Galbūt ir vyksta tokie nuomonių apsikeitimai, tačiau negalima nepastebėti ir kitos pusės. Europos Sąjungoje, ir ypač Konkurencingumo taryboje, apie kurią ministras Dainius Pavalkis čia neabejotinai kalba, yra diskutuojami įvairūs klausimai. Taip pat ir kūrybiškumo bei inovatyvumo. Keliant šiuos klausimus aiškiai suvokiama, kad Europos Sąjunga stipriai atsilieka bei diskutuojama, kas galėtų duoti impulsą kūrybiškumui.
Būtent šiame kontekste vis plačiau imama kalbėti bei diskutuoti apie humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą. Pirmiausia – inovatyvumui. Niekam nepaslaptis, kad šiuolaikiniai gamtos mokslai taip pat vis labiau tampa technologijomis, vis mažiau juose atradimų. Imama suvokti fundamentinių gamtos mokslų svarba, nes be teorinių idėjų, be kūrybiškumo ar plataus išsilavinimo ir vaizduotės galiausiai išsisemia technologinio taikymo šaltiniai. Kaip galimas impulsas tokiam kūrybiškumui ir vaizduotei ir matomi humanitariniai ir socialiniai mokslai.
Ministrų diskusijose iš tiesų dalijamasi nuomonėmis, kad mažai abiturientų stoja į gamtos ir technologijos mokslus, tačiau taip išreiškiamas rūpestis ne tik ir ne tiek dėl stojančiųjų bendrų skaičių, o dėl mažai stojančių gabiausiųjų. Diskutuojama, kaip šiuos procesus pakeisti. Vienas iš tokių klausimų: kaip paskatinti merginas rinktis technologijos mokslus. Tačiau niekam nekyla mintis dėl šių bėdų atsikratyti humanitariniais ir socialiniais mokslais bei problemą spręsti jų, kaip neva nereikšmingų ir nesvarbių, sąskaita.
Joks atsitiktinumas, kad Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai metu, šį rugsėjį Vilniuje bus surengta didelė pasaulinio lygio ekspertus sukviesianti konferencija „Socialinių ir humanitarinių mokslų horizontai“, skirta šių mokslų didesniam galimam indėliui į inovacijas bei jų inovatyvumo kryptims aptarti. Kuomet Lietuva bei tą daryti įgaliota Lietuvos mokslo taryba dar praeitais metais su Europos atsakingais pareigūnais ėmė tartis dėl tokios konferencijos organizavimo tikslingumo, idėja buvo įvertinta kaip ypač reikšminga, kuruoti šią konferenciją asmeniškai ėmėsi Europos mokslinių tyrimų tarybos pirmininkė profesorė Helga Nowotny. Žinant kitų šalių pirmininkavimo praktikas, konferencijos tema bei toks jai skirtas dėmesys yra iš tiesų beprecedentinis atvejis.
Leidžiantis ant žemės, tai yra, grįžtant į Lietuvą, sunku būtų ginčytis, kad į technologijos mokslus stoja mažai ar per mažai abiturientų. Tačiau ministro sugestijuojamos priemonės didinti studijų vietas technologijos moksluose ir mažinti socialiniuose ir humanitariniuose nukreiptas visai į kitą tikslą. Prasminga būtų didinti vietas technologijos moksluose, jei į ten veržte veržtųsi abiturientai, o vietų skaičius ribotų jų priėmimą. Tačiau nesiveržia. Ir tam esama daugiau priežasčių nei socialinių studijų „lengvumas“, kaip mėgstama sakyti. Humanitarinių ir socialinių mokslų sąskaita padidinus technologijos mokslų studijų vietų skaičių reikš, kad liks neišnaudotos valstybės finansuojamos vietos, ar kad didesnę dalį jų užims menkai motyvuoti stojantieji.
Tiesa, abiturientai veržiasi į medicinos studijas, ir jei jų mokslų finansavimas nebus vienaip ar kitaip susietas su darbu Lietuvoje, dar ne vieną dešimtmetį Lietuvoje baigę medikai neužpildys tuščių darbo vietų Europoje ir ne Europoje, net jei jų priėmimas būtų didinamas dvigubai kasmet. Tačiau ministras, be jokių abejonių, kalbėjo ne apie tai.
Tačiau ministras tyčia ar netyčia nutyli ir dar vieną faktą. Minimoms vadybos ir teisės studijoms valstybė skiria labai nedaug valstybės finansuojamų vietų. Studijų krepšelių sistema ir paskirstymas leido jas sumažinti iki minimumo, tai buvo daroma metai iš metų nuo 2009 metų. Nepaisant to, yra gausybė abiturientų, kurie renkasi šias studijas ir už jas moka. Baigusiųjų kitus socialinius mokslus įsidarbinamumas, išskyrus kai kurias specialybes (vadybininkus, teisininkus, mokytojus ar socialinius darbuotojus), taip pat nėra blogesnis nei baigusių technologijos studijas, gal net geresnis.
Vadinasi, klausimą dėl technologijos mokslų reikėtų kelti kitaip: ar tikrai juos baigusieji turi geras perspektyvas, ką abiturientams svarbu žinoti renkantis; kokiu būdu paskatinti šiomis specialybėmis „domėtis“ (o ne vien „rinktis“). Šiuo atveju priemonės turėtų būti nukreiptos labiau į mokinius, sudominti juos dar mokykloje dalyko įdomumu, teikti informaciją apie šių specialybių perspektyvas, pritraukiant gabiausiuosius.
Nemažai yra daroma. Praeitos Vyriausybės kadencijoje buvo inicijuotos specialios programos technologijos specialybėms propaguoti, į tą darbą aktyviai įsitraukė darbdaviai ir aukštosios mokyklos. Vyko nemažos dalies studijų programų atnaujinimas. Universitetai iš tiesų džiaugiasi dalyje specialybių studijuojančiais gabesniais studentais nei iki tol. Esu tai girdėjusi iš Kauno technologijos universiteto atstovų.
Tačiau ne viskas rožėmis klota technologijos studijose. Abiturientai į agitaciją rinktis technologijos mokslus yra atsakę žiną, technologijos mokslus baigęs žmogus Lietuvoje gaus atlyginimą, tikėtina, mažesnį nei baigęs socialinius mokslus. Tokią ne kartą girdėtą nuomonę patvirtina ir Lietuvoje daryti tyrimai apie verslo situaciją. Didžiajai daliai verslo įmonių pakanka technologijos specialistų su profesiniu išsilavinimu. Tad išvada viena: iš tiesų baigę technologijos mokslus uždirbs daug, tačiau tik studentų elitas, ar tie, kurių specialybės atitiks sparčiai besiplėtojantį sektorių, kad ir informacinių technologijų. Visiems kitiems perspektyvos yra kiek liūdnesnės. Tačiau nėra jokių abejonių, kad ir pastariesiems darbą siūlančios įmonės suinteresuotos, kad tam tikras specialybes baigtų kuo daugiau studentų. Įmonės turės iš ko rinktis ir joms nereikės kelti atlyginimų, nes tikrai ne visi pabaigę išvyks iš Lietuvos: žemų technologijų pramonė galės būti konkurencinga pigių kvalifikuotų specialistų sąskaita. Toks interesas neturėtų stebinti, nes taip ir veikia naudos dėsningumai.
Verslas suinteresuotas technologinių specialybių populiarumu. Tai yra geras požymis, kad bendromis aukštųjų mokyklų ir verslininkų pastangomis dalis moksleivių bus paskatinti kreipti žvilgsnius į technologijos mokslus. Tačiau kas suinteresuotas humanitariniais ir socialiniais mokslais? Turėtų būti valstybė, ją šiuo atveju atstovaujantis ministras, tačiau, sprendžiant iš pasisakymų, nėra.
Humanitarinių ir socialinių mokslų specialistų naudą ir reikalingumą valstybei ir visuomenei galėtume vardyti labai ilgai. Lietuvoje vis dar menkai išplėtotas socialinių paslaugų sektorius, stokojama verslumo. Tačiau esama ir kitų problemų, liečiančių demokratinės valstybės pagrindus: dažnai skundžiamasi demokratinės kultūros stoka, valdininkų kompetencijos ribomis, silpnais demokratiškumo įgūdžiais bei nepasitikėjimu demokratija apskritai, šlubuojančiu pilietiškumu bei menku žiniasklaidiniu išprusimu, silpnu susivokimu, kas vyksta pasaulyje, galiausiai – menku savo istorijos bei tradicijos pažinimu ir vertinimu, menka visuomenės ir tautos savivoka bei saviverte...
Vadinasi, nuolat išgyvenama stoka to, kas sudaro visuomenės ir valstybės dvasinę bei moralinę sveikatą ir ateities gerovę. Šios problemos savaime, be nuolat atnaujinamų žinių bei jų sklaidos, nėra išsprendžiamos, o žinių šaltinis yra humanitariniai ir socialiniai mokslai. Sovietmečiu jie dėl ideologinio spaudimo buvo labiausiai nukentėję, ir šiuo metu jau matyti aiškus atsigavimas. Jų visaverčiam funkcionavimui bei teikiamai naudai visuomenei reikia gabių studentų, kurie šiose studijose matytų savo pašaukimą, nepaisydami rizikos ne iš karto rasti darbą.