Darbo būta didelio... Čeko ir lietuvės šeimoje gimęs Pranas (pagal metrikus Františekas) mokėsi dar carinėje Rusijoje, tad prisiminimus parašė rusiškai. Jo žmona, šviesaus atminimo Irena Hiksienė, sunkiai įskaitomą tekstą iššifravo ir perrašė mašinėle. Viena iš keturių P. Hiksos dukterų Rita išvertė tėvo tekstą į lietuvių kalbą ir kartu su savo bei seserų Inos, Danutės, Jūratės šeimomis pasirūpino leidyba. Knygą išleido leidybos įmonė Kriventa.
Nors jau kone prieš pusę amžiaus P. Hiksą priglaudė Kauno Petrašiūnų kapinės, vartant neseniai pasirodžiusią knygą „Gyvenimas kaip skrydis“, šio plačių horizontų žmogaus paveikslas iškyla kaip gyvas.
Sovietmečiu apie nepriklausomos Lietuvos karo aviaciją, jos užuomazgas žinojome labai nedaug. Tačiau jau tada P. Hiksa mūsų vaizduotėje ryškiai išsiskyrė iš kitų to meto lakūnų. Iš nuotraukos Karo aviacijos dešimtmečiui 1929-aisiais išleistoje knygoje žvelgė mąslaus žvilgsnio, orus, inteligentiškas žmogus. Svarbiausia – tikras profesionalas, Anglijos karališkųjų oro pajėgų mokyklos diplomantas.
Daug vėliau, kai atsivėrė archyvų durys, su šiurpuliu vartėme pirmąją Aviacijos dalies knygą. Štai įsakymas Nr. 56: Karininką skrajotoją Praną Hiksą skiriu į Aviacijos dalį nuo gegužio 16 d. Pirmieji Karo aviacijos mokyklos auklėtiniai tuo metu dar tik bandė kilti į orą, o mokslus baigs tų pačių 1919-ųjų gruodį. Iki tol Lietuvos aviacijoje lakūnais tarnavo samdyti vokiečiai, skraidė ir vienas kitas nuo bolševikų sukeltos sumaišties iš tėvynės pabėgęs rusas.
Daugiau kaip trečdaliui mokinių tokie skrydžiai kainuodavo gyvybę. Bet vyko karas, ir į tai niekas nekreipė dėmesio. Lakūnai buvo labai reikalingi...
Lietuvos karo aviacijos įsakymų knygos liudija daugelį Prano Hiksos tarnybos faktų. Jis – ir aviacijos teorijos mokytojas, ir skraidymų praktikos instruktorius, ir eskadrilės vadas, ir nepriklausomybės kovų dalyvis. 1920 m. vasarą, kai Lietuvos kariuomenė bolševikus jau buvo nustūmusi už Zarasų, iš Kauno į Uteną persikėlė Pirmasis orlaivių kovos būrys, kuriame tuo metu tarnavo ir P. Hiksa. Lakūnui itin įsiminė vienas skridimas bombarduoti Daugpilio geležinkelio stoties – tada jo lėktuvą suvarpė net šešis kartus atakavusio bolševikų naikintuvo kulkos, tačiau jis sugebėjo sėkmingai nusileisti laukuose prie Zarasų.
<...> Pagaliau pasiekėme Varšuvą. Leidaus prieš vėją. Žemę paliečiau tiksliai nustatytoje vietoje. Pripuolė mechanikai, čiupo už sparnų ir nustūmė lėktuvą į angarą. Tuo metu pulkininkas Wardas nusiėmė šalmą ir užsidėjo anglišką karinę kepurę. Aš, kaip kariaujančios su Lenkija pusės karininkas, likau su šalmu. Priėjusiam karininkui pranešiau, kad atskirome derėtis su Lenkijos Respublikos prezidentu ir kad šis vyras – anglų pulkininkas Wardas. <...> Jau ėjo šneka, kad generolas Želigowskis ruošiasi užgrobti Vilnių, o Wardas, Lietuvos Vyriausybės paprašytas, išskrido įtikinėti, kad to nedarytų. Netikėjau, kad derybos bus sėkmingos. <...> Iš Varšuvos norėjau išskristi „su fasonu“, bet LVG C IV buvo toks lėktuvas, kad jokio aukštojo pilotažo juo neparodysi. Pasistengiau važiuoti kilimo taku iki pat aerodromo galo, kad įgyčiau didelį greitį, tada labai stačiai pakilau ir, pasviręs 90 laipsnių kampu, pasukau Vilniaus kursu.
Iš pradžių skridome be nuotykių, bet vėliau pradėjo kaisti motoras. Nors apsisukimus mažinau kiek galėdamas, radiatorius pradėjo šnypšti. Beliko ieškoti vietos nusileisti. Apie viską pasakiau Wardui ir jis sutiko.
Praskridęs vieną kitą miškelį, pamačiau pievą ir nusileidau netoli Čiževo (lenk. Czyzew). Pribėgo žmonės, tarp jų – vienas kariškis. Suvaidinau lenkų karininką. Paliepiau kariškiui pasaugoti lėktuvą. Išgirdęs, kad neturi ginklo, daviau savo revolverį. Pulkininką įtaisiau pas artimiausią ūkininką, o pats vežimu išvažiavau į Čiževą telegrafuoti į Varšuvą.
Nesėkmė mus ištiko todėl, kad lenkiškas benzinas buvo lengvesnis už mūsų naudojamą, todėl motoras ir perkaito. Iš Varšuvos man patarė rytą šaltu motoru pakilti ir „nutempti“ lėktuvą 8 kilometrus, kur stovi lėktuvų eskadrilė. Kariškiams jau buvo įsakyta mums padėti. <...>
Vilniuje, generaliniame štabe, generolas Silvestras Žukauskas klausinėjo manęs, ar užgrobs Želigowskis Vilnių, ar ne? Pulkininkas Wardas sakęs, kad neužims. Aš pasakiau, kad vargu ar tokiais žodžiais verta tikėti. Reikia manyti, kad lenkai Vilnių vis dėlto puls.
Hiksų pėdsakai Lietuvoje atsirado, kai Verkių dvarą valdęs kunigaikštis Peteris Wittgensteinas pasikvietė iš Čekijos diplomuotą miškininką Janą Hiksą, Prano senelį. Vėliau, pasikeitus dviem kartoms, Hiksų priglausta našlaitė Onutė, kurią Pranas laikė tikra seserimi, ištekėjo už grafo Vladimiro Zubovo. Prabėgo dar keletas metų, ir būsimasis lakūnas Maskvoje pateko į rašytojo Levo Tolstojaus sūnaus Sergejaus aplinką, kurį laiką gyveno šio muziko rūmuose. Apskritai P. Hiksai buvo lemta sutikti daug iškilių asmenybių, ir neabejotina, kad ta likimo dovana turėjo įtakos jo pasaulėjautai, išsiauklėjimui ir net manieroms.
Ne mažiau spalvinga buvo ir kita, jau be aviacijos, P. Hiksos gyvenimo pusė. Beje, su aviacija ir aviatoriais jis niekada nebuvo visiškai atsisveikinęs – kaip vicepirmininkas atstovavo Lietuvos Aero Klubui, nevengdavo ir linksmų vakaronių su lakūnais. Tačiau dabar savo jėgas ir sugebėjimus jis nukreipė kita vaga – protu ir nepaprastu sąžiningumu įgijęs stambių kapitalistų brolių Vailokaičių pasitikėjimą, P. Hiksa kontroliavo mėsos kombinato „Maistas“ statybą, vėliau atstovavo šiai didžiulei įmonei įvairiose Europos šalyse. Gyvendamas Prahoje, 1928-aisiais baigė institutą, gavo inžinieriaus diplomą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo vienu iš metalo dirbinių ir mašinų gamyklos „Metalas“ vadovu.
Atskira istorija – P. Hiksos aistra automobiliams. Laimėjęs dvejas pirmąsias (1931 ir 1932 m.) lenktynes aplink Lietuvą, jis du kartus dalyvavo ir prestižiniame Monte Karlo ralyje.
Sovietų užneštos negandos, žinoma, neaplenkė ir Hiksų šeimos. Neatsitiktinai vienas atsiminimų skyrių pavadintas „Gyvenimo šalikelėje“. Persekiojimai Kaune, repatriacija į Vokietiją, barakų blakės prie Lodzės, į Vakarus anksčiau pasitraukusio J. Vailokaičio pagalba, grįžimas į nacių okupuotą Lietuvą, vėl rusai ir liaudies priešo dienos su vis dažnėjančiais raginimais varstyti MGB duris. Nežinia kodėl atsiminimai kaip tik ir nutrūksta apklausos sovietų saugume aprašymu...
Be kelių dienų 69 metus nugyvenęs P. Hiksa užgeso 1966-ųjų pavasarį.
