„Keulei“ realiai gresia beveik 9000 eurų bauda, o hipsterijos socialiniuose tinkluose kyla protesto bangos: nuomonės laisvė, to dar betrūko, kad Bažnyčia primestų mums savo moralę (tartų ją esant tokią) ir baustų už pagarbos jai stoką!
Kaip jau ne kartą pavyko, visuomenė skyla į drausti-bausti-moralizuoti tik ir tykančius, piktus kaip širšės „tamsybininkus“, kurie tiki pasakaitėmis apie prisikėlusį žydą (arba, na, gerai, netiki, bet, siekdami galios valstybėje monopolio, manipuliuoja naiviomis kaimo bobutėmis, kurios tikrai tiki ir todėl joms jausmus skauda – kam gi kitam skaudėtų?), ir išsilavinusius, progresyvius, gyvenimą mylinčius pasaulio piliečius, kurie supranta humorą ir nesuka sau galvų dėl nesąmonių, švęsdami „gerą laiką“ (ir šventvagystės džiaugsmą: jie laisvi, labai laisvi protai) su „Keule“. Jeigu taviškė gentis – ne pirmieji, tai, žinoma, antrieji: išpažink, kas esi, pasirink tapatybę, arba/arba. Jeigu pamanysi, kad vyskupai teisūs, tai bus neabejotinas įrodymas, kad esi sena davatka ilgu sijonu, sugrubusiais pirštais bažnytėlės kampe varstanti rožinį, kurią nuo nepadorių vaizdelių ištinka isterijos priepuolis – o tu juk nenori tokia pasirodyti, ar ne? Tai cit, neišsiduok, gink reklamą. Reklama yra žmogaus teisė. Argi tau – tokiam laisvam protui – rūpi, ką apie tave mano kiti (hipsterija savo kūdikiui merkia akį)?
Reklamos įstatymo 4 straipsnis numato, kad reklama negali pažeisti „visuomenės moralės“. Galima automatiškai krizenti iš šios sąvokos, tariant, kad ji – savaime suprantama – neturi jokio turinio, bet tai nebus nė kiek racionaliau už menamą iracionalų „bobutės tikėjimą“. Verčiau jau pasvarstyti, ar egzistuoja toks dalykas kaip visuomenės paprotys (pvz., „Kalėdos mums yra šventė“, nepriklausomai nuo krikščioniškumo), numatantis, kad štai šiame sociume toks veiksmas neidiosinkratiškai laikomas neutraliu, toks – geru ir gražiu, o toks – smerktinu, erzinančiu? Jei egzistuoja (taip, egzistuoja, nuomonių nebus tiek, kiek žmonių, bus gerokai mažiau) – kas apie jį gali spręsti? Kas nors (Kas, kokiomis sąlygomis, kieno įgaliojimu, kokiu pagrindu? Ar Vyskupų konferencija byloje apie krikščioniškų simbolių viešą panaudojimą – labai blogas, nekompetentingas kandidatas?), visi kartu lygiai (kaip?), o gal – niekas? Bėda – kad „ne tie nusprendė“ (vyskupai, o ne, pvz., sociologai ar filosofai), kad kažkas sprendė, kad preziumuota, jog šis konkretus paprotys esti, ar kad apskritai papročiai esti?
Taip, tai YRA patyčia iš krikščionybės, ir tokia kaip reikiant. (...) Ne kritika, „manymas kitaip“, netikėjimas, atsisakymas švęsti ar atsisakymas pagerbti, o spjūvis atsikrenkštus, laukiant efekto.
Nida Vasiliauskaitė
Nepriklausomai nuo praktikuojamos ar nepraktikuojamos religijos, faktas, kad mūsų visuomenėj nėra neutralu ar visuotinai priimtina aptikti nepagarbiai traktuojamus Kristaus ar Marijos atvaizdus; taip pat taip jau yra, kad jie visuotinai visų atpažįstami kaip išstatyti prasmės, kilnumo, pagarbos investicijoms – „Keulė“ juos ir pasirinko atakai būtent kaip tokius, sąmoningai siekdama šoko efekto (tuo pripažindama, kad ir ji puikiai žino juos esant „visuomenės moralės“ indais; tiesa, dabar ginasi, jog, esą, nieko įžeisti tikrai-tikrai nenorėjo ir netgi visai nieko bendra su krikščionybe jos vaizdeliai neturi, ką reikia laikyti grubiu kvailių ieškojimu). Tad jie – vyskupai – šiuo atveju, iš tiesų teisūs: paprastuoju būdu, kaip žmogus, įvardinęs faktinę dalykų padėtį.
Toliau: bauda skirta ne už pagarbos nebuvimą ar kritiką, o už miesto padabinimą ekonomiškai suinteresuotu kvietimu šaipytis iš to, kas tradiciškai atpažįstama kaip gerbtina. Tai skirtingi dalykai. Tezė, kad valstybė tokiais atvejais neturi teisės taikyti sankcijų ir apskritai nei privalo, nei gali saugoti paprotį, yra taip pat ir tezė, kad valstybė ir paprotys turi pasitraukti prieš privataus piliečio verslo projektą, nes privati galima finansinė sėkmė yra „visiems geriau“ (t.y. moraliau) nei, tarkime, nesudrumstas paprotys. T.y., irgi apeliuojama į moralę, tik dar keistesnę.
Klausimas tada toks: ar demokratijai esminga, jog jos piliečiai turėtų teisę viešai spjauti ant ko susigalvoję, vienas ant kito, ir ši jų teisė būtų maksimaliai ginama, ar veikiau pati valstybė yra legali ir pateisinama tuo, kad kuria savo piliečiams erdvę – „gatvę“ – į kurią išėjus nebūsi apspjaudytas ar suspardytas?
Nida Vasiliauskaitė
Dar toliau: taip, tai YRA patyčia iš krikščionybės, ir tokia kaip reikiant. Gavus užduotį specialiai sukurti kuo didžiausią panieką jos pranešimui (ir tiems, kam jis brangus) vienu plakatu (kurio turinys: Kristus, kurį jūs laikote esant Dievą, yra tik mėsa, ne kitokia, nei kiaulės, jūs garbinate skredieną, nei prisikėlė jis, nei ką atpirko, tik supuvo kaip bet kuris žmogus ir bet kuri kiaulė, nes žmogus ir tėra kalbanti kiaulė, „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“, Iz 22:14) – labiau nepavyktų (jei vis dėlto sakote, kad tai nėra patyčia, tai laukiu pavyzdžio, kaip tuomet atrodytų patyčia). Ne kritika, „manymas kitaip“, netikėjimas, atsisakymas švęsti ar atsisakymas pagerbti, o spjūvis atsikrenkštus, laukiant efekto (laukiant todėl, kad irgi sutinkama, jog „visuomenės moralė“ nuo šito krūptels ir, vadinasi, kad, visuomenės moralė ne tik egzistuoja, bet dar ir šiuo konkrečiu turiniu pasižymi).
Klausimas tada toks: ar demokratijai esminga, jog jos piliečiai turėtų teisę viešai spjauti ant ko susigalvoję, vienas ant kito, ir ši jų teisė būtų maksimaliai ginama, ar veikiau pati valstybė yra legali ir pateisinama tuo, kad kuria savo piliečiams erdvę – „gatvę“ – į kurią išėjus nebūsi apspjaudytas ar suspardytas? Laisve vadintina pirmoji teisė ar antroji? Jei pirmoji, tai valstybė niekuo nesiskiria nuo po savo kvartalą patruliuojančio gangsterio ir todėl – kaip tik todėl – nėra jokio pagrindo (nei vietos) piktintis, kad ji kažką už kažką bauda nubaudė (kaip ir jokio pagrindo skųsti kitas reklamas visokioms lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboms, nes tie skundai remiasi prielaida, jog atskirų visuomenės grupių žeminimas ar įžeidinėjimas pažeidžia ne ką kitą, o dalyką, vadinamą „visuomenės morale“).
