N. Vasiliauskaitė. Gyventi ar negyventi, sprendžia žmogus, o ne tarnybos

„Žiniasklaidoje pateikiama informacija apie visuomenėje gerai žinomus asmenis daro didelį poveikį žmonėms. (…) Naujų savižudybių grėsmę didina dažnas savižudybės aptarinėjimas viešoje erdvėje, savižudybės aplinkybių detalizavimas, emocingi pranešimai, paviršutiniškos išvados apie savižudybės priežastis, kaltųjų ieškojimas ir kaltinimai, savižudybės romantizavimas.

Netinkamai pateikta informacija apie savižudybes itin stipriai veikia vaikus ir paauglius bei žmones, kurie šiuo metu išgyvena sunkumus, turi minčių apie savižudybę, savo lytimi, amžiumi ir kitomis savybėmis yra panašūs į nusižudžiusį asmenį”, – reaguodamos į Vytauto Šapranausko savižudybės matomumą žiniasklaidoje pasisako Lietuvos psichologų sąjunga ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija.

Dėl paviršutiniškų išvadų, neetiškų insinuacijų, kartais makabriško tono, o tuo pačiu – romantizavimo ir ritualinių, iki grotesko artėjančių liaupsių, galima sutikti: nusižudęs bent kiek žinomesnis asmuo tampa savaitėmis aptarinėjamu masinio garbinimo objektu, nesuprastu genijumi, supertalentingu herojumi, kurio staiga visiems prisireikia kaip oro; taip išties publikai netiesiogiai siunčiama žinutė, kad savižudybė – kelias į dėmesį, pagarbą, pripažinimą ar bent galimybę pagaliau atsidurti teigiamame kontekste.

Nida Vasiliauskaitė

Teisė į gyvybę (jei sutariame, kad žmogus ją turi) yra tuo pačiu ir teisė į mirtį, antraip tai tik tuščia deklaracija (neatsitiktinai kitų mirtimi – o tuo pačiu ir gyvybe – disponuoja feodaliniai valdovai ir modernūs diktatoriai, o Romos Katalikų Bažnyčia ir Sovietų Sąjunga, atitinkamai, savižudybę skelbia/ė mirtina nuodėme arba psichine liga).

Bet kokią žinutę, kita vertus, siunčia štai tokie psichologinės pagalbos tarnybų pareiškimai? Kad kalbėjimą šia (ir kai kuriomis kitomis) tema privalo lydėti moralas, tik priešingas: „savižudybė neturėtų būti pateikiama kaip tinkamas būdas spręsti sunkumus arba problemas“, o kiekvieną tokio pobūdžio informaciją dera apkabinėti psichologinės pagalbos tarnybų ir panašių įstaigų telefonais, taip skelbiant gerą naujieną, jog savižudybę rinktis gali tik anų telefonų nežinoję ar „neišdrįsę“ paskambinti emociškai nestabilūs, „pasikalbėjimo su kuo nors“ peralkę nežiniukai. Ir jei pirmasis moralas (savižudybės apoteozė) buvo netiesioginis ir (santykinai) neintencionalus, tai antrasis – visiškai sąmoningas ir primygtinis.

Kitaip tariant, čia pretenduojama užsiimti primityvia socialine inžinerija, kontroliuoti viešas temos refleksijas ir, netiesiogiai, skatinti savižudžių defamaciją. Jei kažkada J.W.Goethe’s romaną „Jaunojo Verterio kančios“ lydėjo egzaltuotų skaitytojų (Verterio amžininkų) savižudybių banga, tai dabartinė savo logikai ištikima Jaunimo linija tikriausiai pasiūlytų šią knygą uždrausti arba perleisti su prierašu viršelyje ir kiekviename puslapyje stambiu šriftu: „Skaitydami šią knygą rizikuojate savo gyvybe, šeimos ir visuomenės gerove“.

O tada susimąstytų ir apie kitas „savižudybes skatinančias“ knygas – jei tik jos, kaip XVIII a „Verteris“, taptų bestseleriais (utriruoju: šiandien, žinoma, „Verteris“ psichologinės pagalbos tarnyboms neužkliūtų, bet tik todėl, kad jam tikrai negresia atsidurti skaitomiausios XXI a. per. paauglių lektūros šimtuke; ir tai, beje, rodo, jog ne knygos ir ne laidų ar naujienų pranešimų turinys sukelia imitacines stebinčios publikos reakcijas, o jų – laidų, dainų, straipsnių, filmų, knygų – atsidūrimas specifiniame, tokiems dalykams jautriame socialiniame kontekste, be kurio tie patetiški savižudybės diskursai net ir nebūtų atsiradę).

Nida Vasiliauskaitė

Ne knygos ir ne laidų ar naujienų pranešimų turinys sukelia imitacines stebinčios publikos reakcijas, o jų – laidų, dainų, straipsnių, filmų, knygų – atsidūrimas specifiniame, tokiems dalykams jautriame socialiniame kontekste, be kurio tie patetiški savižudybės diskursai net ir nebūtų atsiradę.

Instrukcijos žiniasklaidai, kaip dresuoti žmones (čia dar palyginti švelnios: nesiūloma savižudybės retoriškai kriminalizuoti), numato tam tikras politines-filosofines prielaidas: žmonės, esą, netraktuotini kaip disponuojantys autodeterminacijos galia, jiems (viešo kalbėjimo lygmenyje) nepripažintina teisė priimti totalų sprendimą-apie-save, ši teisė nėra gerbtina ir nepriklauso tik jiems.

Kitaip tariant, galiausiai nepripažįstama teisė į gyvybę ir į save. Nes teisė į gyvybę (jei sutariame, kad žmogus ją turi) yra tuo pačiu ir teisė į mirtį, antraip tai tik tuščia deklaracija (neatsitiktinai kitų mirtimi – o tuo pačiu ir gyvybe – disponuoja feodaliniai valdovai ir modernūs diktatoriai, o Romos Katalikų Bažnyčia ir Sovietų Sąjunga, atitinkamai, savižudybę skelbia/ė mirtina nuodėme arba psichine liga).

Savižudybės gestas gali būti tragiškas ar komiškas, apgalvotas ar spontaniškas, bet čia jau savižudybės atributai, nieko nesakantys apie gestą per se. Gyventinas šis konkretus gyvenimas ar ne – neautoritarinėse sistemose priklauso paties individo jurisdikcijai: niekas neprivalo gyventi nei dėl vaikų, nei dėl Tėvynės, nei dėl geresnės statistikos, kaip neprivalo ir interiorizuoti ideologijos apie βίος tęsimą bet kokia kaina.

Savižudybės pasirinkimą kritiniais atvejais numatantis žmogus tuo pačiu brėžia ribą: štai iki čia aš eisiu, toliau – ne, toliau jūs manęs nepriversite, štai šito aš nedarysiu, štai tuo nebūsiu ir mirtimi jūs manęs nepagąsdinsite, nes geriau jau mirtis. Užginti šitą galutinę laisvę (taip pat ir „minkštaisiais“ būdais: „Nedrįsk taip padaryti – koks tu beširdis, koks egoistas, ar pagalvojai apie mus? Tu mums reikalinga/s!“ arba „Kokia gėda – šitaip nesusitvarkyti su problemomis! Neieškoti pagalbos!“) – visų autoritarų svajonė. Todėl viešų asmenų savižudybes socialiniuose tinkluose lydinčios alternatyvios paniekos-pasmerkimo tirados (priešingas, neoficialus, bet irgi populiarus santykio su šia žinia būdas) signalizuoja apie kur kas pavojingesnes socialines tendencijas nei savižudybių bumai.

Arba dar vienas populiarus santykis su tema – tabuizavimas (ša, nekalbėk apie tai, nes – jei kalbėsi – mes pasiūlysime „pagalbą“, tavo interesą traktuodami kaip simptomą). Šie žmonės įtariai vertina abstrakčius samprotavimus („kas tai per daiktas? ką tai reiškia?“) ir mano, kad bet koks nenegatyvus kalbėjimas apie savižudybę eo ipso yra „skatinimas“ ar „atviravimas“, o ne svarstymas galimų etinių ir politinių santykio su šia tema implikacijų.

Ir tai – dar viena priežasčių, kodėl verta prisidėti prie „dažno savižudybės aptarinėjimo viešoje erdvėje“. Tik ne tokio, kaip paprastai matome. Ir ne pagal kažkieno instrukcijas.