Atidarymo kalboje BNS spaudos konferencijoje (prof. Justinas Žilinskas) girdisi kvazi-apokaliptinė panika, droviai pridengta kažkuo permatomu: „(…) nesinori šio laikmečio vadinti „krize“ (...)“. Gal ir nesinori, bet jau pavadinome. Patys: „Ir kai uždarumas ar dirbtinė vienovė [cituoju] pagal vieną kurpalių yra siūloma kaip išeitis – aišku, kad laikas veikti. Veikti ramiai ir dalykiškai. Veikti visomis priemonėmis: telkiant nevyriausybinį sektorių, imantis konceptualios problemų analizės, siūlant alternatyvas pigių ir primityvių sprendimų receptams, pagrindžiant ir parodant, kad atviros ir darnios visuomenės – klestinčios visuomenės“.
Populiari vaizdinija, demokratijai priešinanti fašizmą ir Vado kultą, neabejoja, kad viskas nutinka taip: iš pradžių egzistuoja hipotetinė „pirminė būklė“, kurioje visi laisvi ir lygūs, po to kažkoks pretenzingas agresorius patyliukais uzurpuoja valdžią, visiems viską atima, nustato žaidimo taisykles, liepia save garbinti, mėgaujasi tuo, o šie velka jungą kentėdami ir vaitodami, kol padaro revoliuciją – ir vėl pražysta laisvės gvazdikai. Jei vietinė dirva per sausa – palaistomi kokio nors ALF analogo. Kai tuo tarpu Vado kultą veikiau sukuria Disidentas, t.y. tas personažas, kurio profesija – klykti „Žiūrėėėkite, ten Fiuuureris!“, baksint pirštu į ką nors pozityviai išsiskiriančio ir siuntinėjant nenorinčius tuo patikėti valyti nustebusiam bei sutrikusiam tariamam „Fiureriui“ batų („Aha, nematai jame pavojaus, pritari jam, manai, kad jis tiesiog teisus – na ir valyk jam batus!“). Disidentas tol skeryčiojasi, tol a priori „raunasi“ ant ešafoto, kol galiausiai neapsikentęs sociumas ten jį ir pasiunčia (Disidentas – anaiptol ne tas charakteris, kurį išrado ir neseniai aprašė ALF valdybos pirmininkė dr. Milda Ališauskienė, siųsdama aiškų signalą kaip atrodytų pageidautinas medijų raštingumas ir socialinė analizė; atvirkščiai, „disidentas“ mano prasme yra pozicija, išsakoma būtent „atviros visuomenės“ pėstininkų lūpomis).
Kodėl pasiunčia? Juk apie viską „galima diskutuoti“. Atvira visuomenė tam ir kuriama – kad niekas nieko „ant ešafoto“ nepasiųstų, kad politines temas „visi kartu“ aptartume ir sutartume, kad „pasikalbėtume“. Kad būtų kuo daugiau diskusijų: jos savaime yra labai prasmingas, įdomus, intelektualiai ir politiškai vertingas dalykas, didysis demokratijos ir pilietiškumo nuopelnas, privalumas, kraujas, kvėpavimas, buvimo būdas. Dviem pagrindiniais pavidalais: (1) „pro et contra“ parodomasis šou tam tyčia surežisuotoje fiktyvioje dilemoje, primestoje „liaudžiai“, kai draskosi A. Pavilionienė prieš P. Gražulį ar A. Maldeikienė prieš R. Janutienę, (2) kultūringas „pašnekesys“ tarp pašnekovų, kurie nei skirtingas prielaidas turi, nei ką nors aistringai teigti nori, nei investuojasi į kylančio klausimo sprendimą, nei, tiesą sakant, koks nors klausimas jiems rimtai kyla – ne, tiesiog šnektelėti reikia, nes renginys toks organizuojamas, nes pakvietė. Pvz., padiskutuoti ALF apie „Europos idėją“ (Numatomas dešimties renginių ciklas: irgi parodomasis šou. „Europos idėja“ mirinės tuo labiau, kuo daugiau bus jai skiriama „diskusijų“. Šia prasme, idėjos negimsta „diskusijose“. Atvirkščiai: tai diskusijos gimsta, kai/jei yra idėja ir gyvas intelektinis poreikis mąstyti, užuot politinio).
Didaktinių šnektelėjimų „apie Europą“, tiesą sakant, ir iki ALF atsikūrimo nepristigo. Pvz.: „Bet kas mus, kaip europiečius, vienija? Mus vienija tas pats kultūrinis naratyvas, kuris prasideda nuo viduramžių ar net dar nuo antikos. Visi žinome, kas yra Apolonas, Dafnė, graikų mitus. Visi skaitome tą pačią pasaulinę klasiką, literatūrą, visi esame išaugę su Williamu Shakespeare`u, Johannu Wolfgangu von Goethe`e, Friedrichu Schilleriu, Moljeru, Volteru. Tai mūsų visų bendras tapatumo paveldas. Visi tikime demokratija, žmogaus teisėmis ir nediskriminavimu. Tai yra Europos dvasia“ (Kristina Sabaliauskaitė bando filosofuoti). Come on! Kiek europiečių žino, „kas yra Apolonas, Dafnė“, augo su šiais klasikais ir dar ant jų užtepta demokratija-žmogaus-teisėmis-nediskriminavimu (papasakokite man, prašau, kokiu būdu pastarieji dalykai kyla iš graikų mitų bei visų didžių europinių klasikų tekstų: aš – vienos ausys) tiki? Bijau, kad Dafnei čia gresia būti progresyviai perinterpretuotai į kovotoją prieš „rape culture“, kaip kad Eglė Žalčių karalienė Oskarui Koršunovui pasirodė besanti pasakojimu apie... buitinę ksenofobiją („Jeigu moteris yra ištekėjusi, sudariusi santuoką su užsieniečiu, tai mes ją, kaip Eglę Žalčių karalienę, kardais užkaposime?“).
Arba Marius Ivaškevičius ramiausiai tapatina Europą su ES, kritiką ar nusivylimą antrąja laiko „pavargimu būti europiečiais“, ES byrėjimą suvokia kaip... Europos didžiosios kultūros, kurią teigia įsimylėjęs, žlugimą (kultūros, kuri nei savo dvasia, nei temporaliai neturi su ES ničnieko bendra), pastarajai priskiria „europietiškas vertybes“ (t.y. multikultūralizmą, politinį korektiškumą, atvirumą, toleranciją…), tarsi nežinotų, kad visa šita Europa sugeneravo (istoriškai žvelgiant) ką tik, ant ir greta visai kitokių dalykų, ir dar prielaidą daro, kad ES byrėjimu gali būti suinteresuoti tik „seniai“ (gal britai per 40 irgi kenčia nuo sovietinių traumų, kad tokie nesupratingi, tokie konservatyvūs ir defektyvūs?), tarsi nematytų, jog antipatizuoja ES projektui būtent jaunoji Zeit Geist (ne todėl, kad „pavargo būti europiečiais“, o kad yra gyvi ir kvėpuoja). Keista nebūtų, jei taip viešai pamąstytų koks Seimo nario padėjėjas arba valstybės tarnautojas, bet intelektualas?
Demokratija sąmoningai ir specifiškai numato, kad „asmuo nesvarbu“ – tai mechanizmas, skirtas neutralizuoti pasitaikantiems individo pranašumams ar defektams: „sistema ištaiso“. Dar daugiau: mechanizmas valdžią deleguoti labai vidutinio – ar net žemesnio nei vidutinis – intelekto ir gebėjimų asmenims. Esą, tai mus apsaugos nuo tironijos. Ne, tai sukuria pelkės tironiją – kur kas baisesnę, nes valdžia atsiduria net ne atsitiktinėse rankose, o rutiniškai ir sistemiškai būtent tų, kurie „nieko nesupranta“ ir „nieko negali“, išskyrus pasirūpinti sava privatybe ir būti „atstovais“, pereinamais koridoriais; o tie, kurie galbūt galėtų, sėkmingai nuo jos atribojami, nes kas matys prasmę ir norės murkdytis žaidime, apskaičiuotame tokiems, kokiu, laimei, jis nėra, minimalizuojančiame kiekvieną jo krustelėjimą? Transformuotis į smulkų funkcionierių-tranzistorių, kurio burnon dedami svetimi žodžiai, kuris geras tiek ir tuo, kiek paklūsta ir neperžengia blogesniems nei jis prižiūrėti nubrėžtų ribų? Kam jam ramstyti iš esmės apolitinę sistema, kurioje politinės problemos verčiamos administracinėmis, o visi dideli klausimai laikomi išspręstais? Idant galėtų – kaip visi – protestuoti bei dalyvauti nuomonių apykaitoje, tapdamas „demokratinio proceso dalimi“? Diskutuokite į valias!
Ačiū, ne: kiekviena iš nuomonių tokiomis sąlygomis tėra „viena iš nuomonių“ – niekam nepavojinga, nieko nekeičia, nieko nereiškia. Todėl ir „į valias“: demokratija (kaip ir „atvira visuomenė“, kaip ir ALF gaminamos diskusijos) tiesiog susimeistravo efektyvesnį būdą nepripažinti Priešui principinės egzistencijos, užčiaupti burną laikant ją kuo atviriausia. Užčiaupti būtent protingiems ir turintiems, ką pasakyti. Oficialiai – idant nebūtų nuskausti „mažutėliai“. Realiai – idant pastaruosius pasikinkius būtų pakinkomi visi likusieji. Jei kas yra visiškai svetima senosios Europos dvasiai ir bet kokiai klasikai, tai šis didaktinis, romus, kurčias, aklas, savimi patenkintas politiškai teisingas primityvizmas, kviečiantis ganytis Įvairovės pievoje, rupšnoti žolę ir įsivaizduoti, jog už tavęs – ne mažiau nei Civilizacija Pati. Čia ne Europa – čia, geriausiu atveju, „amerikietiška svajonė“ apie „mažo žmogaus“ su didelėmis teisėmis privatybės rojų. Todėl jos priešais neišvengiamai anksčiau ar vėliau taps geriausieji, o ne „tamsuoliai“, „atsilikėliai“ ar nepakankamai pakoučintieji. Kaip būtų tapęs kiekvienas iš anų didžių vardų, dabar iškvietinėjamų lyg Atvirumo pranašai.