O juk prieš pirmąjį, „gerąjį“ feminizmą buvo nukreipti tiksliai tokie patys argumentai: sufražistės norėjo to, kas anuomet vadinta man's rights (ne, ne human rights), ir priekaištauta joms kaip ir dabar: ką, vyrais užsimanėte būti? kelnes dėvėti, balsuoti, universitete studijuoti, finansais ir savo kūnu savarankiškai disponuoti – jūs gal prigimtinius skirtumus neigiate?!
Kokius skirtumus? Chromosomų, anatominius? Ne, nebent tarsime, kad šukuosena ar vairavimo teisės tas chromosomas keičia. Tuos, matyt, kurie stumia moteris gyventi „moteriškus“ gyvenimus, o Seimo pirmininkei liepia būti „moteriškai paslaptingai“ ir skirti jos „kaip moters“ nuomonę nuo jos „kaip Seimo pirmininkės“. Empiriškai nefiksuojami (empirijai juk – pagal apibrėžimą – nepavojinga jokia nauja ideologija), jie metafiziškai esti kaip Ewige Weiblichkeit.
Gerai, o dabar paklauskime: nagi, kodėl žmonės, kuriuos jų „skirtinga prigimtis“ skirtingai orientuoja – daro paklusniais, baikščiais, emociškai nestabiliais, silpnokai mąstančiais („moteriška logika“, t.y. logikos stoka), nesugebančiais kontroliuoti netgi savęs – ir nukreipia į namus, šeimą, vaikų gaminimą-auginimą kaip prima facie užsiėmimą (nes, o kur dar „moteriškumas“ nukreipia?), žmonės, kurie, vadinasi, nedalyvauja viešame gyvenime, juo net nesidomi, turėtų turėti teises – ir dar lygias su dalyvaujančiais ir informuotais – spręsti, koks tas viešas gyvenimas bus? Leisti įstatymus?
Tapatybės (apskritai, bet kokios) troškimas atvirkščiai proporcingas subjekto „savęs turėjimui“: kuo silpniau esti „aš“ kaip relfeksijos ir valios instancija (agency), tuo noriau stveriama vienokia ar kitokia tapatybė, kad suteiktų šiam kvaziegzistuojančiam „aš“ formą, pavidalą ir, vadinasi, būtį – kad „ji/s“ pasijustų esančiu/a. Pagrindinės tapatybės, pirmiausia pasisiūlančios kiekvienam/i – „berniukas ar mergaitė“. Todėl tipiški žmonės taip sklandžiai ir noriai genderinasi: gauna aiškiai apibrėžtą suvaidintiną personažą ir ištiso gyvenimo programą. Ir tada žino, kad jos/jie YRA ir kas jos/jie yra: „Kas aš esu? Mergaitė! Va kokia aš! Mergaitėms patinka rožinė spalva ir suknelės, mergaitės skaito specialius žurnaliukus apie princeses ir maisto gaminimą, mergaitėms reikia berniukų ir t.t. Vadinasi, ir man patinka, ir man reikia, ir aš skaitysiu“. Štai taip išsivysto minėti „prigimtiniai skirtumai“. (Panika, kad neišsivystys, jei pakeisime žurnaliukus, žaidimus, pasakas, elgseną ir žodyną, rodo, kad net ir naiviausi žmonės ikireflektyviai puikiai žino, kuo ta „prigimtis“ galiausiai remiasi – socialine simboline prievarta.)
Žmonės su „aš“, esantys kaip asmenys, tuo tarpu tapatybių kaip įmanydami kratosi ir gūžčioja pečiais. Postliberalusis feminizmas, atmetantis pačią „priešingos lyties“ ideologemą ir „lyčių komplementarumo“ doktriną, iš tiesų yra apie tai, kaip iš „lyties atstovų“ atvirsti į asmenis, individus, žmones (atvirsti, arba pagaliau pradėti jais tapti). Būtent tokio feminizmo abiem lytims turėtų reikėti labiau nei bet ko kito.
P.S. „Vasiliauskaitė savo paskutiniame straipsnyje siekia uzurpuoti žodį „Feminizmas“ (žodį, nes judėjimo niekas niekuomet neužgrobs – jis pernelyg įvairus). Rašydama „Feminizmas“ didžiąja raide, ji teigia, kad yra vienas, vienintelis teisingas supratimas apie tai, kas yra tikra feministinė kova, tikra feministinė teorija ir praktika“ – rašo Rasa Navickaitė. Seniai taip juokiausi. Nors, pagalvojus, visai nejuokinga, kai žmonės, baigę lyčių ir etniškumo studijas Utrechto Universitete, sugeba suprasti ir sudėlioti TAIP. Labiau pravertę būtų studijuoti logiką. Ne, feminizmui-kaip-ji-jį-pristato niekas negresia: man nuoširdžiai būtų gėda mėginti ŠITOKĮ „užgrobti“ ar bent leisti save su juo sieti.