aA
Pilotuoti lėktuvo, neturintiems tam pasirengimo ir nenorintiems ar nesugebantiems įgyti, neleidžiama – ir niekam tai neatrodo tų žmonių „prigimtinių teisių“ atėmimu, socialine atskirtimi ar pasikėsinimu juos fiziškai sunaikinti. Ir ne keleiviai neleidžia, ne keleiviai vertina, sprendžia ir renka pilotus balsavimu. O klausimas „Kas nuspręs? Kas turi tokią kompetenciją?“ retoriškai nekeliamas.
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Taip veikia visos sritys (menas, mokslas, sportas, verslas, netgi namų ūkis), išskyrus... politiką. Šiuolaikinę, liberalią demokratinę. Tariama, kad čia pakankamai kompetentingas kiekvienas (tuo abejoti – siaubingai blogas tonas). Arba kad kompetencijos nereikia.

Ne, iš tiesų taip nemanoma – prikurta mechanizmų, kurie leistų tam tikru mastu nuo daugumos „kompetencijos“ gintis – čia tik oficialioji versija: ką reikia ir galima sakyti viešai. Kodėl? Kad demosas būtų patenkintas ir leistųsi manipuliuojamas: užuot patraukus jį iš politikos, įtraukiamas, tačiau tokiu būdu, kad, būdamas neįgalus išties joje dalyvauti ir netgi tuo visai nesuinteresuotas, turėtų pamaloninančią dalyvavimo regimybę ir dalyvautų būtent savuoju neįgalumu bei vangumu.

Demokratija iš tiesų yra graži svajonė, kilnus aristokratiškas projektas, sukurtas darant prielaidą, kad visi ir kiekvienas turi poreikį ir yra pajėgus laisvei, racionalumui, orumui, psichinei autonomijai, autodeterminacijai, sąžiningam žaidimui.
Nida Vasiliauskaitė

Pasekmės? Kasmet vis mažiau rinkėjų nuslenka balsuoti, nes „nesidomi politika“ ir/ar pagrįstai jaučiasi nieko negalintys pakeisti, jų balsas – nesvarbus, o ir „nėra už ką“ (sociologinio tyrimo objektas – kodėl dalis vis dėlto ateina, o ne kodėl likusieji neina). „Koks skirtumas“, galiausiai, ką išrinks – neatsitiks nieko pastebimai kitoniško (čia viena priežasčių, kodėl kai kuriuos patraukia įvairūs „antisisteminiai“ radikalai, demokratijos – „tautos valios“ – vardu žadantys demokratiją nušluoti ir išvaduoti naciją nuo kankinančios beprasmės politinio dalyvavimo prievolės). O nuslinkę prirenka pilną parlamentą tokių pat neįgaliųjų, kaip jie patys. Tada žvelgia į juos bjaurėdamiesi: „Kodėl šis ponulis, niekuo ne geresnis už mane, grobsto biudžetą, šoka TV ekranuose ir spindi žurnale „Žmonės“, kurio nepirkt negaliu, nes – o ką skaityt? – guli prie kasos supermarkete?“ Ir nutaria: „Politika – purvinas reikalas“.

„Taip, taip, demokratija – ne kažin kas, tačiau kitos santvarkos – tik dar blogesnės, geresnių žmonija neišrado (ir neišras)“, – atsidūsta politologai. Debatai baigti, politika – taip pat: dėl santvarkos nesiginčijama, kuri geriausia – jau žinome. Kvestionuoti šią Tiesą – bemaž „fašizmas“, vedantis į Holokaustą: arba visi lygūs, arba vadinasi, galima ir reikia sunaikinti (arba Holokaustas). „Geras tonas“ taip temdo akis, kad šis akivaizdus non sequitur ima atrodyti loginiu ir politiniu dėsniu: iš y nepripažinimo kokiu nors atžvilgiu lygiu x dar niekaip – be papildomų prielaidų – neseka ketinimas y eliminuoti. Atvirkščiai: lygybė kuo puikiausiai suderinama su ryžtu naikinti – karas yra lygybės santykis, o nelygybė steigiasi po pergalės.

O jei politika sugrįžtų? Politika vietoje farso? Pvz., jei politinės balsavimo (ir kandidatavimo) teisės būtų suteikiamos tik išlaikiusiems/oms du solidžius egzaminus: politinės teorijos ir logikos?
Nida Vasiliauskaitė

Jokie tipiniai politinės nelygybės kvantoriai – „rasė“, klasė, lytis, etniškumas, orientacija, socialinė kilmė, turtinė padėtis – nėra teisingi ir priimtini, nes nieko esmingo ir svarbaus apie žmones nepasako, nes ignoruoja individą ir suveda jį į grupinį štampą. Šiuo požiūriu, be abejo, žmonės lygūs. Ir politinė sistema, kuri to neužtikrina – atmestina. Tačiau iš to niekaip neseka nei visi žmonės (kaip individai, kaip asmenys: moraliai ir intelektualiai) lygūs, nei kiekvienas politiškai vertas kiekvieno ir disponuoja tokia pačia sprendimo galia (ši nuostata irgi akla individui, kiekviename iš mūsų temato minimalųjį homo sapiens). Humanity Is Not One. Lygybė pateisinama tik kaip pragmatinė nuostata niekam iš anksto neužtrenkti prieš nosį durų, o ne kaip ontologinė dogma apie tai, kokie visi yra.

Demokratija iš tiesų yra graži svajonė, kilnus aristokratiškas projektas, sukurtas darant prielaidą, kad visi ir kiekvienas turi poreikį ir yra pajėgus laisvei, racionalumui, orumui, psichinei autonomijai, autodeterminacijai, sąžiningam žaidimui. Kad sociumas gali veikti kaip „džentelmenų klubas“ – jei tik kiekvieną a priori pripažinsime tokiu/a ir politiškai „įgalinsime“. O taip tiesiog nėra (gaila, bet). Todėl ir neveikia. Todėl žaisti demokratiją su „liaudimi“ yra savižudiška. Dar daugiau: pati „liaudis“ jos nenori – ji laukia mitų, vadų, teisėjų, gelbėtojų, iš Dangaus nusileidžiančios Tvarkos.

O jei politika sugrįžtų? Politika vietoje farso? Pvz., jei politinės balsavimo (ir kandidatavimo) teisės būtų suteikiamos tik išlaikiusiems/oms du solidžius egzaminus? Ne, ne abitūros ir ne istorijos su klausimėliais à la „Kada įvyko Žalgirio mūšis? Kas buvo pirmasis LR prezidentas?“ (beprasmiška!), o a) politinės teorijos (pagrindinės politinės ideologijos plius žinios apie esamą santvarką, valdžių funkcijas ir santykius, institucijų veikimo mechanizmus ir pan.) ir b) logikos. Išlaikymo balas – ne penki, o bent septyni ar aštuoni. Galima po kurio laiko bandyti perlaikyti. Bet kol neišlaikyta – viskas, ne rinkėjas ir ne renkamasis. Neatpažįstamai į gera pasikeistų tiek Seimo sudėtis, tiek žiniasklaida.

Ligšiolinę visai pagrįstą apatiją („nėra už ką“, „jokio galiausiai skirtumo“) išstumtų viltis ir atsirastų jausmas, kad politinis dalyvavimas – ne tuščia prievolė, o privilegija, pasiekimas, garbė, atsakomybė, nuopelnas. Jausmas, kad kažką padaryti galima ir todėl verta laikyti tuos egzaminus; tuo tarpu daugybė politiškai aktyvių dabartinių rinkėjų (tų, suvežamų autobusais, perkamų ledais, šokiais ar dešimčia litų) atkristų – jie net nemėgintų. Jausmas, kad valstybė tikrai priklauso mums: tai ir būtų reali demokratija, o tai padariusieji – tikrieji patriotai (taip, šis žodis liautųsi buvęs „paskutine niekšo ir kvailio priebėga“).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

NSGK pirmininkas: jei prieš aštuonerius metus būtume pasielgę kitaip, dabar nebūtų jokio karo

Ukrainiečiai – vienintelė tauta, kuri XXI amžiuje miršta už Europos idėją, ir tie ES...

Sugalvojo, kaip užtvenkti Kremliaus pinigų upelį: net nereikėtų Orbano sutikimo

Europos Sąjungos vadovams jau beveik mėnesį derantis dėl šeštojo sankcijų Rusijai paketo, vis...

Verslas PliusLow De Wei

Kyla infliacijos spartėjimo grėsmė: šalys ima saugoti savo maisto atsargas

Maisto produktų protekcionizmas besivystančiose šalyse stiprėja, vyriausybėms stengiantis...

Nebežino, kaip sustabdyti jaunimą gąsdinantį iškrypėlį: net nuskambėjo pasiūlymai maniaką medžioti (1)

Atšilus orams Saulėtekio alėjoje gyvenantys jaunuoliai vėl susiduria su viešai savo aistrą...

Delfi PliusVaidas Mikaitis

Karas Ukrainoje suomiams priminė Baltąją mirtį: sovietams siaubą varęs snaiperis juos privesdavo iki beprotybės (1)

Praeitą savaitę kiek atsipalaidavome, trumpam pamiršome karą Ukrainoje bei kitas nūdienos...

Dudas paaiškino, kaip plinta beždžionių raupai ir kas jiems imliausi: virusas sukelia charakteringus bėrimus

Beždžionių raupai toliau plinta. Jungtiniai Arabų Emyratai tapo pirmąja Persijos įlankos...

Delfi PliusKristina Pocytė, laida „Iš esmės“, Virginija Spurytė

Po sukrečiančių įvykių Ukrainoje ragina Putinui siųsti aiškią žinią: kito kelio tiesiog nėra (1)

Visą šią savaitę vykstančiame Davoso pasaulio ekonomikos forume Šveicarijoje ypač daug dėmesio...

Šimonytė – apie Seime laukiantį dar vieną išbandymą: niekas koalicijos partnerių pririštų prie kojos nelaiko (11)

Premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad jai kelia nerimą tai, jog Vakaruose daugėja balsų,...

Rusų karių siaubas – jų techniką niokojančios vakarietiškos raketos: naujausius bandymus amerikiečiai slėpė nuo rusų, priešui smogs kinetine jėga skrieja 5 kartus greičiau už garsą (8)

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje , Vakarų pasaulis nors ir vėluodamas, tačiau susiviejino ir...

Maksvytis – apie „nereikalingą“ bronzinę seriją ir pinigines baudas žaidėjams Sireika priekaištavo žalgiriečiams

Kauno „Žalgirio“ atstovams dar niekada neteko stebėti Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) finalo...