas turėtų sulaukti tęsinio, kuriame autorius iki galo atskleistų savo herojų paveikslus ir atsakytų į pirmojoje dalyje likusius atvirus klausimus.

Istorinis romanas „Partizanas II“ – ne tik drąsus bandymas patraukliai ir paprastai perteikti lietuvių pasipriešinimo bolševikinei ideologijai istoriją, bet ir unikalus bandymas grožinės literatūros kūrinyje atkurti pirmuosius pokarinės Klaipėdos, kuri tuomet vis dar buvo vadinama Mėmelis, metus.

Apie pokarį Klaipėdos krašte nėra nė vieno grožinės literatūros kūrinio. Gal tik Ieva Simonaitytė romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“ apie tai užsimena probėgomis. Tačiau minėtame kūrinyje laisvės kovotojai tapatinami su kraujo ištroškusiais esesininkais, žmogžudžiais ir vagimis.

1946-aisiais Klaipėdoje, mieste, kurio ateitis dar buvo neaiški, tęsėsi okupacinės armijos kariškių savivalė, prasidėjusi 1944-aisiais. Nors visame krašte valdžia formaliai priklausė darbo žmonių liaudies deputatų sovieto vykdomiesiems komitetams, raudonarmiečiai ignoravo civilinę administraciją. Kaip ir kituose Rytų Prūsijos miestuose, jie toliau brutaliai elgėsi su vietos gyventojais, grobė jų turtą.

Romane „Partizanas II“ M. Milinis, pasitelkęs istorines žinias ir meninę išmonę, atkuria niūrų okupuotos Lietuvos, pokario Žemaitijos, Klaipėdos ir viso krašto gyvenimą.

Istorinio romano „Partizanas“ tęsinys – jau aštuntoji M. Milinio knyga.

Šiemet leidykla „Briedis“ išleido taip pat didelio populiarumo sulaukusią publicistinę klaipėdiečio knygą „Afganistano mėsmalė“.

Vytauto apygardos partizanai, ginkluoti įvairių modelių kulkosvaidžiais. (Už laisvę ir tėvynę. Vilnius: LGGRTC, 2007)
Vytauto apygardos partizanai, ginkluoti įvairių modelių kulkosvaidžiais. (Už laisvę ir tėvynę. Vilnius: LGGRTC, 2007)


Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Bolševikai paskelbė projektus, kaip per penkmetį bus atstatyta Klaipėda. Štai tos „milžiniškos statybos“: Dangės upės pakrantė, vietoj buvusių uosto sandėlių, užleista krūmais. Laivagalio, Petro ir Biržės gatvių griuvėsiai bus pašalinti ir užsodinta krūmais. Kvartalai tarp Dangės ir Žvejų gatvės po stalininio penkmečio vešliai sužaliuos krūmais. Vietoj didžiulės halės ir turgaus aikštės bus krūmai. Krūmai ir krūmai, o tuose krūmuose linksmai šokinės katiušų ožkos. Tokia „didinga" tarybinės Klaipėdos ateitis.

„Už tėvų žemę“, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės organas, 1946 07 01, Nr. 10 (22)

Į svetimą miestą atvažiavusi Anelė Malaškaitė negreitai perprato okupacinės valdžios nustatytas taisykles. Lietuvoje gyvenusi mergina nieko panašaus nebuvo regėjusi net per vokiečių okupaciją. Anelei kartais atrodydavo, kad Klaipėda – tikrai ne Prūsijos, net ne Lietuvos, o kažkoks Rusijos miestas. Ne tik todėl, kad čia reikėjo mokėti kalbėti rusiškai, o didžiąją daugumą gyventojų sudarė rusiškai kalbantys atvykėliai, bet ir todėl, kad čia galiojo keista sovietinė tvarka.

Kiekvienas atvykėlis, kuris Klaipėdoje norėjo gauti darbą, turėjo pateikti pažymą apie gyvenamąją vietą. Tokią pažymą duodavo milicijoje. Tačiau milicijoje registruodavo tik tuomet, jei įrodydavai, kad turi, kur gyventi. Gyvenamąją vietą skirdavo tik tiems, kurie turėdavo darbą.

Miestas buvo smarkiai sugriautas. Nuo karo pabaigos jau praėjo metai, bet pačiame miesto centre tebejuodavo sudegusių medinių ir mūrinių namų liekanos, riogsojo ištisi griuvėsių kvartalai. Neatrodė, kad miesto administracija ketintų juos atstatyti. Todėl po griuvėsius šmirinėdavo „naujieji klaipėdiečiai“, ieškantys medienos kurui. Jie ne tik čiupdavo bet kokį medinį baldą, bet ir ardydavo medines konstrukcijas.

Suremontuotų ir tinkamų gyventi namų, ypač Klaipėdos pakraščiuose, taip pat buvo likę daug. Mažiau apgriuvusius skubiai atstatinėjo karo belaisviai, tarp jų daugiausia buvo vokiečių. Belaisviai taip pat ardė gyventi nebetinkamų statinių sienas ir jų plytas gražiai krovė į krūsnis.

Į geriausius ir erdviausius butus su baldais ir visais patogumais pirmieji įsikėlė sovietiniai aktyvistai, partiniai darbuotojai, daugiausia rusai ir žydai, kariškiai su šeimomis.

Paskui juos į Klaipėdą kėlėsi įvairiausi sovietiniai perėjūnai iš atokiausių Rusijos regionų. Visi jie buvo vadinami „specialistais“ ir turėjo vadinamuosius „nukreipimus“. Jie darbus ir butus, tiesa, kuklesniuose namuose, gaudavo be eilės.

Trečiajai kategorijai priklausė iš Lietuvos atvykę išbuožintų ūkininkų giminaičiai ar kitaip nuo sovietinio režimo nukentėję asmenys. Jie leidimus gyventi ir darbą Klaipėdoje gaudavo tik dėl kyšių ir dovanų sovietiniams funkcionieriams.

Buvo ir tokių apsukruolių, kuriems pavykdavo gauti dokumentus jau su registracijos Klaipėdoje antspaudais. Jie kainuodavo brangiau, tačiau nereikėdavo minti valdiškų įstaigų, kuriose knibždėjo šnipų, slenksčių.

Knygos „Partizanas II“ viršelis
Knygos „Partizanas II“ viršelis
© Leidykla "Briedis"


Pirmąsias kelias dienas Anelė blaškėsi iš įstaigos į įstaigą.

– Ką čia man kiši? – dėbtelėjusi į Anelės pateiktą pasą rusiškai riktelėjo ryškiai raudonais dažais lūpas pasidažiusi moteris.

– Nesuprantu...

– Čevo „nisuprantu“? Privažiavo čia visokių į mūsų Mėmelį. Rusiškai nemoka, burba kažką savo kalba! – rusiškai klykė Butų fondo valdybos kadrų skyriaus vedėja.

– Man reikia pažymos...

– Niponimaju. Idi atsiuda, padla fašistskaja, – suriko viršininkė ir metė Anelei į veidą jos pasą.
Išėjusi į triukšmingą ir prikvėpuotą koridorių, kur ją ėmė varstyti smalsūs laukiančiųjų eilėje žvilgsniai, Anelė trumpam stabtelėjo, tačiau išsyk išbėgo į gatvę.

Sykį pamėginusi eiti tiesiai į darbovietės kadrų skyrių Anelė sulaukė lygiai tokios pačios reakcijos. Ją rusiškai apšaukė bjauri žydė, tikrai ne vietinė, matyt, atvykėlė iš Rusijos. Toji spiegte spiegė, kad be Vidaus reikalų valdybos spaudo pase nesirodytų. O jei dar kartą pamatysianti, pati pranešianti milicijai.

Sykį Anelė pabandė ir nuėjo tiesiai į miliciją.

– Tau, mergaite, reikia atnešti pažymą iš butų fondo valdybos, – gana mandagiai lietuviškai paaiškino jos pasą milicijos valdyboje vartydamas rusišką uniformą dėvintis karininkas. – Dabar į Klaipėdą atvažiuoja labai daug žmonių. Nespėjame visų registruoti. Tarp jų būna visokio plauko tipų. Ką galiu žinoti, o gal tu vokiečių šnipė? Arba banditų ryšininkė? Reikia viską išsiaiškinti...
Po šitų žodžių pasų stalo vedėjas įdėmiai pasižiūrėjo į Anelę ir kreivai nusiviepė.

– Jau buvau toje valdyboje. Sakė, kad be milicijos spaudo nesirodyčiau, – pajutusi besikaupiančias ašaras paaiškino mergina.

– Jau buvote? Ką gi, jei su panele susitartume, tai gal... kaip nors...

– Susitarsime, aišku, – nieko nesuprasdama naiviai suskubo atsakyti.

– Na, jei susitarsime, tai ką nors padarysiu...

Milicininkas pakilo ir rankose laikydamas jos pasą išėjo iš kabineto. Anelė nutirpo: negi suims?

Karininkas grįžo greitai, iš stalčiaus išsitraukė kažkokį blanką ir tylėdamas ėmė rašyti. Baigęs iš kito stalčiau paėmė antspaudą, papūtė į jį ir stipriai paspaudė ant paso. Tada pažvelgė į priešais ant kėdės kraštelio sėdinčią įsitempusią merginą.

– Užregistruosime tave. Kol kas laikinai. Lygiai po savaitės leidimas būti mieste nebegalios. Todėl kuo skubiau atnešk pranešimą iš darbovietės, kurioje dirbi. Tai turi padaryti per savaitę. Tuomet gausi nuolatinės registracijos spaudą. Jeigu ne... – milicininkas nebaigė sakinio ir padavė pasą.
Anelė jį čiupo, bet milicininkas jo neketino taip greitai atiduoti.

– Negi tu nesupranti? Esi graži panelė, o aš tau paslaugėlę padariau. Negi tamsta manai, kad taip paprastai ir išeisi? Mėmelyje užsiregistruoti ne taip ir paprasta, norinčių – tūkstančiai. Pati matei, kokios eilės. Tau be eilės padariau. Reikėtų atsidėkoti... – išsiviepęs vapėjo milicininkas ir ėmė lenktis prie merginos.

Anelė net nusipurtė iš pasišlykštėjimo.

– Traukis nuo manęs, sutrauka! – Išplėšusi iš jo rankos savo pasą išbėgo į gatvę.

– Gnida! – išgirdo pavymui.

Išėjusi į gatvę Anelė sustingo. Tai buvo ne pirmas vyras šitame mieste, kuris laidė jai dviprasmiškas užuominas. Ji niekaip negalėjo priprasti prie tokio bendravimo.

Vis prisimindavo Liudą Apuoką, vyrą, kurį pamilo atvažiavusi į savo pirmąją paskyrimo vietą, baigusi apskaitininkių kursus. Tas kaimo bernelis išrausdavo it aguona, kai išdrįsdavo ją apkabinti. Bučiavosi jie tik sykį. O dabar... Visi vyrai čia praradę bet kokią gėdą.

Kaži kur dabar Liudas? Kažkas sakė, kad jis žuvo, tačiau Anelė nenorėjo tuo tikėti.

Po valandėlės ji atsitokėjo. Prisiminė, kad tas mandagus, tačiau gašlus milicininkas sakė, jog per savaitę reikia gauti pažymą.

Kokią dar pažymą? Iš kokios darbovietės?

Mergina išėjo į gatvę. Akyse kaupėsi ašaros. Be registracijos ir be darbo ji negalės gyventi Klaipėdoje – negaus maisto kortelių, kurias išduota darbovietėje. Be jų mieste niekaip neišgyvensi. Duonos ir kruopų galėdavai nusipirkti tik pateikus korteles. Naujoje komercinėje duonos parduotuvėje pirkti buvo leidžiama be kortelių. Tačiau ten duona kainavo dešimteriopai brangiau.
Todėl per savaitę reikia viską susitvarkyti.

Paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“
Paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“
© DELFI / Tomas Vinickas


Toli nuo gimtinės atsidūrusiai merginai spaudė širdį. Baisiausia jai buvo ne tai, kad visi tie ponai kalbėjo tik rusiškai. Retas kuris mokėjo lietuviškai. Tas milicininkas iš pasų stalo buvo išimtis.

Baisiausia buvo prarasti viltį, pasiduoti, nuleisti rankas ir... atsidurti saugumo kameroje. Kas jos ten laukė, tik įsivaizduoti galėjo. Mėmelyje, kaip vadina šį miestą naujieji jo šeimininkai, su tokiais nesiterliojama. Arba tu vokiečių agentas, arba anglų šnipas, arba banditų, kaip čia buvo vadinami partizanai, ryšininkas.

Giminaičiai, pas kuriuos buvo prisiglaudusi, jau ėmė piktai burbėti, kad jos nelegali viešnagė Klaipėdoje gali užtraukti bėdą ir jai pačiai, ir kambario šeimininkams. Šeimininkai, kad ir kokie geri būtų, nebenorėjo ilgiau rizikuoti dėl tolimos giminaitės. Naktiniai enkavėdistų vizitai, per kuriuos buvo tikrinami visų buto gyventojų dokumentai, buvo tapę norma. Dėl jų visi drebėjo – o jei šiąnakt išgirs beldimą? Be to, jiems patiems ankšta. Na, ir skilandis bei duonos kepalas, kurį Anelė jiems padovanojo, jau suvalgytas. O su kortelėmis perkamo valdiško davinio jiems patiems vos užtenka.

Anelė vos vilko kojas. Buvo vakaras, sutemo. Apšvietimas neveikė, žibintai degė tik keliose sankryžose. Tačiau miestas tebebuvo gyvas. Mergina nejuto, kad jos vasariniai bateliai sušlapo, negirdėjo pavymui laidomų nepadorių juokelių. Ji nematė svirduliuojančių poromis po miestą vaikščiojančių ir bent kiek padoriau apsirengusias lietuves ar vietines merginas bei moteris atvirai užkabinėjančių kariškių. Šimtasiūles vilkinčios ir pūkuotomis skaromis apsigobusios rusės, kurių buvo daugiau, priekabiautojams buvo neįdomios.

Mergina per ašaras nematė akmeniniu grindiniu dardančių liesais arkliais traukiamų vežimų, kuriuose buvo prikrauta įvairių baldų, indaujų, kėdžių, kilimų, didžiulių medinių dėžių su namų apyvokos daiktais, surinktais iš būstų, kuriuos paliko senieji Mėmelio gyventojai.

Nematė Anelė ir gatve varomų suvargusių belaisvių kolonos, lydimos ginkluotų ir šiltai apsirengusių sargybinių sočiais rausvais veidais.

Nepajuto, kaip į ją atsitrenkė priešais šaligatviu einantis nedidelio ūgio žmogelis. Užuot atsiprašęs, kailinę ausinę kepurę dėvintis žmogėnas pažėrė tiradą rusiškų keiksmažodžių.

Didžiausią miesto bažnyčią, kuri buvo vadinama Šv. Jono, Anelė vieną kartą buvo aplankiusi. Šventovė buvo sudegusi ir apgriuvusi. Tačiau net ir ugnis nepakenkė jos didingumui. Jos bokštas, nors ir apdaužytas sviedinių bei bombų, nebuvo praradęs savo didybės.

Tai buvo išties įspūdingas statinys. Gal tik Kauno Prisikėlimo bažnyčia galėjo jam prilygti. Tik į vidų patekti trukdė nuo varpinės bokšto atskilęs ir durų angą užtvėręs mūro luitas. Kitos durys buvo užrakintos. Sužinojusi, kad tai ne katalikų, o liuteronų maldos namai, Anelė persižegnojo, sukalbėjo maldą ir nuėjo.

Tą vakarą Simono Dacho gatve ji ėjo į katalikų bažnyčią. Tamsoje nepastebėjo, kaip nuo sienos prie sienos lyg šešėlis paskui ją sekė kažkoks siluetas.

Perėjusi Palangos gatvę mergina pasuko palei pieninės tvorą vedančiu skersgatviu prie bažnyčios durų. Apėjusi šventovę sustojo Puodžių gatvėje prieš tą didingą statinį. Ši šventovė buvo kur kas geriau išlikusi. Jos bokštas nebuvo toks aukštas kaip Šv. Jono, tačiau bažnyčia tebeatrodė didingai.

Pro sudaužytas, bet vis dar ant storų geležinių vyrių besilaikančias duris patekusi į vidų mergina net krūptelėjo. Bažnyčios vidus buvo visiškai nusiaubtas. Klauptų nebuvo. Jie buvo išnešti ir sukūrenti naujųjų klaipėdiečių krosnyse. Ant grindų mėtėsi tik jų nuolaužos, spalvoti išdaužytų vitražų stiklai, gabalais suskaldytos ir išmėtytos vargonų dalys. Altorius buvo visiškai suniokotas, presbiterijos sienose matyti kulkų žymės. Nuo sienos nuplėštas, suskaldytas ir kažkieno apdergtas kryžius gulėjo ant grindų. Pridergta buvo visur. Labiausiai – prie durų.

Stogas vienoje vietoje pramuštas. Pro skylę į vidų lėtai leidosi snaigės.

Ant sienos per stebuklą buvo išsilaikęs tik dvyliktą Kryžiaus kelio stotį vaizduojantis paveikslas.
Priėjusi altorių Anelė nepabūgo priklaupti ir persižegnoti. Tačiau jai buvo sunku regėti suniokotą ir sudaužytą šventą vietą, todėl ji grįžo prie išlikusio paveikslo, kuriame Kristus miršta ant kryžiaus. Sudėjusi rankas maldai mergina ėmė kalbėti poterius.

– Dieve, pasigailėk manęs, kaip pasigailėjai savo Sūnaus ir išgelbėjai jį nuo kančių ant kryžiaus priimdamas Jo sielą. Smarkiai nusidėjau jau trečią sekmadienį iš eilės nedalyvaudama šventose mišiose, tačiau juk Tu pats matai, kad šitame mieste neliko bažnyčių. Viskas sugriauta, sudaužyta, išniekinta. Barbarų gaujos trypia mūsų kraštą. Kankina mūsų žmones, atima jų turtą. Galėčiau važiuoti į mišias Kretingos arba Palangos bažnyčioje, bet pinigų kelionei nebeturiu. Darbo negaunu, neregistruoja manęs šitame mieste. Nors tie klerkai patys yra atvykėliai, elgiasi lyg šeimininkai būtų, lietuviškai nekalba, o jei rusiškai nemoki, į kalbas nesileidžia. Visi vyrai gašlūs, moterų žmogumi nelaiko ir visi nori jomis pasinaudoti. Atleisk man, nusidėjėlei, kad...

Subildėjus už nugaros klaupto nuolaužai ir pasigirdus rusiškiems keiksmažodžiams Anelė nutilo, atsisuko ir skubiai atsistojo. Prietemoje ji neiškart pastebėjo neaukštą žmogystos siluetą. Mergina abiem rankomis prie krūtinės prispaudė rankinuką, kuriame buvo visas jos turtas.

– Panelė meldžiasi? Gal sušelptų alkaną karo invalidą? – kimiu balsu rusiškai tarė žmogysta.

Anelė išplėtė akis ir pamėgino įsižiūrėti į ją užkalbinusįjį. Tai buvo neaukšto ūgio vyriškis, kurio bruožų prietemoje įžvelgti nepavyko. Ant galvos jis tebeturėjo ausinę kepurę, jos nenusiėmė net bažnyčioje. Nors ir suniokotoje.

– Neponimaju, – atsakė Anelė ir pasuko durų link.

– Neponimaješ, froilen fašistskaja? – grėsmingai riktelėjo žmogysta ir, ištraukęs rankas iš kišenių, žengtelėjo, kad užstotų kelią išėjimo link.

Anelė paspartino žingsnį ir tekina pasileido prie durų, už jų girdėjo sklindančius judrios gatvės garsus. Stengėsi judėti taip, kad tarp jos ir žmogėno būtų kokia nors kliūtis – suolo nuolauža, mūro luitas ar stogo sija. Persekiotojas suprato merginos taktiką ir liovęsis ją persekioti ėmė pats trauktis prie durų, kad neleistų Anelei pro jas išeiti.

– Popalas, golubka, zolotaja ty moja? – kimiai murmėjo žmogus. Jo rankoje blykstelėjo ašmenys.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(29 žmonės įvertino)
3.7586

Top naujienos

Nausėdos ginklas prieš Narkevičių: žymioji STT pažyma – tik vienas iš šaltinių? pateikiama STT pažymos apie giminystės ryšius schema (70)

Po prezidento Gitano Nausėdos kaltinimų susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui, įdarbinus...

Ant stalo – įstatymas, pagal kurį gali netekti viso turto: prieš Nausėdos sprendimą patarėjai sulaukė kvietimo iš Seimo (114)

Prezidentui Gitanui Nausėdai sprendžiant, ar pasirašyti įstatymą dėl Civilinio turto...

Lietuvoje žaibiškai sulaikyti Lenkijos piliečio pagrobėjai, reikalavę išpirkos papildyta; pagrobtasis su pagrobėjais turėjo verslo reikalų (33)

Lietuvos policija, gavusi informaciją iš Lenkijos policijos apie pagrobtą Lenkijos pilietį, už...

Gyvai / DELFI Diena. Nausėdos ir Skvernelio konfliktas įgauna neregėtas apsukas: kas kaltas ir ką daryti kita tema: kodėl Vilniuje greit nebeliks šiukšlių šachtų daugiabučiuose? (5)

Lenkija pateko į keblią diplomatinę padėtį dėl Aušvico išvadavimo metinių (260)

Lenkijos prezidentas nedalyvaus ketvirtadienį Jeruzalėje vyksiančiame Holokausto forume, nes jam...

Lenkijoje mirė su 3,2 promilės alkoholio kraujyje gimęs kūdikis (1)

Praėjus daugiau kaip trims savaitės po gimimo, Lenkijoje mirė kūdikis, kuris pasaulio šviesą...

Analitikas apie mokesčius išeinantiems vežėjams: tai nesunkiai įveikiama kliūtis (152)

Lietuvai nuo šių metų apmokestinus į užsienį verslą iškeliančias įmones, naujas mokestinis...

Trumpas sukritikavo ekologijos „pražūties pranašus“, jį stebėjo ir Greta Thunberg papildyta (79)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį griežtai sukritikavo „amžinus pražūties...

Lietuvoje tokia situacija susiklostė pirmą kartą: ypač atidūs turėtų būti alergiški žmonės (4)

Pirmą kartą per visą Lietuvoje vykdytų stebėjimų laikotarpį yra susiklosčiusios aplinkybės,...

Laukia tikras orų kokteilis: Lietuvą siaubs smarkus vėjas, gali nugriaudėti perkūnija, o paskui pasnigs (25)

Dėl stipraus vėjo Klaipėdos uostas nuo ryto riboja laivybą. Kaip skelbia sinoptikai, itin...