N. Vasiliauskaitė. Partnerystė visiems? Ne, liberalai prieš laisvę

Išties, žinia būtų džiugi, o pasiūlymas – palaikytinas, jeigu, entuziazmo temdomomis akimis, pražiūrėsime, ką iš tiesų jis siūlo (o tada nepaklausime, kodėl). „Už“ ir „prieš“ jį kol kas pasiskirsto paprastuoju, iš anksto numatytu būdu: „už“ – visi progresyvūs, liberalių pažiūrų (plačiąja prasme) žmonės, „prieš“ – tradicionalistai, kuriems partnerystė išteps ar sumenkins santuokos šventumą ir/arba homofobai, kuriems tos pačios lyties asmenų sąjungos įteisinimas atrodo Armagedono artėjimo ženklu. Taip visas dėmesys nukanalizuojamas LGBT kryptimi – ir, tuo pačiu, išgaunamas palankumas šiai Civilinio kodekso pataisai visų tų, kuriems neatrodo, jog asmens erotinės preferencijos ir emociniai prisirišimai privalo jį ar ją sukabinti su „priešinga lytimi“, ar bent kad visuomenė ar bendruomenė turi teisę bei pareigą prižiūrėti ar individai poruojasi „teisingai“. T.y. visų tų, kurie, kitomis aplinkybėmis, gintų (ir ne kartą gynė) ne ką kitą, o individo laisvę.

Užuot sudalyvavus peštynėse dėl LGBT, kur kas svarbiau įsiskaityti, kaip ta liberalų siūloma (tiek homo, tiek hetero) partnerystė taptų teisiniu faktu: pas notarą užregistravus partnerystės faktą arba nieko neregistravus, bet tiesiog kartu pagyvenus tam tikrą laiką („Kitas būdas: teisinės partnerystės pasekmės prasideda tada, kai parneriai gyvena kartu daugiau negu vienerius metus“, – A. Armonaitė, tiesioginis įrašas čia). Kitaip tariant, čia spąstai: specialusis teisinis statusas nusileidžia ant piliečių ir juos sukabina jiems to niekaip nepageidavus, savaime, automatiškai. Nuo šiol jie nebepriklausys patys sau, negalės prireikus tiesiog išsikraustyti ir pamiršti – įstatymo akyse jie bus „bendras kūnas“ ir išsiardys tik įstatymui leidus, tik pagal jo numatomas taisykles. Kils, be abejo, praktinis klausimas: kaip nustatyti šią neregistruotą automatinę partnerystę, kad ji jau įsisteigė? Apklausti kaimynus, kurių visareginti budri akis paliudys: taip, taip, jie jau pusantrų metų čia gyvena, tad tenemano esą atskiri individai, mes, kaimynai, savu žodžiu skelbiame judu partneriais, mes nustatome jūsų ryšio pobūdį ir prikabiname prie jo teisines pasekmes. Na, arba tėvai.

„Partnerystės įteisinimas nepablogintų niekieno padėties, bet smarkiai palengvintų daugeliui žmonių [gyvenimą]“ (kita pataisos iniciatorė liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen). Kitaip nei cinizmu ar autoparodija tokios replikos nepavadinsi: liberalė taikosi įgyvendinti principą „Kuo mažiau galios kontroliuoti savo gyvenimą (tvarkyti turtinius, paveldėjimo, gyvenamosios vietos, sveikatos, skyrybų, vaikų globos ir panašius klausmus) turi tu pats, ir kuo daugiau jį tau, be tavo sutikimo ir pastangų, patvarko kiti – tuo, suprask, tau geriau“. Na, nebent „gyvenimo palengvinimu“ vadinamas pataisos numatomas teisinis užgaulios „sugyventinių“ sąvokos likvidavimas, kas būtų tikrai gražu ir teisinga, tačiau dabar prilygsta galvos skausmo išsklaidymui galvą nukertant (slaptas motyvas, ko gero, yra giliai krikdemiškas: išgyvendinti kohabitaciją, pasiekti, kad žmonės bijotų gyventi kartu). O dar tai gyvenimo palengvinimas nepasiturintiems gyventojams, kuriems, automatiškai įvedus partnerystę, bus galima, pvz., sumažinti kompensacijas už šildymą ar išmokas „už vaikus“: turi meilužį – tegul jis ir sumoka.

Partnerystės savaiminis įsisteigimas ir įsigaliojimas, beje, dar ir išsipildytų kažkada pagrįstai juoką kėlusį ultradešinės argumentą prieš partnerystę LGBT poroms: esą, taip partneriais taptų net bendrabučio kambariokai. „NE, KAMBARIOKAI nėra partnerystė. Partnerystės statusui nustatyti reikia kreiptis į teismą“ (ramina savo FB sekėjus A. Armonaitė). Kitaip tariant, ne-ne-ne, nėra jokio pagrindo nerimui: kambariokai galės KREIPTIS Į TEISMĄ, ir teismas, apklausinėjęs juos, kaimynus, draugus, tėvus, gražiai išsiaiškins klaidą, ir partnerystę paskelbs negaliojančia. Rimtai.

Ir laisvę mylintys („liberalių pažiūrų“) žmonės šiam sumanymui ploja...