N. Vasiliauskaitė. Apie autoironiją, arba kaip moterys išsistato pajuokai

Egzistuoja keistokas reiškinys, iki šiol viešumoje neapmąstytas: „autoironija“. Taip jį vadina. Ir laiko humoro forma, besąlygiškai praktikuotina: „autoironijos“ apraiškų stoka tuojau pat susilaukia priekaištų („Kaip tu taip? O kur autoironija? “, arba „Kokia antipatiška persona – jokios autoironijos!”). Reikia aptariamosios „autoironijos“ pavyzdžių? Prašom.

„Oi, durna mano galva!“ – garsiai sako kažką pamiršusi pensininkė. „Ot, kvaila boba – sumaišiau!“ – pliaukšt sau per kaktą turgaus prekeivė. „Ki-ki-ki, nepykit, aš juk blondinė!“ – flirtuoja su policininku, norėdama išvengti baudos, sustabdyta vadybininkė. „O žiūrėk, tavo mamytė šį bei tą supranta!“ – juokauja supermama, sutaisiusi sūneliui lūžusį žaisliuką. „Po tokių puikių įžvalgų jau net nedrįstu įsiterpti... Tik truputį papildysiu, jei leisite... Aišku, nė iš tolo negaliu lygintis su jumis savo kompetencija… Tik norėjau...“ – švytėdama liokajaus šypsena pataikauja avansu profesorė kolegoms. „Aš iš tikrųjų esu kvaila. Pavyzdžiui, jūs negalėtumėte su manimi diskutuoti, nes aš nepakankamai protinga, kad iki galo išsakyčiau mintį“ – maivosi interviu Elfriede Jelinek (Nobelio literatūrinės premijos laureatė). Ir t.t., ir pan. – kiekvieną dieną.

Skersai socialinių ir išsilavinimo skirtumų, visos jos skuba pranešti pasauliui apie savąjį kvailumą (kad ir pačios jį mato) anksčiau nei kiti pamėgins priminti joms „vietą“. Profilaktiškai. Palydėdamos supratingu krizenimu („Gi tik juokauju!“). Šitaip jos praktikuoja „sveiką autoironiją“ ir stropiai prižiūri, kad jų elgesio maksima taptų visuotiniu įstatymų leidimo principu: taip nedaryti – tolygu išsiduoti, jog humoro nesupranti, o gal net „susireikšminti“ (siaubingos ydos!). 

Kodėl tai – ne autoironija? Kodėl rašau kabutėse? „Atleiskite man, aš juk šlubas ir skaityti nemoku“, – sako šlubas disleksikas, kur tik pasisukdamas, protarpiais sukikendamas: TODĖL. Autoironija – vienas žodelių, kurių populiari vartosena nurodo visai kitą jiems teikiamą prasmę nei žodynas. Kai X giria Y dėl „žavingos autoironijos“ (arba priekaištauja dėl jos stokos), tai reiškia visai ne gebėjimą pamatyti komišką atstovaujamos nuostatos pusę (kai ji išties komiška), o štai ką: Y yra girtinai „autoironiška“, JEI nuolat žeminasi, stengiasi suniekinti savo poziciją ir, svarbiausia, personą („gal aš ir kvaila...“, „šitą mintį netgi man pavyko suprasti“, „ką jūs – aš gi blondinė!“, „oi, atleiskite man, silpnai moteriai"), ir moka šią duoklę publikai (pastarajai netgi nepaprašius – a priori, iš „meilės menui“, t.y. iš antra prigimtimi tapusio liokajiškumo, kuris, savo ruožtu, tampa jouissance šaltiniu) už tai, kad apskritai drįsta prasižioti.

Ar reikia pridurti, kad šitą taip vadinamą autoironiją praktikuoja daugiausiai moterys (antraip jos „neturi humoro jausmo“)? Pvz., tarp išsilavinusių feminisčių kartais veši flirtas su samčiu ir košytėmis: à la aišku, kad aš – ne kokia supermama, bet imsiu vis ir įterpsiu į diskusiją apie aukštas materijas (kurioje puikiai sugeba dalyvauti) autoironišką referenciją į savo „moterišką kasdienybę“ (net jei tokia neužsiima). Tarsi iš kerštingumo. Jos humorą supranta – pačios noriai išsistato pajuokai. Tačiau ne tai, kuriai išstatomos čia: manuoju būdu iš jų negalima šaipytis – antraip pasigirs progresyviosios stovyklos balsai apie „aukos kaltinimą“ ir „nejautrumą“. Tad tegul išsigirdi ir pagaliau pradeda tilti: ši sąmonė yra ne tik simbolinės Tvarkos, įsakančios viešai profilaktiškai žemintis (susiriesti, laukiant spyrio), kūrinys, bet ir tos Tvarkos kūrėja bei policininkė. Auka taip pat gali būti kalta.

Tuo tarpu neperprotingi kitos lyties individai iš paskutiniųjų saugos savąjį autoritetą, užuot pakirtinėję. Netrikdomi „autoironijos“ imperatyvo. Tai ne mažiau komiška, bet šitaip hegemonija ir audžiama. Pvz., muilo operų laikais žemesnių socialinių sluoksnių moterys nuolatos apie jas čiauškėdavo, o nieko apskritai neskaitantys, tik futbolą žiūrintys, vyrai oriai palikdavo kompaniją su paniekos „tokiam šlamštui“ grimasa: ne dėl to, kad suprastų, kuo konkrečiai tokia produkcija neverta dėmesio ir nežiūrėtina, taip pat ne dėl to, kad realiai sugebėtų iš savęs išspausti bent kiek sudėtingesnį, intelektualesnį ar meniškesnį diskursą nei gaminamas tuose serialuose ir jų virtuviniuose aptarimuose, o vien dėl gendered priežasčių: dėl poreikio socialiai steigti save kaip protą, kaip autoritetą – per panieką „bobų pliurpalams“. (Situacija, kuomet visi dalyviai yra apylygiai kvaili, bet gražiai pagal vardą ir pavardės galūnę vienos tą kvailumą socialiai dar ryškina, o kiti imituoja nesamą intelektą.)

Esti, beje, ir socialiai profiliuota autoironija be kabučių: hipsteriška (galiausiai ji nelabai skiriasi nuo ką tik aptartos). Ne mąstymo būdas, ne percepcijos modusas, o veikiau poza „aš būsiu ironiškas“ – pastanga nuolatos iš visko (būtinai „iš visko“) dirbtinai – ir dažnai nevykusiai – šaipytis, kad būtų galima atrodyti intelektualiu („ne liaudimi“) nemąstant, ir išvengti atsakomybės už ištartus žodžius bei atstovaujamas pozicijas. Apie bet kokį savo teiginį ar pasirinkimą, jei tik bus remiamas dėl jo prie sienos argumentais, hipsteris pasakys: „Pff… Nereikia į viską žiūrėt taip rimtai! Pasaulis sudėtingesnis! Galioja ir priešingas teiginys, aš pajuokavau, che, che., o tu patikėjai!“ (Hipsterytės variantas: „Tai tik mano [subjektyvi] nuomonė!“, t.y. „Nei aš taip manau, nei ką…“ arba kaip tik „Yra taip ir taip! Pagrįsti negaliu, bet jūs privalote mano nuomonę priimti kaip nemažiau teisingą nei bet kuri kita!“).

Tad autoironija ne tik ženklina vietos žinojimą – ji turi ir etinę, normatyvinę dimensiją: geras ir protingas žmogus turi gebėti ir, svarbiausia, norėti tyčiotis iš savo įsitikinimų (ir iš paties jų turėjimo), t.y. netraktuoti rimtai. Kai oponentai juos iškraipo, atakuoja ar šaiposi, jam dera juoktis kartu ar net pačiam pirma „ant savęs“ jų stiliumi „pavaryti“ – parodyti, kad jis „tinka gyvenimui“, t.y. kad jokie įsitikinimai iš esmės nieko nereiškia: à la „Nors aš ir manau apie jus blogai, nors ką tik pozicionavausi prieš viską, kuo jūs kvėpuojate ir kas jus sukūrė, bet aš juk nerimtai, aš savas, iš tiesų kuo puikiausiai moku integruotis į jūsų sistemą ir pažadu nekelti rūpesčių. Cheers!“

Išties: puikūs žmonės tie autoironikai. Ir humoro jausmas jų puikus.