Victoras Sebestyenas – vengrų kilmės žurnalistas ir istorikas, su šeima dar vaikystėje palikęs Vengriją ir pabėgęs į Didžiąją Britaniją. Apie svarbius politinius pasaulio įvykius jis rašo daugeliui įtakingų Jungtinės Karalystės ir JAV laikraščių, yra trijų bestseleriais tapusių istorinių studijų autorius.
Naujausia jo knyga – išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę.
Leninas tikėjo, kad „politika yra asmeniška“; taigi autorius, jokiu būdu neaplenkdamas politinio ir visuomeninio Lenino gyvenimo, piešia jo kaip žmogaus portretą. Žmogaus, kuris mylėjo gamtą beveik taip pat stipriai, kaip ir revoliuciją.
Žmogaus, kurio gyvenimą labiausiai paveikė būtent moterys – motina, sesuo, žmona ir meilužė. Prieš akis prabėga idiliška vaikystė su šachmatais ir anglų literatūros klasika, brolio egzekucija už pasikėsinimą į carą, remiantis istoriniais šaltiniais, autentiškais laiškais ir dokumentais rekonstruojama dramatiška valdžios užgrobimo istorija.
Kaip tikras žiaurios, tironiškos, korumpuotos Rusijos vadas jis ramiai siuntė į mirtį tūkstančius žmonių ir sukūrė sistemą, paremtą idėja, jog politinis teroras prieš oponentus yra pateisinamas idealo vardan. Ilgai slėpta istorija apie jo gyvenimą trise su žmona Nadežda Krupskaja ir ilgamete meiluže bei bendražyge Inesa Armand, Lenino vaikystė, jaunystė ir ilgai trukusi egzilė – daugybė detalių atskleidžia naujus bolševikų revoliucijos vado bruožus.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie Lenino meilės ryšius:
Ji buvo žaviausia iš visų radikalų būreliui Paryžiuje priklausančių emigrantų. Rafinuota, elegantiška, trisdešimt penkerių metų, liekna, kaštoniniais plaukais ir gaiviomis žaliomis akimis, energinga, be galo protinga, sąmojinga ir nuolat besišypsanti.
Palyginti su visomis paprastomis Olgomis ir Tatjanomis, kurios lankėsi bolševikų kavinėse ir užkandinėse Orleano prospekte, Inesa Armand buvo visiškai kitokia, įspūdingesnė ir ryškesnė, atvirai seksuali. Netgi prancūziškai skambantis jos vardas turėjo egzotikos prieskonį.
Inesa vienodai lengvai galėjo kalbėti tiek apie naujausias moteriškų drabužių madas, tiek apie pridedamąją vertę Marxo teorijoje, be to, laisvai keturiomis kalbomis. Ji rengėsi elegantiškai, visada nešiojo paryžietišką skrybėlaitę ir puikiai skambino fortepijonu. Inesa kaip niekas kitas išsiskyrė iš bendražygių Kairiajame krante; partijos nariai apibūdino ją kaip „visada džiaugsmingą“ ir kalbėjo apie jos „smagų dinamiškumą“.
Inesa pirmą kartą susitiko su Leninu 1909 metų gegužės pabaigoje kavinėje „Aux Manilleurs“ Orleano prospekte netoli Monparnaso, kur rinkdavosi Paryžiaus kairieji. Ji atėjo į socialistų susitikimą su ilgamete emigracijos drauge Jelena Stasova ir pirmą kartą išgirdo jį kalbant. Buvo apie Leniną girdėjusi ir skaičiusi jo knygas. Ji priklausė RSDDP bolševikų frakcijai. Inesa žavėjosi juo intelektualiai ir po jo kalbos tą vakarą ją apėmė entuziazmas, bet iš pradžių Leninas nepatraukė jos kaip vyras.
„Aš mylėjau tave, bet tuomet dar nebuvau „įsimylėjusi“ [...] Aš tavęs šiek tiek bijojau“, – prisipažino jam vėliau. Inesa sakė, kad buvo nustebinta jo keisto elgesio bendraujant su žmonėmis: dėl trumparegystės Leninas žiūrėdavo pašnekovui tiesiai į akis ir tada primerkdavo vieną akį. Prireikė laiko, kad jų santykiai išsirutuliotų.
Jie dažnai matydavosi Paryžiaus kavinėse ir partijos susitikimuose, bet praėjo daugiau kaip aštuoniolika mėnesių, kol užgimė jų meilė. Per tą laikotarpį Inesa tapo aistringa bolševike – kitą dešimtmetį nebus ištikimesnio Leninui žmogaus, – o jis ėmė patikėti jai svarbius politinius darbus.
Ji versdavo jį į prancūzų kalbą – jos Leninas niekada gerai neįvaldė – kartais ir į anglų. Greitai jis suprato, kad Inesa užtektinai protinga ir stipri debatuose, kad galėtų atstovauti jam įvairiuose susitikimuose Prancūzijoje ir kitose Europos vietose.
Leninas paskyrė ją vadovauti bolševikų Internacionalo valdybai. Inesa tapo bolševikų atstove Prancūzijos socialistų partijoje – tuo metu tai buvo didelė atsakomybė, nes labai daug rusų partijos narių gyveno Prancūzijoje. Inesa turėjo įžvalgų protą, buvo graži ir jaudinanti, ir patyrusi moteris, beveik neturinti buržuazinių kompleksų dėl savo lyties seksualumo – ir Leninas buvo pakerėtas. Anglų socialistas Šarlis Rapaportas, gyvenęs Paryžiuje ir dažnai matęs juos Paryžiaus kavinėse, teigė, kad Lenino „mažos mongoliškos akys buvo užhipnotizuotos Inesos [...], jis negalėjo liautis į ją žiūrėjęs“.
Kol Leninas nesutiko jos, vargu ar buvo bent užuomina apie kokį nors skandalą, susijusį su juo ir kita moterimi. <...> Jų meilės ryšyje nebuvo nieko bohemiško; viskas labai diskretiška.
Svarbiausi Lenino aplinkos bolševikai Paryžiuje apie tai žinojo, bet labai retai ta tema liežuvavo. Kaip ir galima numanyti, ochranka ir Prancūzijos policija taip pat puikiai žinojo apie šį ryšį. Ir vieni, ir kiti keletą kartų raportavo apie Inesą – minėdami jos slapyvardžius „Popova“ ir „Sofi“ – aiškiai įvardindami ją kaip la maîtresse de Lenine.
Viename raporte sakoma, kad par son amant, Lenine, išsiuntė ją į Paryžių. Tai neturėjo trikdyti Lenino; tuo metu buvo manoma, kad Paryžiuje gyvenantis revoliucionierių vadas turbūt turi meilužę. Tai buvo įprasta žvalgybiniame darbe.
Nadia neabejotinai viską žinojo, kaip ir jos motina. Jelizaveta Krupskaja pastebėjo, koks „pagyvėjęs buvo Leninas, kai su ja kalbėjosi, ir jai tai nepatiko“. Šiuo laikotarpiu Nadia Lenino šeimai rašė niūriausius laiškus gyvenime. Ji neužsiminė apie Inesą ir neatrodė pavyduliaujanti, tik be galo liūdna.
„Esu apimta visiškos melancholijos [...], atrodo, kad laikas tiesiog švaistomas veltui“, – rašė ji Marijai Aleksandrovnai. Aiškindama, kodėl vėlavo atsakyti, savo svainei Marijai ji galiausiai prisipažįsta: „Neturiu nuotaikos rašyti [...], pas mus tiesiog viskas po senovei.“
Galbūt Leninas tiesiog norėjo, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis liktų sveika. Inesa, rodos, apskritai nekvaršino sau galvos dėl šio tradicinio ménage à trois, kuris, kaip ji rašė jam, „niekam nekelia skausmo“.
O gal Leninas suprato, jog Inesa, kad ir koks jaudinantis ir aistringas būtų jų romanas, reikalauja daugiau dėmesio nei Nadia. Ji buvo emociškai reiklesnė, linkusi manipuliuoti ir turėjo penkis vaikus, kurie jai buvo svarbiausias dalykas. Be to, jis matė, kad abi jo gyvenimo moterys tampa geromis draugėmis. „Gyvenimas visada atrodė džiaugsmingesnis, jaukesnis ir linksmesnis, kai Inesa būdavo netoliese“, – rašė Nadia.
„Mūsų santykiuose su Nadia Paryžiuje buvo labai daug gero, – teigė Inesa Leninui. – Aš tapau jai artima.“ Ji netgi sugebėjo apžavėti kartais griežtą ir greitai supykstančią Nadios motiną. „Inesa daug laiko praleisdavo su ja kalbėdamasi; jos dažnai kartu plepėdavo ir rūkydavo [...] Motina prie jos labai prisirišo.“
Rodos, tik vienas kitas žmogus galėjo ką blogo pasakyti apie Inesą ikirevoliuciniais metais. „Ir dabar ją matau išeinančią iš Lenino buto. Ji atrodė kaip neišsenkantis gyvenimo šaltinis. Ji buvo deginanti revoliucijos liepsna – ir raudona plunksna jos skrybėlėje buvo lyg tos liepsnos liežuvis“, – rašė Grigorijus Kotovas, rusų emigrantas Paryžiuje. „Ji buvo [...] žmogus [...], pasiruošęs dalintis su bendražygiais paskutiniu duonos kąsniu“, – teigė kitas.
Bene vienintelė Anželika Balabanova bjaurėjosi ja kaip „tobula – beveik pasyvia – Lenino įsakymų vykdytoja [...], ji buvo taip įtikėjusi savo mokytojo autoritetu ir neklaidingumu, kad jai buvo neįsivaizduojamas bet koks prieštaravimas. Ji buvo pradininkė [...] griežto, besąlygiško bolševikų paklusnumo [...] Nejaučiau Inesai šilumos. Ji buvo pedantiška, šimtaprocentinė bolševikė [...] visu tuo, kaip mąstė ir kalbėjo. Ji laisvai kalbėjo daugeliu kalbų, ir visomis jomis žodis į žodį kartojo Leniną.“
Nadia buvo kantri ir pasiryžusi viską iškęsti. Gal ji ir pavyduliavo, bet manė, kad svarbiausia jos užduotis – būti Lenino pagalbininke, užtikrinti jo proto ramybę. Jei tai reiškė jausti simpatiją ir draugystę Inesai, galbūt Nadia tai suvokė kaip dar vieną savo auką revoliucijos labui.
Leninas nebuvo labai jautrios sąžinės. Bet prieš išsikraustant jiems į Krokuvą jis nutraukė su Inesa fizinį ryšį – ar bent jau bandė tai padaryti. Jie išvyko kelioms dienoms į Arkašoną Prancūzijos pietvakariuose ir jis pasakė jai, kad negali toliau skaudinti Nadios. Inesa buvo pikta ir nelaiminga ir atsakė, kad nemano, jog jų ryšys „ką nors skaudina“, bet Leninas tvirtino, kad jam „tvarkytis“ su šiuo romanu pernelyg sudėtinga. Tiesa, jos laiškuose esantys įrodymai leidžia manyti, kad jų meilės ryšys dar keletą metų retkarčiais atsinaujindavo.
Santykiai su Inesa buvo kertiniai Lenino emociniame gyvenime, o ir labai svarbūs profesiniu atžvilgiu.
Nuo 1912 metų jis dažnai jai rašė; be daugybės trumpų atvirukų, išliko apie 150 laiškų. Neabejotina, kad parašė daugiau, bet jie arba dingo, arba buvo sunaikinti. Vienu laikotarpiu, 1914 metais, Leninas paprašė jos grąžinti visus jo laiškus: „Siųsti juos registruotu paštu nėra patikima; registruotą laišką lengvai gali atplėšti draugai [...] ir taip toliau [...] Prašau, atnešk visus laiškus, pati ateik, ir mes apie tai pakalbėsime.“
Po šešių mėnesių Inesa su savo penkiais vaikais atsekė paskui juos į Krokuvą ir išsinuomojo butą toje pačioje gatvėje.
Trise jie leisdavo daug laiko – „V. I. mūsų akivaizdoje kurdavo kalbą, o Inesa ją užrašydavo“, – rašė Nadia Marijai Uljanovai.
Kitoje vietoje ji mini: „Mes ištisas valandas vaikščiodavome lapais nuklotu miško keliuku. Paprastai būdavome trise, V. I., Inesa ir aš [...], kartais susėsdavome ant saulėto, krūmais apaugusio šlaito. Jis ruošdavo savo kalbų metmenis, tvarkydavo tekstą, aš mokydavausi italų kalbą [...] Inesa siūdavo sijoną arba mėgaudavosi saulės šviesa.“
Inesa puikiai skambino fortepijonu, ir, nepaisant Lenino tvirtinimų, kad jis negali per dažnai klausytis Beethoveno, nes „pernelyg sušvelnėja“, jam dažnai atlikdavo „Apasionatą“.
Leninas ir Nadia suartėjo su Inesos vaikais, ypač mažaisiais. Nadia pamilo Inesos dukteris Iną ir Varvarą, o jos atsakė tuo pačiu.
Ar dėl nežinomo ginekologinio negalavimo, kilusio po tremties Sibire ir pareikalavusio dviejų mėnesių gydymo, ar dėl skydliaukės sutrikimų, kurie nediagnozuoti turbūt kamavo Nadią daugelį metų, bet jiedu su Leninu vaikų neturėjo.
Ji retai kada užsimindavo apie savo nusivylimą dėl to, bet retkarčiais pasigirsdavo apgailestavimo gaidelės. Nadia yra rašiusi apie vaikų neturinčių moterų skausmą. Galbūt ji turėjo omeny ir save, kai apie gerą draugę, amžinai vienišą Verą Zasulič sakė, kad jai „labai reikia šeimos. Pakanka tik pamatyti, kaip meiliai ji žaidžia su Dimkos [Lenino jaunesniojo brolio Dmitrijaus] šviesiaplaukiu berniuku.“
Leninas taip pat iš dalies mėgo vaikus. Jis mylėjo Zinovjevų sūnų Stepaną, gimusį 1909 metais. Krokuvoje Leninas dažnai nešiojo jį ant pečių ir meiliai žaisdavo, netgi eidavo su berniuku ant grindų imtynių.
„Kartais Vladimiras Iljičius ir Stiopka kambaryje viską išvartydavo, – vėliau prisiminė vaiko motina Zina Lilina. – Kai jie imdavo kelti per daug triukšmo, bandydavau juos nuraminti, bet jis atsakydavo: „Nesikišk, mes žaidžiame.“ Kartą jiems einant Krokuvos gatve Leninas atsiduso ir liūdnai pasakė Zinai: „Gaila, kad mes neturime tokio Stiopkos.“
Atskirti Inesos ir Lenino asmeninius santykius nuo politikos niekada nebuvo lengva. Jiedu buvo glaudžiai susisaistę. Leninas besąlygiškai jai patikėdavo ir svarbias, ir nereikšmingas užduotis, kurių nebūtų patikėjęs niekam kitam.
Leninas taip pasitikėjo savimi, kad retai kada manė, jog kas nors kitas galėtų geriau už jį atlikti kokį nors darbą, reikalaujantį politinės nuovokos ir įgūdžių. Bet kartą jis prisipažino, kad Inesa tai sugeba. Jis įkalbėjo ją atstovauti jam konferencijoje Briuselyje, kur reikėjo daug takto ir proto. Ten turėjo susirinkti garsūs tarptautinio socializmo veikėjai, tokie kaip Karlas Kautsky, Martovas, Rosa Luxemburg ir Plechanovas; ji sutiko nenoriai ir bijojo, kad atrodys tiesiog kaip Vladimiro Iljičiaus statytinė.
Po trijų mėnesių Krokuvoje Leninas nusiuntė ją į pavojingą ir beprotišką misiją Rusijon, kur ji buvo ieškoma policijos. Jos užduotis buvo užmegzti ryšį su bolševikų kuopele Sankt Peterburge, iš kurios Leninas ilgą laiką nebuvo gavęs jokios žinios.
Inesa persirengė sena valstiete ir gavo padirbtus dokumentus Fransiskos Jankevicz vardu. Nuo pat akimirkos, kai kirto sieną ir pateko į Rusiją, ją sekė ochranka. Inesa rado bendražygius, kurių ieškoti buvo pasiųsta. Bet partija Sankt Peterburge buvo tokia aplipusi dvigubais agentais, kad Inesą greitai išdavė, suėmė ir pasodino į kalėjimą.
Inesą iš kalėjimo ištraukė jos vyras. Jis sumokėjo 5500 rublių užstatą ir padėjo jai pabėgti į Lenkiją. Inesa paliko jauniausius vaikus Maskvoje su vyru ir nuo 1913 metų rugsėjo nuomojosi kambarį Kamenevų name, netoli Lenino, ir grįžo prie įprasto buitinio gyvenimo. „Visa mūsų Krokuvos grupė būrėsi apie Inesą [...], mes gyvenome kaip mažas draugiškas ratelis.“
Staiga gruodžio mėnesį ji visus nustebino netikėtai išvykdama iš Krokuvos ir grįždama į Paryžių. Priežastis nėra tiksliai žinoma, bet panašu, kad po dar vienos jų trumpos kelionės į Šveicariją Leninas ir vėl nusprendė nutraukti šį romaną. Galbūt jis jautė kaltę prieš Nadią, vis dar sveikstančią po operacijos. Inesa jautėsi labai užgauta ir prislėgta. Atvykusi į Paryžių netrukus ji parašė jam, neslėpdama savo jausmų ir jų santykių pobūdžio.
Sekmadienio rytas...
Mano mielasis,
štai aš Šviesų mieste ir mano pirmas įspūdis – pasišlykštėjimas. Viskas čionai erzina – pilkos gatvės, pernelyg puošniai apsirengusios moterys, netgi prancūzų kalba...
Liūdna, kad viešnagė Arozoje buvo tokia laikina ir trumpa. Aroza buvo arti Krokuvos, o štai Paryžius – toks galutinis. Mes išsiskyrėme, išsiskyrėme, tu ir aš, mano mielasis! Ir tai taip skausminga. Žinau, tiesiog jaučiu, kad tu nenori čia atvykti. Kai žvelgiu į pažįstamas vietas, aiškiau nei kada nors suprantu, kokią didžiulę vietą tu užėmei mano gyvenime čia, Paryžiuje, taigi visa mūsų veikla susieta tūkstančiais gijų ir verčia apie tave galvoti.
Tuomet tavęs dar nebuvau įsimylėjusi, bet ir tada jau mylėjau. Netgi dabar apsieičiau be bučinių, jei tik galėčiau tave matyti, būtų toks džiaugsmas kartais su tavimi kalbėtis – ir tai niekam nekeltų skausmo. Kodėl viso to turiu atsisakyti? Tu klausi, ar pykstu, kad būtent tu „užbaigei“ išsiskyrimą. Ne, nemanau, kad tai padarei pats. Paryžiuje mano santykiuose su NK [Nadia Konstantinovna] buvo daug gero. Per vieną iš paskutinių pokalbių ji pasakė man, kad tik pastaruoju metu tapau jai miela ir artima.
Likusią laiško dalį ji datuoja sekmadienio vakaru ir didumą jo skiria partijos reikalams ir politikai:
Kai rašai apie reikalus, duok man nurodymus, apie ką galima ir negalima kalbėti KZO [Rusijos socialdemokratų užsienio komitetas].
Na, mano mielasis, šiandien pakaks. Noriu visa tai išsiųsti. Vakar negavau iš tavęs laiško!
Nerimauju, kad mano laiškai tavęs nepasiekia – išsiunčiau tris (šis jau ketvirtas) ir telegramą. Ar gali būti, kad jų negavai? Apie tai galvojant man kyla neįtikimiausios mintys. Parašiau ir NK, ir tavo broliui, ir Zinai [Lilinai, Zinovjevo žmonai]. Negi niekas nieko negavo? Siunčiu tau didelį bučinį.
Tavo Inesa.
Leninas atsakė jai ir taip pat aiškiai išdėstė, koks svarbus jam buvo jų romanas – ir ką ji jam reiškė:
Miela drauge, [...] Tavo pastarieji laiškai buvo pilni liūdesio, sužadino man niūrias mintis ir sukėlė tokį kaltės jausmą, kad negaliu atsigauti.
