Viceministras Rimantas Vaitkus prieš savaitę kritiškai pasisakė apie aukštąsias mokyklas bei stdijų programas vertinantį Studijų kokybės vertinimo centrą (toliau – SKVC), argumentuodamas, kad SKVC „požiūris į vertinimą pasikeistų, taptų daugiau vakarietiškas, o ne rytietiškas – kad tai nebūtų bauda, o skatinimas aukštajai mokyklai keistis“; kad vertinimas neturėtų būti pasakant „neigiamas“ ar „teigiamas“, o turi būti daroma kitaip, „per kultūros ugdymą“, kad vertinimas nebūtų „bauda, o skatinimas aukštajai mokyklai keistis“; SKVC buvo priekaištaujama dėl „nuolatinio bylinėjimosi teismuose ir netvarkos“. „Netvarka“, kaip galima manyti, siejama su aukštųjų mokyklų vertinimo metodikos korekcijomis, siekiant ją patobulinti. Kita vertus, kalbėdamas apie studijų programas, nesulaukusias kandidatų dėmesio, viceministras konstatuoja, kad ministerijoje yra svarstoma „pasikviesti tarptautinę akredituojančią agentūrą – ne Lietuvos kokybės vertinimo centrą, o tarptautinę akredituojančią agentūrą, kuri peržiūrėtų visas tokias vadybos ir verslo programas ir tokias, kurios neatitinka tarptautinių kriterijų, uždarytų“. Abu šie pareiškimai: dėl aukštųjų mokyklų ir dėl studijų programų vertinimo turi vieną bendrą bruožą – nepasitikėjimą Lietuvoje esama kokybės užtikrinimo sistema.
Galima pasvarstyti, kodėl ministerijai taip aštriai užkliuvo SKVC? SKVC užkliūva nemažai kam, ir jos darbas toli gražu nėra tobulas, tačiau didžiausias SKVC pokytis per pastaruosius metus yra jo ekspertinio savarankiškumo didėjimas. Tai reiškia, kad didėja ekspertinis savarankiškumas nuo galimų politinių įtakų tuo atveju, kai vertinama studijų kokybė. Šis daug savarankiškesnis SKVC statusas nei buvo iki 2009 metų sudarė sąlygas, kad SKVC buvo priimtas į europines vertinančiųjų institucijų struktūras, iš lokalinio lygio ir vertės centro tapo europiniu. Tačiau tokio centro sprendimų negali kontroliuoti politikai bei personaliai nuspręsti, kuri aukštoji mokykla vertinama „teigiamai“, o kuri – „neigiamai“.
Aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas, anksčiau niekada nevykdyta praktika, prasidėjo 2010 metais. Iki to laiko valstybiniams universitetams užtekdavo būti įsteigtiems, ir tokiu būdu valstybė, kuri kasmet jiems skirdavo lėšas, jų veikla nesidomėdavo, taip pat kaip ir išduodamų diplomų kokybe. Buvo daug kalbama, kad Lietuvoje kai kuriuose universitetuose studijų kokybė yra prasta. Tačiau tai ir tebūdavo vien kalbos ir plepalai. Galiausiai buvo nuspręsta suformuluoti kriterijus bei kiek galima objektyviau įvertinti aukštąsias. Šis procesas prasidėjo ir, kaip buvo galima tikėtis, jau po pirmųjų „neigiamų“ vertinimų sulaukė nepasitenkinimų bei skundų į teismus. Iki to laiko aukštosios mokyklos buvo įpratusios gyventi pasitikėdamos savimi, rektoriai Rugsėjo 1-osios dienos proga akademinėms bendruomenėms sakydavo motyvuojančias kalbas apie tai, kokia yra gera ir be priekaištų aukštosios mokyklos veikla, ir štai gavo objektyvius vertinimus, kurie rodė ką kita. Tai, neabejotina, nemalonu, ir pirmoji reakcija yra tai neigti: ieškoti teisybės teismuose, eiti skųstis pas ministrą, ieškoti užtariančių politikų, su kurių pagalba būtų galima generuoti sąmokslo idėjas, visuomenėje ir aukštosios akademinėje bendruomenėje skleisti graudulingas žinias apie tai, kaip aukštoji mokykla yra „persekiojama“. Tai yra, daroma viskas, kad tik nebūtų pripažįstamos silpnybės ir nebūtų imamasi darbų.
Į tokią situaciją ir pateko naujoji ministerijos vadovybė. „Nemaloni“ situacija, jei nesuvokiama, kad studijų kokybė turi būti vertinama, o kokybės standartų buvimas – neginčijamas. Ministerijos vadovybė veikiausiai pasijuto, kad „ne prie ko“, nes ne ji tai pradėjo, ir visas šurmulys bei beužgriūvanti atsakomybė trukdo gyventi ramiai ir patogiai. Tad neišvengiamai vyko kaltųjų paieška. Pirmasis – SKVC, jo vykdomas vertinimas, metodikos trūkumai (kurie, beje, ištaisyti), nepatenkintųjų skundai į teismus ir pan. SKVC nuolat susiduria su teismais, ir tai yra centro darbo dalis. Iki šiol taip pat dešimtimis vyko teismai, kuomet SKVC nepripažindavo nelegaliose aukštosiose mokyklose įgytų diplomų. Tačiau didžiausia dalis šių teisminių procesų laimėti. Laimimi ir teismai susiję su aukštųjų mokyklų išoriniu vertinimu: kai kurie pasibaigę (Šiaulių universiteto skundas), kiti dar tęsiasi (Lietuvos edukologijos universiteto skundas). Politikus galėtų piktinti pralaimėti teismo procesai, tačiau ne vykstantys.
Kritikuojama vertinimo metodika. Tačiau negalima pamiršti, kad formuluojant vertinimo kriterijus, aktyviai dalyvavo aukštųjų mokyklų atstovai ir vertinimo metodika yra sutarimo dalykas. Tad atsakomybė dėl jos trūkumų yra bendra, bendrai ji turėtų būti ir gerinama. Antras kaltasis, kad ir kaip būtų keista, – žodžiai ir įvardijimai, tarsi panaikinus žodžius „neigiamas“ ir „teigiamas“, juos pakeitus „žalias“ ir „raudonas“, pasikeistų vertinimo esmė. Tačiau gal kliūva ne žodžiai, o pats vertinimas bei tai, kad jis turi aiškias pasekmes, tai yra, per 3 metus aukštoji mokykla turi stipriai pasitempti, nes antrą kartą įvertinus „neigiamai“, ji būtų reorganizuojama. Jei vertinimas netektų pasekmių aukštajai, žodžiai taptų ne tokie svarbūs, ir vertinimas nebūtų svarbus, į jį nieks nekreiptų dėmesio, ir į teismus nieks nesivargintų skųstis. Juoktųsi sau linksmai į kumštį dėl valstybės bejėgystės ir tiek. Tačiau būtų ramu, visi gyventų: vieni dėdamiesi, kad yra vertinami, kiti – kad vertina. Valstybė ir toliau skirtų lėšas visiems vienodai.
Iš tiesų ministerija turėtų vien džiaugtis realiai dirbančia pavaldžia institucija ir tuo, kad dėl priimamų sprendimų politikai nėra kaltinami šališkumu.Teigti, kad šiuo metu vertinimas yra „rytietiškas“, tai yra siejamas su „baudimu“ yra mažų mažiausiai nesąžininga iš ministerijos vadovybės pusės. Jei abiturientas neįstoja į norimą specialybę, nes jo pažymiai blogesni nei kitų, tai jis taip pat gali priskirti „bausmei“. Jei pripažįstame, kad valstybei rūpi tam tikras studijų kokybės standartas, tuomet turime pripažinti, kad jis nustatytas ne šiaip sau, o turi būti ir pasekmės. Būtent tokia yra „vakarietiška“ praktika, įnešanti aiškumo. „Rytietiška“ praktika būtų tokia, kuri vieną gumulą suveltų „gera“ ir „bloga“, nutrintų ribas tarp kokybės ir nekokybės, o ką ir kaip bausti ar apdovanoti pasirinktų politikai pagal savus asmeninius kriterijus. Tokia praktika ir galiojo iki 2009 m., kuomet aukštosios apskritai nebuvo vertinamos, o jų finansavimas nepriklausė nuo to, ar jos dirba kokybiškai. Negalima nepaminėti Estijos, kur aukštųjų mokyklų vertinimas turi dar griežtesnes pasekmes nei Lietuvoje: joms nesuteikiamas joks „reabilitacinis“ laikotarpis. Studijų kokybės kultūros ugdymas neabejotinai reikalingas, ir čia labai mažai nuveikta, tačiau jis negali pakeisti ar išstumti paties vertinimo ir kokybės standarto, o gali būti vien šio papildinys.
Regioninių aukštųjų mokyklų problemos egzistuoja. Regioniniams universitetams sunku „prisivilioti“ aukštos kompetencijos dėstytojų ir mokslininkų, sunku įgauti geriausiųjų regiono abiturientų pasitikėjimą. Tačiau kokybės standartų panaikinimas šią ir kitas problemas gali tik užmaskuoti, pakišti kuriam laikui „po kilimu“, tačiau ne spręsti. Sprendimo paieškos, neabejotinai, turi vykti, tačiau ne šiuo keliu.
SKVC yra tarptautiniu lygiu ir būtent „vakaruose“ pripažinta institucija. Jo veiklą galima vertinti, jei yra įtariama, kad veikia blogai. Tačiau nuolatinis nepasitenkinimas SKVC bei su tuo susijęs jo direktoriaus išėjimas iš darbo sietinas su rūpesčiu, gana tolimu nuo studijų kokybės. Ministerijos politikai nori didinti administracinę kontrolę ir įtaką bei patys spręsti, kas yra kokybiška. Gana atsainiai žiūrėdamas į aukštųjų mokyklų vertinimo pasekmes, viceministras siūlo išskirtines griežtas priemones studijų programų vertinimui. Nepaisant to, kad Lietuvoje yra studijų programų vertinimą organizuojanti institucija SKVC, besikviečianti užsienio ekspertus. Ją ketinama nušalinti, pasikviečiant kažin kokią paslaptingą bei veikiausiai ypač „teisingą“ ir „kompetetingą“ užsienio instituciją, kuri pasakytų, kurios „dubliuojančios“ programos turi būti uždarytos. Aukštųjų mokyklų vertinime SKVC kritikuojama dėl „rytietiškumo“, o studijų programų atžvilgiu pati ministerija ketina tuos pačius „rytietiškus“ metodus taikyti. Juo labiau ten, kur akivaizdžiai sprendimus priima aukštosios mokyklos pagal savo autonomiją ir kompetenciją, būtent rengdamos ir vykdydamos studijų programas.
Programų, kurių nesirenka stojantieji, skaičius, rodo, kad aukštosios mokyklos vis dar mokosi savarankiškai tvarkytis. Jų visuomet bus, o koks skaičius statistiškai „normalus“, parodys ilgesnė praktika. Aukštųjų mokyklų vertinimas atskleidė, kad jose silpnas strateginis mąstymas bei tvarkymasis. Vadinasi, jam gerėjant, keisis ir požiūris į naujai registruojamas ir vykdomas studijų programas. Tačiau jei studijų programa atitinka kokybės standartą ir yra akredituojama, ne ministerijos reikalas ją uždaryti, kad ir koks „neprotingas“ ministerijai galėtų atrodyti toks programos radimasis. Administracinis ministerijos kišimasis į šiuos procesus, kurie su studijų kokybe turi mažai ką bendra (nes programos įvertintos kaip kokybiškos), gali įgauti ir absurdo bruožų. Pavyzdžiui, jei ministerija nustatytų, kad Lietuvoje turi būti ne daugiau nei 10 vadybos studijų programų, kaip būtų tuomet, jei kuris universitetas rastų būdą įsteigti aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančią vadybos programą su geriausiais užsienio dėstytojais? Veikiausiai turėtų prieš tris metus paduoti prašymą ir atsistoti į eilę ministerijoje bei lauktų, kol kuri nors iš tų dešimties veikiančių vadybos programų kurių nors užjūrio ekspertų būtų įvertinta kaip neatitinkanti kokybės ir taip atsilaisvintų vieta naujai?
Ministerijos vadovybės pastarojo meto pareiškimai rodo, kad siekiama kuo labiau administraciškai kištis į studijų kokybės vertinimą, šią funkciją perimant iš ekspertų bei taip „neutralizuojant“ vertinimo pasekmes ar jas iškreipiant. Tai ryškėja anapus nepasitenkinimo SKVC veikla bei noro kištis į studijų programų konkuravimą. Perskyros, kurias įneša kokybės vertinimas, skatina „nukentėjusiųjų“ prieštaras, nepasitenkinimus, kuriuose ministerijos politinė vadovybė turėtų prisiimti politinę atsakomybę už studijų kokybę, vadinasi, argumentuoti visuomenei bei politikams, net savo bendrapartiečiams, aiškintis realias problemas bei siūlyti jų sprendimus. Ministro galėjimas tiesiogiai kištis į šiuos procesus, neabejotinai mažintų šią „riziką“ bei garantuotų daug ramesnį politinį gyvenimą.