M.Vidūnaitė. Konservatorių šeimos politikos absurdas ir fiasko

Konservatoriai-krikščionys demokratai, vadovaujantys dabartinei Vyriausybei, rinkimų į Seimą 2008 m. programoje skyrė išskirtinį dėmesį tradicinės šeimos paramos politikai. Daugiausia jų balsais 2008-ų vasarą buvo priimta dabar jau Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta Šeimos politikos koncepcija.

Tačiau plika akimi matyti, kad jų šeimos politika ne tik patyrė visišką fiasko, bet ir balansavo ant absurdo ribos. Tai ir sprendimas atimti vaiko pinigus iš turtingesnių šeimų, nes jos „ir taip turi iš ko gyventi, o reikia lopyti valstybės biudžetą“. Ir gimdymo bei vaiko auginimo atostogų apmokėjimo kaitaliojimas keletą kartų. Ir motinų bei tėvų, dirbtinai užsikėlusių motinystės (tėvystės) išmokas, kriminalizacija (vietoje to, kad būtų ištaisytos įstatymų spragos ir ištikimai laikomasi šeimos rėmimo politikos).

Kaip ekonominės krizės pradžioje labai taikliai pastebėjo ekonomistas Romas Lazutka, į pirmąją Lietuvos ekonomikos gelbėtojų eilę stojo (tiksliau buvo pastatyti) vaikai.

Morta Vidūnaitė

Sekant Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų „tik darnios“ šeimos rėmimo logika, moterys, vienos auginančios vaikus, būtų nubaustos ne tik finansiškai. Tradiciškai ant jų būtų užkrauta atsakomybė, kad nesusitvarkė gyvenimo, neturi ar nesusiranda vyro, neišsaugojo šeimos.

Vienas paskutiniųjų (bet ne paskutinis) epizodų iš konservatorių šeimos ir vaikų „rėmimo“ repertuaro – siūlymas panaikinti taip vadinamą Alimentų fondą, t.y., Vaikų išlaikymo fondą, įkurtą 2008 m. pradžioje. Iš jo valstybė alimentų negaunantiems vaikams moka mėnesinę 195 litų sumą, o iš nemokančio alimentų tėvo ar motinos išmokėtą sumą išieško regreso tvarka be senaties termino ir su palūkanomis. Šiuo metu tokią paramą gauna virš 20 tūkst. Lietuvos vaikų. 

Sprendžiant iš opozicijos Seime bei visuomenės reakcijos, fondas greičiausiai naikinamas nebus. Vis dėlto, kaip tokios ciniškos ir visiškai neapgalvotos idėjos ateina konservatoriams į galvą? Kaip absoliučiai nesusimąstoma apie tai, kokį domino efektą turėtų toks sprendimas? 

Akivaizdu, kad nuo jo labiausiai nukentėtų vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, ir moterys, vienos auginančios vaikus, nes Lietuvoje, ypač po skyrybų, vaikus paprastai augina ir jais rūpinasi mamos, o ne tėčiai. 

Dėl to pastebimai pablogėtų lyčių lygybės ir lygių galimybių padėtis šalyje. Moterys vidutiniškai (juo labiau tos, kurios vienos augina vaikus) uždirba ir pajamų gauna mažiau nei vyrai. Jei alimentų fondas būtų panaikintas, tai reikštų, kad tokios moterys gyventų dar skurdžiau, sumažėtų jų vaikų galimybės dabar ir ateityje, o jų alimentų nemokantys „tėveliai“ galėtų tik gardžiai nusikvatoti ir nusispjauti. 

Tokia situacija tik dar labiau pagilintų socialinę atskirtį, kuri per ekonominę krizę ir taip auga milžiniškais tempais. O tai tikrai atsispindėtų ir lyginamuose socialinės (ne)lygybės indeksuose, ir Lietuvai tarptautinio prestižo bei patikimumo (kaip ir prastėjanti lyčių lygybės padėtis) nepridėtų. Pavyzdžiui, GINI indeksas Lietuvoje pablogėjo nuo 33.8 2007 m. iki 36.9 2010 m. (0 reiškia tobulą lygybę, o 100 – tobulą nelygybę). 

Morta Vidūnaitė

Įdomu, su kokiais paramos šeimai šūkiais TS-LKD eis į 2012 m. Seimo rinkimus ir ką jie pasakys Lietuvos žmonėms apie savo šeimos politikos rezultatus jų valdymo metu 2008-2012 m. Kuo jie galės pasigirti? Išaugusia emigracija? Pablogėjusia demografine padėtimi? Padaugėjusių skyrybų skaičiumi?

Būtų padaryta ir labai didelė moralinė žala. Vienišomis motinomis Lietuvoje vadinamos moterys ir jų vaikai taptų iš tikrųjų vieniši, nes jie pasijustų atstumti valstybės, ir jai nereikalingi, bei galbūt netgi atsidurtų visuomenės užribyje. 

O sekant Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų „tik darnios“ šeimos rėmimo logika, moterys, vienos auginančios vaikus, būtų nubaustos ne tik finansiškai. Tradiciškai ant jų būtų užkrauta atsakomybė, kad nesusitvarkė gyvenimo, neturi ar nesusiranda vyro, neišsaugojo šeimos. 

Galiausiai valstybės rankomis visuomenėje būtų ne tik toliau įtvirtinama, bet ir legitimizuota nuostata, kad yra gerai arba nieko tokio, kad tėvai nemoka savo vaikams alimentų. 

Lietuvoje vyrai ir taip per mažai prisideda prie vaikų auginimo, o po skyrybų jie dažnai išvis pamiršta turintys vaikų (nors čia pastebimos ir teigiamos tendencijos, ypač tarp jaunesnių tėvų). Vadinasi, vietoje to, kad valdžia kažkaip skatintų lietuvius vyrus prisiimti daugiau atsakomybės už savo vaikus, jie būtų skatinami jos išvengti, ir už tai valstybė savotiškai patapšnotų jiems per petį. Tai, beje, jau buvo padaryta pačiu pasiūlymu.

2009 m. tuometinis Socialinių reikalų ir darbo ministras konservatorius Rimantas Dagys svajojo, kad maždaug 2050-aisiais Lietuvoje bus 4 mln. gyventojų, vidutine bus vadinama šeima, auginanti tris vaikus, o vaikai būtų skatinami auginti namuose (reikėtų spėti, kad moterų karjeros ir materialinės gerovės sąskaita).

Įdomu, su kokiais paramos šeimai šūkiais Tėvynės Sąjunga-krikščionys demokratai eis į 2012 m. Seimo rinkimus ir ką jie pasakys Lietuvos žmonėms apie savo šeimos politikos rezultatus jų valdymo metu 2008-2012 m. Kuo jie galės pasigirti? Išaugusia emigracija? Pablogėjusia demografine padėtimi? Padaugėjusių skyrybų skaičiumi? Ar tuo, kad savo neskrupulinga dvigubų standartų šeimos politika iš daug Lietuvos šeimų atėmė norą ir paskatas turėti daugiau vaikų bei juos auginti Lietuvoje?

Jei valdantieji dar apsispręs, kad reikia dar labiau sumažinti gimdymo ir vaiko auginimo atostogų išmokų lubas (tai turbūt pats šviežiausias jų šeimos ir vaikų „rėmimo“ politikos epizodas), turtingesnės šeimos, kurios šiaip turi geresnes galimybes gimdyti ir auginti daugiau vaikų, tokias galimybes paprasčiausiai praras, nes kiekvieno jų vaiko atėjimas į šį pasaulį jiems kainuos ypač daug. Apie kokius 4 mln. gyventojų Lietuvoje 2050-aisiais tuomet eitų kalba? Nebent imigrantų (kurių, žinoma, negalima diskriminuoti).

Autorė yra Seimo nario Algirdo Syso padėjėja.