Juolab, kai tokia pavasario pabaiga, kai gamta skuba atsigriebti už dar visai žiemišką kovą ir žvarbų balandį: dar nespėjo peržydėti slyvos ir vyšnios, o žiedais jau apsipylė obelys, jas pasivijo alyvų krūmas, pieva geltonuoja pienių žiedais, o vakarais, pelkės paukščių balsai varžosi su varlių choru. Vaiskioje gegužės žalumoje nėra vietos liūdesiui ir abejonėms, kad taip veržliai prasidedanti vasara vis tiek po kelių mėnesių baigsis.

Gegužės 1-ąją nespėjau kairiųjų pažiūrų skaitytojų pasveikinti su jų švente, bet kaip kartais sakoma, geriau vėliau, negu niekada. Kai mulčiuojančia vejapjove pervažiuoju per šuns išmatų krūvelę, pavasariniai kiemo kvapai įgauna naujų poskonių. Toks palyginimas labai tinka ir gegužės 1-osios šventei, kurioje telpa ir sovietmečio mėšlas, ir Šv. Juozapo darbininko litanija, ir nuobodžios sočių ūsuotų profesinių sąjungų veikėjų kalbos.

Kaip besistengtumėte apsiriboti nuo sąsajų su komunistų nusikaltimais, Rusijos socialdemokratų darbininkų (bolševikų) partija, Leninas su Levu Trockiu ir Josifu Stalinu, Mao ir raudonieji khmerai buvo tikrų tikriausi kairiosios ideologijos kūrėjai ir praktiniai įgyvendintojai, skirtingai nuo šiuolaikinių oportunistų, išdavusių darbo liaudį ir susitelkusių į mažumų bei marginalizuotų visuomenės grupių interesų atstovavimą buržuazinės valstybės aparate. Ar praradę tikėjimą proletariato vaidmeniu ir atsisakę revoliucinės kovos dar turi teisę vadintis kairiaisiais? Vadinkitės kaip norite, tik svarbiausia – neišsižadėkite svarbiausios kairiųjų tradicijos didžiąją dalį jėgų skirti aiškintis santykius tarpusavyje, kuri partija, Gedimino Kirkilo ar Gintauto Palucko, yra tikresni socialdemokratai.

Jau visai prisiartino ir kita svarbi data – gegužės 9-ąją švenčiama Pergalės Didžiajame Tėvynės kare diena. Nors iš tikrųjų tai karas baigėsi diena anksčiau ir visame pasaulyje vadinamas Antruoju pasauliniu, o pergalę jame sakralizavusi Sovietų sąjunga pati nustojo egzistuoti 1991 m. Beje, pradėjusi karą visai ne kaip nekalta auka, o kaip agresorė, drauge su nacių Vokietija įsiverždama į Lenkiją.
Bet argi tai rūpi, pavyzdžiui, Latvijoje gyvenančiam rusui, pernai gegužę ant parūdijusio vokiško poros dešimtmečių senumo penktosios serijos BMW užsirašiusiam tanko T-34 pavadinimą, šūkį „Į Berlyną!“ ir mojavusiam rusiška trispalve. Už tą vėliavą Antrojo pasaulinio karo metais Stalino NKVD jį būtų sušaudžiusi, o sugrąžino ją tik Sovietų sąjungą demontavę provakarietiški demokratai, vadovaujami Boriso Jelcino.

Klausimas, kaip mes čia, Lietuvoje, turėtumėm reaguoti į Pergalės dieną švenčiančius bendrapiliečius, tebėra aktualus. Kuo labiau nuo jos atsiribojame, tuo lengviau Kremliaus propagandai vaizduoti Baltijos šalis kaip atgimusias nacių sąjungininkes, atsakingas už Holokaustą ir tetrokštančias dar kartą užvilkti savo jaunuoliams SS uniformas bei išsiųsti į Rytų frontą. Tokia propaganda gerai veikia Rusijos vidaus vartojimui, kai į vieną krūvą suplakami Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečiai, šiandieninė NATO, ukrainiečiai, gruzinai, Baltijos šalys... Savos valdžios gerai prigąsdinti rusai iškęs visus nepriteklius ir Vladimiro Putino režimo vagis ant savo sprando, juk svarbiausia, kad nebūtų karo.

Tačiau mes patys visai neprivalome leisti įsitvirtinti viešojoje erdvėje tokiai suklastotai istorijos interpretacijai. Pirmiausiai tai būtų nesąžininga prieš visus karo aukomis tapusius Lietuvos piliečius, nepriklausomai nuo to, ar jie sušaudyti per pirmąjį sovietmetį, Holokaustą, žuvę po karo miške priešindamiesi okupantams, ar mirę iš bado ir šalčio tremtyje. Žūtbūtiniame dviejų Antrojo pasaulinio karo agresorių susirėmime nė vienas nebuvo geresnis už kitą, o pergalė ar pralaimėjimas nenubraukia jų įvykdytų karo nusikaltimų. Tapatintis galime tik su Lietuvos Respublikos vardu veikusiais partizanais, o bet kokie okupantų kariniai daliniai, kaip anie besistengė juos pavadinti „lietuviškais“, su mūsų valstybe neturi nieko bendro.

Mes negalime švęsti 1945 m. gegužės 9-osios ar 8-osios kaip karo pabaigos, nes Antrasis pasaulinis karas čia baigėsi tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min., kai iš Lietuvos išsinešdino paskutinio okupantų kariuomenės dalinio likučiai.