N. Vasiliauskaitė. Laisvė pagal Narbekovą ir Širinskienę

Gaila, nes aš trokšte trokštu pamatyti, kaip atrodytų biologijos mokslo atradimai, parodantys, kad zigota turi asmens identitetą: kokiu būdu apskritai įmanoma aptikti biologijos mokslo priemonėmis... asmenį ir jo identitetą? Interviu paimti iš tos zigotos ar ką? Čia kaip teleskopu bandyti įrodyti, jog plaukimas krauliu gražesnis už plaukimą delfinu, arba barometru nustatinėti grikių košės cheminę sudėtį.

Galima šaipytis neribotai, tarus, jog ši ištarmė – tiesiog keliaaukštė nesąmonė (ir ji tikrai tokia yra, jeigu mėgina pozuoti tarsi apie identitetą ir asmenį kalbėtų įprastomis socialiniuose ir humanitariniuose moksluose prasmėmis), tačiau, vietoje šaipymosi, kur kas svarbiau būtų išryškinti, kodėl ji išsakoma (paaiškinimas „iš nežinojimo ir kvailumo“ netinka, net jei konkretūs taip teigiantys individai neretai išties pasirodo esą neperprotingi – juk ne patys taip susigalvojo, jie tik nuomoja lūpas, rankas ir pavardes tiems, kas mąsto už juos, kas kuria terminus, kas duoda daiktams vardus), ką tiksliai reiškia, kokiomis prielaidomis vadovaujasi, kokius tikslus numato – o tada ir visiems parodyti.

Idant aišku būtų – kokia tiksliai yra vizija, kuriai atstovauja ir minėta Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė. Taigi: koks identitetas? Kokio asmens? Kas šioje paradigmoje yra „asmuo“?
„Biologijos mokslo atradimai“, kurių ji nepateikia, bet, veikiausiai, laiko vietoje, vadinamoje omeniu, netiesiogiai nurodomi kitur. Pvz., jos disertacijos vadovo Andriaus Narbekovo su bendrautoriais 2008 metais išleistame vadovėlyje „Lytiškumo ugdymo etika“. Ten sakoma: „Tą pačią tiesą [kad lytiškumas priklauso žmogaus esmei] atskleidžia ir šiuolaikinis mokslas, įrodydamas, kad jau nuo pat prasidėjimo, nuo pat zigotos yra nulemta lytis“(p. 114). Tikrai, lytis nulemta, bet išvada, kurią iš šio mokslo fakto padaro vadovėlis, mokslą paleidžia pasivaikščioti į pievas: „lytiškumą“ paskelbia žmogaus esme, identitetu ir netgi asmeniu.

Tačiau ne demaskuoti nemokšiškumą/nemoksliškumą (su visais non sequitur) čia noriu, o atkreipti dėmesį į sąvokų, kurias šios – šiandien keistai „krikščioniška“ vadinamos – platformos atstovai vartoja, turinį: jiems viskas pagrįsta ir logiška, nes prielaida, kuria ir be minėtų mokslo duomenų remiamasi, yra ši: žmogus yra tik todėl asmuo (atitinkamai, tiek žmogus, tiek laikytinas politiniu subjektu, tiek gerbtinas), kad jis yra tam tikros biologinės lyties, o tuo pačiu – kiek „įeina į [lyties] vaidmenį“ (tarti, kad biologinė lytis yra tik biologinė, niekaip savaime nesukibusi su atitinkama psichika – baisusis „genderizmas“), kiek su juo tapatinasi, kiek būna ne žmogumi-apskritai, o „vyru“ arba „moterimi“, griežtai prisižiūrinčiais pagal tradicionalistinį scenarijų. Kiek nemoka ir neleidžia sau būti „visu“, o ne „puse“. Normaliu, o ne groteskiška karikatūra. Mąstančiu padaru su pretenzija į visuotinybę, o ne buitiškume užsikapsčiusiu patinu arba patele. Valdančiu savo biologinius parametrus, o ne jų funkciją. Kas, beje, yra veikiau antikrikščioniška (plg. evangelinę „žmogaus esmę“, vertą Amžinojo Gyvenimo, kuriai „lytiškumas“ ir atitinkami vaidmenys aiškiai nepriklausė: „Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje“ MK 12, 18–27).

Neapsinešęs vaidmenimis asmuo čia matomas kaip pažeistas ir todėl skubiai gelbėtinas pasitelkiant ištisą pedagoginės prievartos aparatą – įvaryti moksleivį į buvimą lytišku reiškia išskleisti jo kaip asmens laisvę, jeigu šia „laisve“ nepakankamai pasirūpino jo šeima. Šitą, veikiausiai, ir numato R. Karbauskio „kompensacinis ugdymas“ vaikams iš „nepilnų“ šeimų „Darnios Lietuvos“ programoje. Kol kas nespecifikuotas, bet specifikuotinas.

Pirma mintis: gerai, čia siūlomi papildomi įvairius įgūdžius lavinantys būreliai. Bet: o kokie būreliai yra reikalingi/trūkstami vaikams iš „nepilnų“ šeimų būtent todėl, kad jie – iš „nepilnų“? Ne šiaip ko – meilės, dėmesio, materialių dalykų – stokojantiems vaikams ar tiems, kurių tėvai, pvz., visą dieną užimti, bet stokojantiems būtent to, ką jų bendraamžiai gauna šeimose, nes jos „pilnos“, o šie negauna, nes „nepilnos“? Kokią stoką jie turi „kompensuoti“ (būtent toks pasirinktas žodis)? Tai jau turbūt stoką „tėvo“ ir „motinos“ asimetrinių interakcijų kaip sektinų pavyzdžių apie teisingą lyčių tvarką – juk būtent šitai esą užtikrina „pilna“ šeima ar bent turi, jų supratimu, užtikrinti, tai tuo ji geresnė ir pranašesnė. Būreliai apie „buvimą vyru“/„buvimą moterimi“, apie „bendravimo su kitu“, kurio aukščiausia forma galop yra reprodukcija, svarbą ir pan. Bent logika šios iniciatyvos tokia. Nustebčiau, jei jos nesilaikys.

Taigi: „žmogiškasis asmuo“ čia viso labo yra… lytis. Atitinkamai, jo laisvė – asmens laisvė – yra subujojęs ir socialiai išskleistas „lytiškumas“. Sutampantis, savo ruožtu, su „sąžine“: pastaroji šioje paradigmoje laikoma įgimta, o jos turiniai identiški Katalikų Bažnyčios mokymui ir, vadinasi, tradicionalistiniams papročiams. Jei neidentiški – reiškia, tą „sąžinę“ pagraužė „aplinkos poveikio“ kirminas: „Jeigu sąžinė laikoma tik aplinkos poveikio produktu, tuomet neįvertinamas mažų mažiausiai santykinis atskiro žmogaus savarankiškumas. Tokia sąžinės neįvertinimo išraiška būdinga totalitariniams režimams“ (p. 85). T.y. totalitarinis A. Narbekovui, A. Širinskienei et alia yra pats tikėjimas, kad asmuo arba visuomenė gali redeterminuoti žmogaus esmę.

Priešingas dalykas tam yra determinizmas – nuostata, kad žmogui geriau ir net kad jis privalo būti tuo, kuo determinuotas yra, skleisti savo esamas dispozicijas. Jeigu bemaž visiems kultūriniams herojams ir raktinėms Vakarų civilizacijos figūroms, pradedant Prometėju, būti determinuotam yra nelaisvė, o pasaulėvaizdis, kuriame redeterminacija galima – laisvės pasaulėvaizdis (žmogus yra tuo žmogus, kad gali save perdarinėti, užuot aklai paklusęs „instinktams“, ir netgi jo „prigimtis“ tai tuo žmogiška, kad nefiksuota ir labili), tai „lytiškumo ugdymo“ teologų kompanijai redeterminacijos galimybė ir praktika yra vergovės grėsmė, o priešingas dalykas, determinizmas – žmogaus laisvės ir orumo laidas.

Kas vadovaujasi šia logika – pritaria ir naujajai katalikiškai determinizmo sampratai bei metafizikai; pvz., jei teigia, kad zigota yra asmuo, tuo tyliai pritaria, kad lytis yra asmens esmės pagrindas ir, vadinasi, nusprendžia charakterį; jei nepritaria ar, pagalvojęs, nebenori pritarti – tegu pasako.

O jeigu tikrai pritaria, tai pritaria išties įspūdingiems dalykams, nukreiptiems ne tik prieš modernybę, bet ir prieš visuomenę, kokia ji iki šiol visuomet buvo: jeigu „asmeniu“ laikomas lyties vaidmenų (gender role) paketas, tai, kuomet kalbama apie „asmens laisvę“, iš tiesų kalbama apie terpę, kurioje niekas netrikdo tų vaidmenų atlikimo ir visokeriopai padeda – terpę, kurioje veši jų „asmuo“, ir kuri nuodytų tai, ką mes vadintume „asmeniu“, jei norėtume šį žodį vartoti pozityviai. „Laisvė“ tuomet jiems yra ne išcentrinė galia eiti pačiam, užuot buvus einamam, o vegetatyvinis gebėjimas „būti rope“ – turėti ropės ar kopūsto sąmonę, kuri nežino, kas joje dedasi ir kodėl, negali kitaip, nieko neredeterminuoja, yra grynasis automatizmas, kuriame dalykai vyksta patys (kaip virškinimas žmogaus pilve ar kvėpavimas plaučiuose), nes juos taip sutvarkė ir užsuko mechanizmą ne ši sąmonė, o kažkas jai nepažinaus, išorinio, transcendentinio.

Kopūstas „nelaisvas“, jeigu jo automatizmai trikdomi perkėlinėjant į neįprastas sąlygas, apkarpant ar pan. Jis „pats“ tenori kopūstint. „Laisve“ čia vadinama „gamta“, stichiškas savaimingumas, netrikdomas refleksijos, netrikdomas sąmonės apskritai (kas paaiškina, kodėl visas antikomunistinis patosas suvedamas į „Kokie niekšai! Taikėsi pakeisti prigimtį!“). Štai taip jie suvokia žmogų. Štai šito jam linki.