Naujas prezidentas – „katė maiše“

Rinkitės, ką norite

Apie tai, su kokiu įkarščiu ir visuomenės įtraukimu vyksta prezidento rinkimų kampanijos Amerikoje, galime tik pasvajoti. Net ir siaurasis abiejų partijų kandidatų ratas paaiškėja likus beveik metams iki galutinės rinkimų stadijos, o du pagrindinius pretendentus, gavusius savosios partijos mandatus, visuomenė gali išnarstyti „po kaulelį“ tiek per tiesioginius susitikimus, tiek per televizijos debatus.

Vakarų Europos šalyse asmenys, realiai pretenduojantys į aukščiausius valstybinius postus, taip pat „nevynioja į vatą“ iki paskutinės minutės, tad visas rinkimų procesas būna gana skaidrus, o savotiški daugiapakopiai politiniai filtrai užtikrina, kad aukščiausioje lygoje lošia tik patyrę žaidėjai.

Žinoma, yra ir kitų variantų, labai mėgstamų šalyse, nutolusiose nuo Lietuvos į Rytus. Ten užtenka būti ilgamečio kokios nors buvusios sovietinės respublikos vado sūnumi arba tiesiog įvardytam įpėdiniu, o visuotinis balsavimas tėra jau suteikto mandato legalizavimas, vaidinant demokratiją prieš pasaulį. Tačiau net ir tokiais kraštutiniais atvejais egzistuoja argumentuotos prognozės galimybė.

Situaciją, susidariusią prieš artėjančius Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus, galima pavadinti tam tikra nesvarumo būsena, nes joje nėra jokio aiškumo. Turime daug spėlionių, keletą ambicingų asmenybių, reitingų lyderius ir tam tikras savybes, kurias, kaip būdingas savo pageidaujamam įpėdiniui, įvardijo Valdas Adamkus. Tiesa, tai buvo padaryta jau senokai, nors pavardės kol kas taip ir neišgirdome. Nuo tiesaus atsakymo išsisukinėja ir Europos komisarė Dalia Grybauskaitė, nors reitingai jau senokai rodo ją esant vieną realiausių kandidačių ir netgi laimėtojų, be to, formuodamas naująją valdančiąją koaliciją jai simpatijas išreiškė ir premjeras Andrius Kubilius. Ko gero, dėl to, kad jo vadovaujama partija junta akivaizdžią prezidentinio mastelio asmenybių krizę ir dabartinis vyravimas koalicijoje yra jos laimėjimų viršūnė šiandienėje situacijoje.

Kažkada, kai apie savo ketinimus dalyvauti kovoje dėl aukščiausiojo šalies posto, renkant pirmąjį po nepriklausomybės atgavimo Prezidentą, pareiškė aktorius bei dabartinis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, Gedimino prospekte dalijęs bandeles ir beveik surinkęs reikiamą skaičių parašų, buvo bent jau linksma, ir politinės sistemos jaunumas tokius pokštus pateisino. Panašiai buvo, kai ne tik ketino, bet ir rinkimuose dalyvavo Vytautas Šerėnas. Tačiau šiandien, kai lyg ir turėtume būti patobulėję, savo politinėje sistemoje turime dar didesnį valdžios ir pramogų verslo sąlytį, kuris, neatmestina, taip pat išvirs į kovą dėl kėdės S. Daukanto aikštėje. Tik, kaip ir kitų potencialių pretendentų atveju, Arūnas Valinskas nieko nekalba apie savo ketinimus. Gerai, kad bent jau kiek susigadino savo geraširdžio pramogų pasaulio atstovo įvaizdį, nes priešingu atveju jo kelias Prezidento posto link suktų tiesiog pro „žvaigždžių vartus“ ar važiuojant „dviračiu“.

Dar galime rinktis ir savo svajones apie prezidento postą Seimo rinkimų griuvėsiuose palaidojusius Kazimierą Prunskienę ir Artūrą Paulauską, juk bent nors kiek aiškesnio realių pretendentų sąrašo vis tiek nėra. Galų gale, pagal kokius kriterijus jį galima susidaryti, jei partijos nuo prezidento institucijos yra atskirtos konstituciškai, pavienės asmenybės be tų pačių partijų paramos ir jų turimos struktūros bei stambaus kapitalo pagalbos yra nepajėgios kovoti, o kadaise net matėme, kad net ir aiškūs Konstitucijoje išvardyti reikalavimai ne visuomet taikomi tiesiogiai. Vadinasi, turime labai didelį pasirinkimą, tik žmonėms, kuriems rūpi, kas gali būti kitu Lietuvos Respublikos Prezidentu, nuo to kažin ar geriau?

Kuo ankstesnis aiškumas – būtinas

Kiekvienas slaptų ketinimų turintis kandidatas, priremtas prie sienos klausimu – ar tikrai dalyvaus 2009 m. Prezidento rinkimuose, ko gero, imtų išsisukinėti, kad bent jau esamuoju laiku nėra konstituciškai įpareigotas skelbti savo planų, o atėjus laikui viskas bus deklaruota, oficialiam registravimui reikiami parašai surinkti ir t. t. Na, tarkime, iš dalies su tokia pozicija, kad ir kokia ji būtų ciniška visuomenės atžvilgiu, galima sutikti, nes praėję Seimo rinkimai parodė, kad kai kuriems veikėjams didelio įdirbio iki rinkimų, norint patekti į valdžią, nereikia.

Tačiau kas kita yra rėmėjų lėšos, kurios prezidento rinkimų kampanijai paprastai renkamos tikrai ne per pastaruosius kelis mėnesius iki rinkimų. Prisiminkime, kiek lėšų buvo panaudota, pavyzdžiui, pirmajai nesėkmingai A. Paulausko kampanijai arba prieš Prezidentu išrenkant Rolandą Paksą? Juk tuomet apie jų ketinimus visuomenė sužinojo gerokai iki rinkimų, jau nekalbant apie tai, kada buvo pradėtos rengti kampanijų strategijos ir konkretūs jų įgyvendinimo planai. Todėl tikėtina, kad ir šiandien problema glūdi ne vieno ar kito potencialaus kandidato neapsisprendime, o kažkokiuose konjunktūriniuose interesuose, atimančiuose iš Lietuvos visuomenės galimybę turėti pakankamai laiko pasirenkant, už ką balsuoti.

Be to, juk dar patiriame ir ekonomikos krizę, per kurią rinktis „katę maiše“ – neleistina prabanga. Ir nors prezidentas turi menką įrankių, turinčių įtakos šalies ūkiui, arsenalą, vieša pretendentų, tarp kurių minimi bent du itin stiprūs ekonomistai, diskusija būtų labai reikalinga ne tik tam, kad galėtume lengviau apsispręsti, bet ir tam, kad visa šalis rastų veiksmingų išeičių iš susidariusios padėties.

Tačiau matant dabartines tendencijas, akivaizdu, kad Prezidento rinkimų kampaniją turėsime skubotą ir paviršutinišką, o tokiais atvejais bene geriausiai praslysta pigūs juokeliai bei tušti pažadai, po kuriais dažniausiai slypi ir neaiškūs interesai. Kažkada juk svajojome ir kalbėjome, kad mūsų politikos kokybė gerės, artės prie vakarietiškų standartų ir t. t. Deja, tenka konstatuoti, kad ji tik primityvėja ir būsimieji Prezidento rinkimai tai jau beveik patvirtino.