Spektrą, kurį vienytų tik minimalus konsensusas dėl pačių bendriausių principinių nuostatų. Priimtas kiekvienas, sakęsis esąs kairysis – nesigilinant, kodėl jis toks ir kaip konkrečiai tą kairumą supranta, nes anuomet apskritai reikėjo nemenkos drąsos viešai pozicionuotis šiame, o ne aname, „teisingame“ (right), politiniame flange.
Kairės/Dešinės skirtis postsovietinėje erdvėje tada reiškė „nostalgiją SSSR, bolševizmą, stalinizmą“ versus „už laisvą nepriklausomą vakarietišką Lietuvą“, ir dešinieji, suprantama, labai stengėsi, kad ši fantastinė schema – pateikianti juos kaip alternatyvą bemaž metafiziniam visokeriopam Blogiui – išliktų ilgam. Būti kairiuoju reiškė išstatyti save keisčiausiems įtarinėjimams, apkalboms ir šmeižtams – švelniausias iš kurių buvo „Tu ideologizuotas ir neobjektyvus!“ (taip sakė žmonės, kuriems jų neliberaliai konservatyvios pažiūros atrodė natūralios kaip įkvepiamas oras ir todėl – kaip ideologija, kaip pažiūros – išvis nematomos: jie nuoširdžiai tikėjo esą nepriklausomi „laisvi mąstytojai“).
Pamažu ši percepcija pasikeitė – Kairė publikos akyse liovėsi ženklinti „prorusiškumą“, tapo normalia, netgi tam tikruose ratuose madinga, itin „vakarietiška“ afiliacija. Ir tai – pirmiausia NK95 įdirbis.
Ne kartą rašiau, jog tikrasis proputiniškas prorusiškumas, tikrasis kenkimas Lietuvos Respublikos interesams ir antipatriotizmas – ką daro tautininkai, bernardinai.lt kompanija ir po TS-LKD vėliava veikiantis „krikščioniškasis talibanas“: dabar tą (Ukrainos įvykių katalizuoti) pagaliau pripažįsta ir patys dešinieji („kraštutinės dešiniosios jėgos siekia silpninti bei demontuoti Europos Sąjungą, o neretai ir transatlantinio saugumo struktūras“), o kažkada lyg ir gerą vardą turėję akademikai atsidūrė J.Pankos ir K.Uokos draugijoje.
Judėjimas plėtėsi ir stiprėjo, tapo matomu viešosios erdvės dalyviu. Tačiau prieš metus ėmė dėtis keisti dalykai: dėl netikėtų, nenumatytų priežasčių prasidėjo dezintegracija iš vidaus. Pradžia (bent tam tikra – simbolinė, pastebima, „atvėrusi akis“) ieškotina DELFI diskusijose apie empatiją.
Regis, mąstantys, išsilavinę žmonės turėtų reaguoti atitinkamai: kaip į abstraktaus filosofinio klausimo politinių implikacijų nagrinėjimą – įdomų mėgstantiems tokius dalykus, beprecedentį lietuviškoje žiniasklaidoje. Viešos diskusijos tarp kairiųjų – pliusas, o ne minusas, gyvybės ir intelektinės galios, o ne slėptino „sutrikimo“ ženklas.
Ne tik Iš šalies, bet ir iš vidaus daug kas taip jas ir skaitė. Tačiau ne tas, su kurio diskutuota – išgąstis ir pastanga „sustatyti viską į vietas“ baigėsi negebėjimu atsiversti žodyno, susitarti dėl diskusijos objekto korektiškai vartojant sąvokas („Man tie filologiniai ginčai neįdomūs!“) ir strigimu kartojant „ne, ne, ne, ne, empatija – jaučiu tavo skausmą“ (vadinasi, atmesti empatiją „kaip vertybę“, kaip kairiojo politinio projekto cementą, tolygu paskelbti žiaurumo ir nejautrumo skurstantiems bei vargstantiems manifestą – štai kaip viskas paprasta).
Empatija, priminsiu, yra ne užuojauta, jautrumas ar gailestingumas, o priskyrimas kitam asmeniui savo pathos (būsenų, emocijų, polinkių, minčių...) ir kito asmens pathos išgyvenimas kaip savo, t.y. psichinis kontinualumas kaip psichinės autonomijos, gebėjimo atsijungti nuo socialinės bangos, nepasiduoti jai, nepersiimti ja, priešybė.
Laikyti empatiją politiniu cementu (fundamentalia kairiąja „vertybe“) – tolygu tarti, kad solidarumo, socio-politinio kontakto apskritai galimybės sąlyga yra (tikras ar tariamas) kito „defektas“ – ko nors neturėjimas, negalėjimas, stoka, „žaizda“ (tau turi „skaudėti“, kad su tavimi būtų galima solidarizuotis; solidarumas įmanomas tik pajutus „tavo skausmą“, antraip, pasak šių žmonių, esi sociopatas: galiausiai, vadinasi, norima pasaulio, kuriame visiems kažką „skaudėtų“ – Palatos utopijos).
Bet dabar tema kita: ne empatija, o veikiau tai, kad diskusija apie ją pasirodė lemtinga: išsiaiškinome, kad empatija grindžiantiems savą politinę viziją – ne pakeliui su šios vizijos (Palatos utopijos) nenorinčiais. Taip pat, kad vieni pačią Kairę suvokia kaip psichinės autonomijos naikinimą (o pastarąją – kaip blogį, visai kaip dešinieji: plg., aiman, „Minimali alga ir visuotinė valstybės pašalpa sužlugdė bendruomenes, užgniaužė žmonių norą ir poreikį būti kartu. Daugelis išsilaisvino iš tradicinių vertybių ir tapo nuo valdžios priklausomais vienišais individais“), o kiti – atvirkščiai, manome, kad tokia Kairė reikštų radikalią kairumo išdavystę. Taip pat, kad tokia išdavystė – negebėjimas palaikyti atitinkamo lygio diskusijos, bandymai ją laimėti „autoritetingu“ tildymu ir asmeniniai įsižeidinėjimai.
Kita, susijusi, priežastis – komunikacinė. Paaiškėjo, jog religingasis Naujosios Kairės flangas intensyviai niekina virtualybę, socialinius tinklus, nes pastarieji esą, kitaip nei „gyvas bendravimas“, skaudina ir „mažina empatiją“.
Kitaip tariant, neleidžia bendravimo skandinti jaukiame apsikeitime nereikšmingomis frazėmis (small talk), o žodžių ir pauzių užkamšyti šypsniais, apkabinimais, alumi, nuovargiu („ne dabar“) – ir taip sudaro progą išsamiai išsiaiškinti vieniems kitų argumentus bei pažiūras pačiais įvairiausiais klausimais, taip pat kurti (arba prarasti) įtakos zonas. Niekina – nes nesugeba adekvačiai naudotis ir panikuoja matydami, kad kitiems tokių problemų nekyla. Ir nuogąstauja, kad virtuali medija pati savaime įgalina tam tikru mastu distancijuotis.
Trečia priežastis – religinė. Kad dalis NK95 iniciatorių – krikščionys protestantai, žinojome iš pat pradžių ir tai neatrodė problema: išties, kodėl krikščionybės neinterpretavus kairuoliškai? Kol nepaaiškėjo, kad norima kitko: Kairę interpretuoti krikščioniškai, atlikti Kairės vardu tai, ko nepavyko dešiniajai krikščionybei: vėl christianizuoti politiką ir sociumą. Idealioji A.Bielskio politinė bendrija – ankstyvąsias helenistines krikščioniškas bendruomenes (ten esą tebuvusi tikroji, autentiška krikščionybė) imituojantis religinis darinys.
Jei pagrindiniai dešiniojo krikščioniškumo pastangų reikštis politiškai oponentai – žmogaus teisių gynėjai, LGBT, feminizmas, žalieji ir pan. kairieji judėjimai, tai imkime ir sukvieskime juos visus – kad krikščionybės politiniam žygiui netrukdytų – po kairiosios krikščionybės vėliava! Krikščionys, mat, per nemokšišką kišimąsi į politiką atsidūrė ant bedugnės krašto, todėl reikia keisti tai, tai ir tai; tada gal išsigelbėsime, ir visuomenė vėl bus pagal Dievo paveikslą, su įvairių šeimų pikniku ir balionėliais (rašo jis savo naujojoje, gausiai reklamuojamoje knygoje – ir netgi kukliai skelbiasi naujuoju šventu Pauliumi). O dar paaiškėjo, kad Naujoje Kairėje tyliai glaudžiasi ir vienas kitas noachidas.
Ketvirta, tiesiogiai gal net svarbiausia priežastis – Bielskių aljansas su LSDP. Pradžioje idėja visiems pasirodė nebloga: galbūt pavyks pabūti LSDP „kaklu“ – pastūmėti tą užpelkėjusią nesimpatišką partiją link (post)modernios adekvačios Kairės, be to, tai jų narystė, ne visos NK95.
Taip LSDP gavo balsus žmonių, kurie iki tol niekada nebuvo jų rinkėjais, tačiau dabar su viltimi žvelgė į ją tikėdami šiuo planeliu ir laukdami pokyčių.
Vietoje feminizmo – „citrinų baliai“, Gegužės 1-oji – groteskiškos eitynės su dar groteskiškesniais šūkiais ir gūžtis iš gėdos verčiančiu koncertu, EP rinkimų sąraše – B.Bradauskas, R.Šalaševičiūtė ir t.t, ir pan., o pati rinkiminė kampanija – tarsi ne tik LSDP nariai, bet ir jų samdomi viešųjų ryšių specialistai nemokėtų naudotis internetu (ir apskritai nieko nemokėtų).
Dabartinis LSDP pralaimėjimas – rimtas signalas, kad nieko iš šios partijos nebus: ji atvirai rodo nevertinanti progresyviosios stovyklos, išsilavinusių miestų gyventojų balsų – ir jų pelnytai neteko varžydamasi dėl „gražulio rinkėjo“ su TT ir DP, kurioms irgi neišvengiamai visuomet pralaimės, nes „gražulio rinkėją“ geriausiai atstovauja P.Gražulis.
Naujoji Kairė – jų „mandatas“ LSDP, tai, ką galima naudoti savam politiniam statusui ten mūryti, tramplinas. Jei, žinoma, ta Naujoji Kairė už jų tebėra: nebe kaip laisvas kritinis judėjimas, o kaip LSDP žygius nutylinti diskretiška „palaikymo komanda“ (solidarumas? ne, „šeimos vertybės“: nuostata „Gink žūtbūt savą – nes savas, ir mesk kuo turi į svetimą – nes svetimas“).
Tačiau būtent todėl jos ir nebegali būti. Beje, kito NK95 nario, T.Tomilino pastangos Valstiečių ir žaliųjų sąjungą pristatinėti kaip... kairiąją, irgi suspindo grotesku: jeigu kas nors sugebėjo nematyti iki rinkimų, tai po rinkimų R.Karbauskis nedviprasmiškai sudėlioja prioritetus.
Kompromisas? Nejuokaukime taip. Ne, nei „valstiečiai“, nei LSDP nebepasikeis ir nebeatsinaujins, o NK95 nebeprisikels: nėra įcentrinės jėgos, nėra charizmos. Gaila? Ne, proga pagaliau atsirinkti draugus, išsiaiškinti, ko iš tiesų norime ir nebeužsiimti beviltiškais dalykais: šaukštas medaus statinės deguto nepataisys – o ir ne medaus ten, kaip paaiškėjo, būta, tik kažko geltono, saldaus ir lipnaus (empatija!).
Proga padaryti tai, ko dar nepadarėme: sukurti Lietuvoje normalią, tikrą kairią politinę jėgą, nieko bendra neturinčią su LSDP ar mesianistiniu patosu, tokią, dėl kurios nebūtų gėda ir kuri paimtų elektoratą visų tų, kurie dabar pagrįstai neturi už ką balsuoti. Kuri apeliuotų ne į deprivaciją ir „bazinius poreikius“, o į tai, kas žmoguje kilnu – į valią laisvei, orumui, racionalumui, autonomijai, užuot įsikinkius visam gyvenimui į paskolas mainais į priemiesčių nykulio gerovę. Į asmenis, o ne į gentį, terpę, žmogiškojo bendrumo „sriubą“ ar „empatiją“.
Ar Kairei būtina esminio žmonių „vidinės sąrangos“ ir funkcionavimo homogeniškumo prielaida? Ar ją atmesti – „fašizmas“? Ne. Atmesti – nereiškia a priori neigti kažkam gebėjimą mąstyti ar, juo labiau, priskirti pagal išorinius požymius „negebančių“ grupei. Tą daro Dešinė. O Kairė turėtų orientuotis į vidinę kokybę: sąlygos – visiems. Lygybė – a priori traktuotė, politinis sprendimas („neužginkime bandyti, kol nenusipelnys“), o ne ontologinė tiesa „kokie visi yra“. Laiptai, kuriais kiekvienas gali lipti ir skatinama/s tą daryti naikinant išorines struktūrines kliūtis (tikrai lygi visuomenė), bet tai nereiškia égalité in actu ir nereiškia, kad visi/os užlips ar bent lips. Tokia lygybė dialektiškai neįmanoma be hierarchijos („laiptų“, „kopėčių“) ir be „žinojimo geriau“ (antraip nei emancipacija, nei įgalinimai nereikalingi: problemos tiesiog nėra, visi ir taip laisvi, lygūs ir „patys/pačios renkasi“).
Ar gali egzistuoti tikrai visiškai egalitarinis judėjimas ar struktūra? Ne, tai tik deklaracijos: po jų paviršiumi visada kažkas vyksta, ir kai nėra įvardinta – vyksta juo negražiau. Bet gali be brutalumo ir autoritarizmo, be neadekvačių pretendentų į lyderius, pajėgių tiktai šūkauti, viešai meluoti ir mojuoti formaliomis regalijomis.
O... ar gali Kairė būti elitistine? Taip, žinoma, netgi visada tik tokia ir buvo: kalbėtis su mąstančiais, „turinčiais ausis“, o ne švaistyti save parapijinių bendruomenių (jos visada patriarchalinės, regresyvios, autoritarinės) „įgalinimui“, nomenklatūros bei oligarchų „žmogiško veido“ gražinimui ir pačios pozicijos, iš kurios kalbama, naikinimui. Ne susimažinti vardan „mažutėlių“ dvasinio komforto, o būti tuo, kas net ir jiems (galbūt) žadintų norą „paaugti“. Galų gale, Kairė gali būti tokia, kokios norėsime, kokią sukursime, o ne kokia buvo ar „kažkur parašyta“, kad turi būti.