aA
1935–1945 m. naciai sistemingai apiplėšinėjo Vokietijos ir okupuotų teritorijų gyventojus žydus. Vokiečiai grobė auksą, meno kūrinius ir grynuosius pinigus, tuštino centrinius bankus. Kai 1945-aisias ant Berlyno ir kitų Vokietijos miestų krito paskutinės sąjungininkų bombos, naciai suskato slėpti savo kruvinai įsigytą laimikį, Federalinius Vokietijos rezervus ir neįkainojamus muziejų eksponatus bei meno kūrinius perkėlinėti į druskos kasyklas Tiuringijos ir Merkersų regionuose. Iš pasmerktos „Tūkstantmečio Reicho“ sostinės ta kryptimi keliavo nesibaigiantys aukso, neįkainojamų meno vertybių ir valiutos ešelonai.
Dinges naciu auksas
Dinges naciu auksas
© Asmeninio archyvo

Po karo didžiosios pagrobtų ir paslėptų turtų dalies niekas nerado. Bet paieškos tęsiasi, o istoriniai tyrimai išties sensacingi. Kur dingo nacių auksas? Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos prabėgo daugiau nei 70 metų, vis dar tęsiamos milžiniškų turtų paieškos, o Marcusas Wallénas knygoje „Dingęs nacių auksas arba Feldmaršalo paslaptis“ pateikia naujų ir netikėtų šios aferos versijų.

Kviečiame skaityti sensacingų ir netikėtų faktų kupinos knygos ištrauką:

Pasibaigus bombardavimui, banko darbuotojai stovėjo griuvėsiuose ir apžiūrinėjo nuostolius. Net ir banknotų spausdinimo presai buvo sunaikinti. O dar blogiau, kad storos sienos, turėjusios saugoti banką, buvo apgadintos. Per kitą bombardavimą – niekas neabejojo, kad jis tikrai bus – banko darbuotojai rizikavo prarasti Vokietijos auksą ir užsienio valiutų rezervą.

Po karo didžiosios pagrobtų ir paslėptų turtų dalies niekas nerado. Bet paieškos tęsiasi, o istoriniai tyrimai išties sensacingi. Kur dingo nacių auksas?

Žinoma, Reichsbankas jau 1943 metais pradėjo siųsti dalį savo turto į Centrinę ir Pietų Vokietiją. Tačiau didelė jo dalis, įskaitant ir iš kitų užkariautų šalių pavogtą auksą, liko Berlyne.

Valteris Funkas, ekonomistas ir Vokietijos valstybinio banko vadovas, ką tik nuskubėjęs žemyn į bunkerį, pastebėjo, kad Vokietijos banko turtams Berlyne nebesaugu. Tačiau kur visa tai padėti?

Kaip visada, kai turėjo įvykti ne mažiau nei stebuklas, Funkas pavedė šią užduotį savo dešiniajai rankai, Reichsbanko prezidentui Emiliui Puliui.

Jam pranešta, kad visas Berlyne likęs aukso rezervas turi būti nugabentas į tokią vietą, kur jo nepasiektų nei bombos, nei priešininkų pajėgos. Tokia vieta egzistavo. Bet kuriuo atveju, 1945 metų vasario mėnesį Vokietijos valstybinis bankas tą vietą pervertino.

Vokietijos valstybė jau buvo perėmusi daugumą senų šalies druskos kasyklų. Dauguma jų buvo turtingame Tiuringijos regione. Ten ir norėta po žeme perkelti karo pramonę, kuri šiuo metu sąjungininkų buvo pažeidžiama.

Požeminės kasyklos pasirodė esančios labai puikios sandėliavimo patalpos.

1944 metais pirmasis krovinys – dėžės svarbių ir archyvinių dokumentų – atgabentas į Tiuringiją. Kitą mėnesį Berlyno miesto biblioteka atsiuntė vertingiausias knygas – kai kurios parašytos dar XVI amžiuje. Paskui dokumentus ir knygas atvyko įvairus turtas.

Patys vertingiausi daiktai buvo paslėpti po žeme. Viena keistesnių siuntų, kurią norėta paslėpti kasyklose, buvo Liuftvafės atsiųsti 40 000 butelių alkoholio.

Patys vertingiausi daiktai buvo paslėpti po žeme. Viena keistesnių siuntų, kurią norėta paslėpti kasyklose, buvo Liuftvafės atsiųsti 40 000 butelių alkoholio. Jis skirtas neišvengiamos krizės užkluptų Trečiojo Reicho kareivių ir pilotų kovinei dvasiai palaikyti. Po kelių incidentų su apgirtusiais kasyklų darbuotojais alkoholis vėl iškeltas į žemės paviršių.
Nuspręsta, kad taip bus daug saugiau.

Jei šiose kasyklose galima saugoti ir gaminti ginklus bei sandėliuoti trapias knygas ir vertingus dokumentus, tai jos turėtų būti tinkamos saugoti ir Vokietijos banko kapitalą, manė Reichsbanko vadovas.

Iš Reichsbanko patalpų Berlyne ir iš banko saugyklų kituose miestuose surinkti aukso bei sidabro luitai, auksiniai pinigai ir užsienio valiuta. Vasario 11 dieną šios vertybės sukrautos į specialų 22 vagonų traukinį.

Galutinė traukinio stotelė buvo nutolusi per 400 kilometrų nuo Berlyno į pietvakarius.
Kovo 11 dieną, praėjus mėnesiui po pirmojo traukinio išvykimo, Berlyną paliko dar vienas, trumpesnis, traukinys.

Galutinis traukinio tikslas buvo senosios druskos kasyklos Kaiserodoje, Merkerso savivaldybėje, Tiuringijoje. Šios kasyklos priklausė Wintershall, antrai pagal dydį Vokietijos chemijos grupei po IG Farben.

Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Dalis, kurią įmanoma matyti virš žemės, plytėjo viduryje žalio slėnio. Šis objektas priminė mažą miestą. Raudonų plytų pastatai stovėjo šalia vienas kito palei akmenimis grįstą gatvę.

Toliau horizonte stebėtojas galėjo išvysti kalnų keterų peizažą.

Tačiau gamtovaizdį užgožė industriniai pastatai iš plieno ir betono. Aukšti kaminai varžėsi su didžiuliais eskalatoriais – centrine kasyklos darbo priemone.

Drėgmės lygis žemiau esančiame podirvyje atrodė tinkamas. Didžioji dalis 48 kilometrų ilgio sudėtingo tunelio vingiavo giliai po žeme – buvo laikoma, kad tai gera apsauga nuo bombardavimų.

Po žeme sukurta speciali patalpa, kurioje turėjo būti saugomi Vokietijos banko rezervai, traukiniu atvykę iš Berlyno. Tūkstančiai maišų ir dėžių nugabenti po žeme į patalpą, kurią vokiečiai vadino 8-uoju kambariu.

Į Tiuringiją – sostinės filialą – netoli Erfurto išsiųstos milžiniškos pinigų sumos ir dalis personalo.

Iš čia jie galėjo daug greičiau pasiekti turtus. Banko darbuotojai nesileis į tunelį kasdien, nebent biurui reikės papildyti pinigų atsargas.

Dešimt darbuotojų atvyko į Erfurtą išpakuoti turtų. Tarp šių žmonių buvo ir Reichsbanko vyriausiasis iždininkas Verneris Veikas (Werner Veick), atsakingas už užsienio valiutą, ir Otas Reineris (Otto Reiner), atsakingas už nacionalinę valiutą.

Per kelias ateinančias savaites į vietinius Erfurto bankus išsiųstos perlaidos, o kai prireikdavo – perlaidos siųstos ir į Berlyną. Kartais būdavo transportuojami ir banknotai, paimti iš 8-ojo kambario Kaiserodos kasykloje.

Iš Trečiojo Reicho druskos kasyklų Tiuringijoje daug kas pelnėsi naudos.
Nacistinės Vokietijos švietimo ir mokslo ministras nusprendė į šias kasyklas nusiųsti tam tikrą dalį saugomų meno vertybių.

1945 metų kovo 16 dieną į numatytą vietą atvyko pirmoji siunta.

45 iki viršaus prikrautos dėžės iš Berlyno Kaizerio Frydricho muziejaus (1965 metais pervadinto Bodė muziejumi) išsiųstos į Ransbachą, kitą mažą druskos kasyklą, per 9 kilometrus nutolusią nuo Merkerso.

Kartu keliavo ir transportavimą prižiūrėjo meno istorikas, profesorius, nacionalinės Berlyno galerijos vadovas Paulius Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave). Tačiau Ransbacho kasykloje jam nepatiko drėgmė, ir idėja ten sandėliuoti ypatingus objektus buvo atmesta.
Tačiau 45 dėžės ten liko.

Vėliau nuspręsta, kad kiti meno kroviniai būtų siunčiami į Merkersą ir saugomi drauge su auksu ir Berlyno valiutos rezervu. Kovo 20–31 dienomis naciai iš 14 didžiausių miesto muziejų į Merkersą transportavo ketvirtį įvairių meno dirbinių.

Pauliui Ortvinui Ravei įsakyta pasilikti toje teritorijoje ir saugoti didžiulę meno kolekciją.
Net ir teroristinės grupuotės SS nariai norėjo, kad likęs vadinamasis Melmerio auksas būtų saugomas druskos kasykloje.

1945 metų pradžioje didžioji dalis pavogto aukso jau buvo parduota arba nugabenta į kitas vietas, tačiau dar daugybė daiktų tebegulėjo Vokietijos valstybiniame banke Berlyne laukdami, kada bus perparduoti.

Kovo mėnesį SS daliniai be kitų brangių objektų turėjo ir aukso, išplėšto iš nekaltųjų burnų, ir gražių portsigarų, ir deimantų, ir vertingų monetų, ir užsienio valiutų, ir aukso bei sidabro luitų.

Luitai sukrauti į 18 krepšių. Kiti daiktai sugrūsti į 189 lagaminus ir dėžes. Kovo 18 dieną viskas traukiniu išsiųsta į 8-ąjį kambarį Kaiserodoje. Siuntą prižiūrėjo Reichsbanko Tauriųjų metalų skyriaus vadovas Albertas Tomas.

Visada skubėjęs generolas

Strateginė situacija greitai keitėsi. Amerikiečiai jau buvo pakeliui. Greitas kaip žaibas Džordžo Patono (George S. Patton) išpuolis virš Vokietijos nustebino nacius ir Vokietijos centrinio banko atstovus.

Patoną vadino Old Blood and Guts. Jis visada visur skubėjo. 1912 metais, būdamas 26-erių, Patonas dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse Stokholme. Šiuolaikinėje penkiakovėje jis užėmė 5 vietą. Tai buvo geriausias rezultatas tarp dalyvių ne švedų.

Vikriojo Patono mėgstamiausia rungtis buvo bėgimas – jis finišavo trečias.

Dabar jis buvo vienas žinomiausių Jungtinių Amerikos Valstijų armijos generolų. Reikia pridurti, kad įvairiapusis generolas dalyvavo viename kitame ginče, tačiau greitai juos išsprendė.

Kartą jis pasakė: „Geras planas, ryžtingai įvykdytas šią savaitę, yra geresnis už tobulą planą, kuris bus vykdomas tik kitą savaitę.“

Kovo 22 dieną Patono 3-iosios armijos pajėgos persikėlė per galingąjį Reiną, paskutinę gamtinę kliūtį vakaruose.

Vėliau Patonas gyrėsi, kad kirsdamas Reiną nusišlapino į upę.

Vėlesnėse kovose, verždamiesi gilyn į Vokietiją, Jungtinių Amerikos Valstijų kariniai daliniai sutiko vis mažiau pasipriešinimo. Vermachtas praktiškai pasidavė. Izoliuoti Vokietijos armijos daliniai kai kur vis dar priešinosi, bet dauguma paprasčiausiai pasidavė.
Patono vyrai į nelaisvę paėmė beveik 400 000 Vokietijos karių.

Kai generolo divizija kovo pabaigoje–balandžio pradžioje artėjo prie Tiuringijos, Vokietijos banko valdyboje kilo panika. Merkerso druskos kasyklai, kuri anksčiau laikyta pakankamai saugia vieta, grėsė pavojus.

Įsakymas išgabenti ten esančius turtus atgal į Berlyną gautas per vėlai, amerikiečių kariškiai jau buvo per arti.

Įsakymas išgabenti ten esančius turtus atgal į Berlyną gautas per vėlai, amerikiečių kariškiai jau buvo per arti.

Be to, buvo Velykos – svarbiausia šventė Vokietijoje. Karas ar ne karas, gyvenimas Vokietijoje sustojo, įskaitant ir traukinių kursavimą. Tik keli traukiniai 1945 metų kovo 30–balandžio 2 dienomis vyko numatytais maršrutais.

Be to, iš dalies nutrūko Vokietijos geležinkelio linijos, ir susisiekimas traukiniais jokiomis sąlygomis nebebuvo patikimas.

Balandžio 1 dieną Merkerse personalas prarado viltį sėkmingai išgabenti visus ten saugomus sunkius aukso luitus ir meno kūrinius.

Reichsbanko darbuotojai sutelkė dėmesį į milijonų reichsmarkių ir užsienio valiutos išgabenimą. Tam buvo svari priežastis. Paskutinėmis Trečiojo Reicho egzistavimo dienomis siaubingai trūko pinigų. Dauguma kariškių negavo algų. Reichsbanke, kuris karo metu visas pinigų pervedimo operacijas vykdė sklandžiai, tvyrojo tikras chaosas.

Balandžio 2 dieną banko darbuotojai Erfurte gavo instrukcijas iš Merkerso kasyklos surinkti visus banknotų ryšulius ir padalyti juos į mažesnes siuntas, kurias būtų galima nugabenti į kitus miestus.

Ten buvusiems darbuotojams padėjo ir trys tą dieną į kasyklos teritoriją atvykę vadovai: Albertas Tomas, Otas Reimeris ir Tomas Fromknechtas.

Balandžio 3 dieną pradėti krauti banknotai iš Merkerso kasyklos.

Pirmoji siunta – apie 200 milijonų nacionalinės valiutos ir apie 50 paketų su užsienio valiuta – pakrauta į sunkvežimį ir popietę išvežta į šiaurės rytus. Vietinę valiutą ketinta iškrauti Magdeburge ir Halėje, o užsienio valiuta turėjo pasiekti Berlyną.

Paskui bus išsiųsta kita siunta.

20 Lenkijos karo belaisvių, kuriuos kasyklos darbuotojai pasiskolino, dirbo drauge su banko personalu. Drauge jie iškėlė į žemės paviršių didžiąją dalį Kaiserodoje saugotų banknotų – maždaug 1 000 maišų, kurių kiekviename buvo milijonas reichsmarkių.

Didesnioji jų dalis nugabenta į Bad Zalcungą už maždaug 10 kilometrų nuo Merkerso. Likusi pinigų dalis sukrauta į traukinio vagonus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(32 žmonės įvertino)
4.3125

Top naujienos

Kas kitiems atrodo neįmanoma, čia jau virto realybe: šalis, kur galioja griežčiausios pasaulyje taisyklės dėl skiepų (203)

Prie įėjimo į kiekvieną prekybos centrą Saudo Arabijos sostinėje stovi apsaugos darbuotojas,...

Nemalonios žinios kavos mėgėjams: netrukus Lietuvoje ji gerokai pabrangs, jos gali ir pritrūkti (98)

Pastaruoju metu kavos kainos pasaulyje itin išaugo. Prie to prisidėjo siaučiančios stichijos...

Vaidas Mikaitis | D+

Šalyje, kurioje vakar neegzistavo koronavirusas, šiandien neegzistuoja nepaskiepytieji (2)

Ne paslaptis, jog su savo broliu, Pravalturo direktoriumi Vytautu, kelionėse esame šalių rinkėjai....

Kaulinius skausmus dažnas nurašo radikulitui: iš tiesų tai gali būti pažengusi onkologinė liga (32)

„Daktare, man tikriausiai radikulitas“, – sako vyrai savo gydytojams, užklupus kaulų...

Pirmi įvartį įmušę lietuviai vėliau praleido šešis ir liko toli nuo atkrintamųjų (108)

Šeštadienio vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiose paskutinėse FIFA pasaulio salės...

Orų prognozė: šiaurys vėjas plukdys lietų ir šaltį (1)

Sekmadienio naktį lietus įsisiautėjo Rytų Lietuvoje. Jis iš Aukštaitijos ir Dzūkijos nesitrauks...

Visą pasaulį nustebinusioje Naujojoje Zelandijoje gyvenanti lietuvė: koronaviruso valdymo strategija čia kitokia (260)

Naujojoje Zelandijoje gyvenanti Indrė Kleinaitė Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“...

Stulbinanti aprangos ateitis: sunku patikėti, kokiais drabužiais rengsimės jau netrukus – tekstilės pramonė žada revoliuciją (48)

Pagaminta iš perdirbtų, itin funkcionalių ar natūralių medžiagų tekstilė ir apranga ....

Pirmoji iš ES šalių įvedė visuotinį privalomą „Covid“ pasą: darbuotojams ir darbdaviams grės didžiulės baudos (680)

Italija reikalaus visų darbuotojų turėti galiojantį „Covid“ pasą: vyriausybė, vadovaujama...

„Zapad“ atskleidė – ne tik Rusija ir Baltarusija kariautų prieš NATO (733)

Pratybose „Zapad21“, kuriuose buvo treniruojama ir puolamoji operacija prieš NATO be Rusijos ir...