Pilotuoti lėktuvo, neturintiems tam pasirengimo ir nenorintiems ar nesugebantiems įgyti, neleidžiama – ir niekam tai neatrodo tų žmonių „prigimtinių teisių“ atėmimu, socialine atskirtimi ar pasikėsinimu juos fiziškai sunaikinti. Ir ne keleiviai neleidžia, ne keleiviai vertina, sprendžia ir renka pilotus balsavimu. O klausimas „Kas nuspręs? Kas turi tokią kompetenciją?“ retoriškai nekeliamas.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Taip veikia visos sritys (menas, mokslas, sportas, verslas, netgi namų ūkis), išskyrus... politiką. Šiuolaikinę, liberalią demokratinę. Tariama, kad čia pakankamai kompetentingas kiekvienas (tuo abejoti – siaubingai blogas tonas). Arba kad kompetencijos nereikia.

Ne, iš tiesų taip nemanoma – prikurta mechanizmų, kurie leistų tam tikru mastu nuo daugumos „kompetencijos“ gintis – čia tik oficialioji versija: ką reikia ir galima sakyti viešai. Kodėl? Kad demosas būtų patenkintas ir leistųsi manipuliuojamas: užuot patraukus jį iš politikos, įtraukiamas, tačiau tokiu būdu, kad, būdamas neįgalus išties joje dalyvauti ir netgi tuo visai nesuinteresuotas, turėtų pamaloninančią dalyvavimo regimybę ir dalyvautų būtent savuoju neįgalumu bei vangumu.

Demokratija iš tiesų yra graži svajonė, kilnus aristokratiškas projektas, sukurtas darant prielaidą, kad visi ir kiekvienas turi poreikį ir yra pajėgus laisvei, racionalumui, orumui, psichinei autonomijai, autodeterminacijai, sąžiningam žaidimui.
Nida Vasiliauskaitė

Pasekmės? Kasmet vis mažiau rinkėjų nuslenka balsuoti, nes „nesidomi politika“ ir/ar pagrįstai jaučiasi nieko negalintys pakeisti, jų balsas – nesvarbus, o ir „nėra už ką“ (sociologinio tyrimo objektas – kodėl dalis vis dėlto ateina, o ne kodėl likusieji neina). „Koks skirtumas“, galiausiai, ką išrinks – neatsitiks nieko pastebimai kitoniško (čia viena priežasčių, kodėl kai kuriuos patraukia įvairūs „antisisteminiai“ radikalai, demokratijos – „tautos valios“ – vardu žadantys demokratiją nušluoti ir išvaduoti naciją nuo kankinančios beprasmės politinio dalyvavimo prievolės). O nuslinkę prirenka pilną parlamentą tokių pat neįgaliųjų, kaip jie patys. Tada žvelgia į juos bjaurėdamiesi: „Kodėl šis ponulis, niekuo ne geresnis už mane, grobsto biudžetą, šoka TV ekranuose ir spindi žurnale „Žmonės“, kurio nepirkt negaliu, nes – o ką skaityt? – guli prie kasos supermarkete?“ Ir nutaria: „Politika – purvinas reikalas“.

„Taip, taip, demokratija – ne kažin kas, tačiau kitos santvarkos – tik dar blogesnės, geresnių žmonija neišrado (ir neišras)“, – atsidūsta politologai. Debatai baigti, politika – taip pat: dėl santvarkos nesiginčijama, kuri geriausia – jau žinome. Kvestionuoti šią Tiesą – bemaž „fašizmas“, vedantis į Holokaustą: arba visi lygūs, arba vadinasi, galima ir reikia sunaikinti (arba Holokaustas). „Geras tonas“ taip temdo akis, kad šis akivaizdus non sequitur ima atrodyti loginiu ir politiniu dėsniu: iš y nepripažinimo kokiu nors atžvilgiu lygiu x dar niekaip – be papildomų prielaidų – neseka ketinimas y eliminuoti. Atvirkščiai: lygybė kuo puikiausiai suderinama su ryžtu naikinti – karas yra lygybės santykis, o nelygybė steigiasi po pergalės.

O jei politika sugrįžtų? Politika vietoje farso? Pvz., jei politinės balsavimo (ir kandidatavimo) teisės būtų suteikiamos tik išlaikiusiems/oms du solidžius egzaminus: politinės teorijos ir logikos?
Nida Vasiliauskaitė

Jokie tipiniai politinės nelygybės kvantoriai – „rasė“, klasė, lytis, etniškumas, orientacija, socialinė kilmė, turtinė padėtis – nėra teisingi ir priimtini, nes nieko esmingo ir svarbaus apie žmones nepasako, nes ignoruoja individą ir suveda jį į grupinį štampą. Šiuo požiūriu, be abejo, žmonės lygūs. Ir politinė sistema, kuri to neužtikrina – atmestina. Tačiau iš to niekaip neseka nei visi žmonės (kaip individai, kaip asmenys: moraliai ir intelektualiai) lygūs, nei kiekvienas politiškai vertas kiekvieno ir disponuoja tokia pačia sprendimo galia (ši nuostata irgi akla individui, kiekviename iš mūsų temato minimalųjį homo sapiens). Humanity Is Not One. Lygybė pateisinama tik kaip pragmatinė nuostata niekam iš anksto neužtrenkti prieš nosį durų, o ne kaip ontologinė dogma apie tai, kokie visi yra.

Demokratija iš tiesų yra graži svajonė, kilnus aristokratiškas projektas, sukurtas darant prielaidą, kad visi ir kiekvienas turi poreikį ir yra pajėgus laisvei, racionalumui, orumui, psichinei autonomijai, autodeterminacijai, sąžiningam žaidimui. Kad sociumas gali veikti kaip „džentelmenų klubas“ – jei tik kiekvieną a priori pripažinsime tokiu/a ir politiškai „įgalinsime“. O taip tiesiog nėra (gaila, bet). Todėl ir neveikia. Todėl žaisti demokratiją su „liaudimi“ yra savižudiška. Dar daugiau: pati „liaudis“ jos nenori – ji laukia mitų, vadų, teisėjų, gelbėtojų, iš Dangaus nusileidžiančios Tvarkos.

O jei politika sugrįžtų? Politika vietoje farso? Pvz., jei politinės balsavimo (ir kandidatavimo) teisės būtų suteikiamos tik išlaikiusiems/oms du solidžius egzaminus? Ne, ne abitūros ir ne istorijos su klausimėliais à la „Kada įvyko Žalgirio mūšis? Kas buvo pirmasis LR prezidentas?“ (beprasmiška!), o a) politinės teorijos (pagrindinės politinės ideologijos plius žinios apie esamą santvarką, valdžių funkcijas ir santykius, institucijų veikimo mechanizmus ir pan.) ir b) logikos. Išlaikymo balas – ne penki, o bent septyni ar aštuoni. Galima po kurio laiko bandyti perlaikyti. Bet kol neišlaikyta – viskas, ne rinkėjas ir ne renkamasis. Neatpažįstamai į gera pasikeistų tiek Seimo sudėtis, tiek žiniasklaida.

Ligšiolinę visai pagrįstą apatiją („nėra už ką“, „jokio galiausiai skirtumo“) išstumtų viltis ir atsirastų jausmas, kad politinis dalyvavimas – ne tuščia prievolė, o privilegija, pasiekimas, garbė, atsakomybė, nuopelnas. Jausmas, kad kažką padaryti galima ir todėl verta laikyti tuos egzaminus; tuo tarpu daugybė politiškai aktyvių dabartinių rinkėjų (tų, suvežamų autobusais, perkamų ledais, šokiais ar dešimčia litų) atkristų – jie net nemėgintų. Jausmas, kad valstybė tikrai priklauso mums: tai ir būtų reali demokratija, o tai padariusieji – tikrieji patriotai (taip, šis žodis liautųsi buvęs „paskutine niekšo ir kvailio priebėga“).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sugniuždytas tėvas ieško pagalbos: dukra griebėsi už nugaros ir šaukė iš skausmo (67)

Jau daugiau kaip mėnesį mažeikiškis Darius Lavickas sako gyvenantis kaip blogame sapne. Dukterį...

Perversmas, po kurio milijonai liks bedarbiais (207)

„Trumpuoju laikotarpiu visos inovacijos žudo darbo rinką – nauja inovacija reiškia skausmą,...

Kaip sovietų gamybos „Concorde“ konkurentas virto viena didžiausių civilinės aviacijos nesėkmių (23)

Kai sovietų gamybos „ Concorde “ konkurentas 1971 metais per Paryžiaus aviacijos šou pirmą...

Po mįslingai dingusio baikerio paieškos – pareigūnų žinia: tikrinamos visos versijos papildyta  (384)

Šeštadienio rytą Aivaro Kilkaus šeima, draugai ir geros valios žmonės susirinko dar vienai...

Nuo bjaurios automobilio problemos išgelbės vienas paprastas patarimas (33)

Atėjus drėgnajam metų sezonui dalis vairuotojų susiduria su itin erzinančia problema – langų...

Gyvai / „Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Šiauliai“ - „Lietuvos rytas“

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Šiauliai“ - „Lietuvos rytas“. Tiesiogiai iš...

Metų seklys: lietuvius klaipėdietis Anglijoje paversdavo vergais – prostitutėmis ir juodadarbiais (43)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Turtais ir prabanga besigiriančios buvusios „Olialia pupytės“ vyras pratrūko: visa tai – melas (353)

Milijonai sąskaitose, akcijos prestižinėje įmonėje, pilys Didžiojoje Britanijoje, prabangus...

Gyvai / „Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Pieno žvaigždės“ - „Lietkabelis“ (1)

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Pieno žvaigždės“ - „Lietkabelis“. Tiesiogiai iš...

Kaip „įsilaužti“ į savo smegenis ir valdyti malonumų sritį? (1)

Žmogaus smegenys dažnai suvokiamos kaip kosminio sudėtingumo superkompiuteris. Kaip ir į...